Nusipirko net karo girnas
Karo girnos – keistai skamba, bet būtent tokį pirkinį panevėžietis Zenonas Vezbergas neseniai parsisiuntė iš Ukrainos.
Nedidelės akmeninės girnapusės įmontuotos į medinę dėžę, ji sunki, bet vienam žmogui pakeliama. Viršuje anga grūdams, žirniams ar rupioms kruopoms pilti, vienoje pusėje rankena, kitoje stalčiukas, į kurį subyra miltai.
Girnos mechaninės, sukamos ranka, pritaikytos sunkioms sąlygoms, vietovėms, kur nėra elektros.
„Jas gamina ir į Ukrainą gabena amerikiečiai“, – rodo ant savo įrenginio garsios firmos ženklą.
Vyras rodo ir kitą, tik šį pavasarį įsigytą daiktą: įprasto dydžio lietuviškas girnas. Tų nei paneši, nei vienas pakelsi, tad girnapusės įmontuotos į ant ratų pastatytą medinį rėmą.
Abejos girnos vyrui atsiėjo gerokai per tūkstantį eurų, bet rimtam reikalui negaila nė cento. Pirkiniams ir žmona Nijolė, panevėžiečių pažįstama kaip puiki gydytoja, pritarė.
„Norim parodyti, kad ne viską „Maximoje“ gamina“, – patikina.
Norinčių malti išsirikiavo eilė
Sutuoktiniai Vezbergai yra Aukštaitijos gastronominiu paveldu pripažintos Įstricos zacirkos ambasadoriai.
Pristatydami šį patiekalą jiedu važinėja po visą šalį. Pora ir jų talkininkai pasipuošia Įstricos logotipais papuoštomis prijuostėmis ir visaip skelbia, kur tos gardžios sriubos šaknys.
Kurį laiką jie tik virė tą pienišką sriubą ir davė ragauti, o nuo šio pavasario vežasi ir girnas, rodo žmonėms, kaip grūdas virsta miltais, leidžia patiems pasukti girnapuses.
Kad pinigai ne vėjais išleisti, įsitikino jau per pirmąjį girnų pristatymą kaimyninėje Paįstrio gimnazijoje.
„Susirinko gal šimtas vaikų, išsirikiavo ilgiausia norinčių pamalti eilė. Svarstau: o jeigu girnas pastatytume mokyklos koridoriuje ir iš vaikų atimtume telefonus, tai būtų ką per pertraukas veikt!“ – juokiasi vyras.
Dažną savaitgalį Z.Vezbergas prie lengvojo automobilio kabina priekabą, į ją su keltuvu įbogina girnas, įkelia maišelį kviečių, pieno, kiaušinių, krūvą indų, didelį puodą, glėbį malkų laužui ir dar kokius 60 litrų vandens. Dėl viso pikto, jei ten, kur zacirką virs, šalia nebus šulinio ar vandentiekio.
„Jaunimas gal net žodžio „zacirka“ nėra girdėjęs, o mūsų karta su ja užaugo. Kas zacirkos neragavo, tas kaip ir nepatyrė vaikystės“, – šypsosi.
Sparčiai plečiasi būrys jau ragavusių Vezbergų virtos zacirkos, mat šioji yra sertifikuota kaip gastronominis paveldas, o švenčių rengėjai tautinės kultūros propaguotojų laukia rankas išskėtę.
„Ne pas visus suspėjam. Reikia dalyvauti folkloro kolektyvuose, dainuojame „Raskiloj“ pas Vilienę, šokam „Line“ pas Rimkuvienę. O ir savų darbų pilna – bulvės, bitės. Žiūrim į kalendoriaus grafiką, jei laisva – važiuojam“, – aiškina.
Kas tie „razavi“?
Ranka sukamos akmeninės girnos garsiai traiško kviečių grūdus. Po kažkelinto rato iš po girnapusių ima byrėti miltai. Ne tokio baltumo, kaip iš parduotuvės, o rupesni, su rusvu atspalviu, seniau vadinti „razavais“.
Pavadinimas reiškia ne spalvą, o kad malta, kaip seniau sakydavo, tik rozą, tai yra vieną kartą. Dabar sakytume, kad tai viso grūdo miltai, kuriuose likusios visos vertingiausios grūdo dalys: sėlenos, daigai ir skaidulos.
Malinys keliauja į dubenį, bus užpiltas vandeniu, pagardintas kiaušiniu, gerai išplaktas bei išminkytas ir mažais mažais gabalėliais keliaus į ant laužo kunkuliuojantį puodą. Gaspadinė dar šliūkštels pieno – ir išvirs gardus patiekalas – garsioji Įstricos zacirka.
Paaiškinimas, kodėl tautiniu paveldu pripažinta ne šiaip zacirka, o Įstricos zacirka, kiek ilgesnis.
Sodybas belaiko tik poilsiui
Keliolika kilometrų už Panevėžio esanti Įstrica – Z.Vezbergo gimtinė, ten stovėjo prosenelio Adomo Družinsko sodyba, buvo dirbamos žemės. Jiedu su močiute užaugino 11 vaikų. Dabar tų žemių didžiuma natūraliai užžėlė mišku.
Pasak pašnekovo, šiandien vos kelis gyvenamus vienkiemius beturintis Įstricos kaimas yra Dievo pamirštas kampelis. Žaliosios girios supamas, tik žvyrkeliais privažiuojamas, o miškavežiams praburzgus, jei palyta, ir išvis nepasiekiamas. Kas tokią vietą prisimins, o ir ką apie ją šnekėti?
Tarpukariu Įstrica turėjo gerą šimtą gyventojų. Vėliau kaimas vis traukėsi, vienus gyventojus ištiko tremtis, kiti išėjo į miškus partizanauti, paskui vienkiemius naikino melioracija, kas kėlėsi į gyvenvietes, kas į miestus. Pagal statistikos duomenis, prieš 5 metus Įstricoje bebuvo 13 galvų. Neaišku, ar dabar ir tiek bėra, sodybų savininkai nuolat negyvena, laiko jas kaip poilsiavietes.
„Aš ne panevėžietis, o Įstricos gyventojas, ten deklaruotas“, – nustebina pašnekovas.
Jis dar ir Įstricos bendruomenės pirmininkas. Šioji turi 85 narius, vienija aplinkinių kaimų Mitabynės, Kaišiabučio, Dudorynės, Petrauskynės, Kriaučiūnų, Kareiviškių ir Maskvytiškių žmones.
Bendruomenės namai pastatyti Z.Vezbergo valdoje, jo prosenelių žemėje.
Iš protėvių sodybos likę vien pamatai. Atstatyti ant jų namą – baisios biurokratinės kliūtys, mat protėvių žemė įvardyta kaip žemės ūkio paskirties. Bandė tvarkytis dokumentus paskirčiai keisti, bet negauna leidimo.
Vyras įsiregistravęs ūkininku, nes laiko bičių, gavo leidimą pasistatyti tik namelį bitynui aptarnauti.
Pridūrė po galelį kelio
„Zacirka gimė dėl prastų kelių“, – tvirtina pašnekovas.
Atgavus nepriklausomybę, kai žmonės galėjo susigrąžinti giminės žemes, valdžia pataupė ir į grąžinamų žemių plotus įskaičiavo kelius. Išėjo taip, kad kiekviena išmalto miško žvyrkelio atkarpa dabar turi vis kitą šeimininką, o tų atkarpų būkle privalo rūpintis savininkai. Seniūnija privačiai nuosavybei teikti pagalbos negali, aukštesnė valdžia irgi ne.
Z.Vezbergas, kaip miške ir pamiškėje išsimėčiusių kaimų bendruomenės pirmininkas, dėl kelių būklės kur tik įmanoma rašė raštus ir užklausimus, bet be rezultatų.
Vyras juokiasi, kad siuntinėti raštus jis patirties turi, netrumpai dirbo bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ direktoriaus pavaduotoju, paskui keliolika metų buvo nuosavos firmos direktorius.
„Supratau, kad, norint sulaukti pagalbos, reikia kuo nors išgarsėti, būti neeiliniu, kad atkreiptum į save dėmesį“, – atskleidžia savo sumanymo išgarsėti per gastronominį paveldą esmę.
Valgis tikrai ne poniškas
Vietinių gyventojų jis klausinėjo, kuo anksčiau šios vietos buvo išskirtinės, kalbino vyriausią Įstricos senbuvę 94 metų Joaną Finevičienę, vienintelį Mitabynės dar nepalikusį žmogų Alfonsą Vareiką, norėjo iš jų išgirsti ką įdomaus iš vaikystės.
Paaiškėjo, kad nebuvo kiemo, kur nebūtų virę zacirkos.
„Užuomina buvo puiki: sertifikuoja skilandžius, šakočius ir kitus prabangius valgius, o mes pristatykim zacirką. Valgis ne poniškas, gal labiau ubagiškas, net daugiavaikės šeimos jos išsivirti įstengdavo“, – pasakojo.
Prisimena, kad pats išvirti zacirką išmoko gan anksti. Šeimoje augo 6 vaikai, mama dirbo, tad vyresni mažesnius prižiūrėjo.
„Visos Lietuvos ubagai virė ir srėbė zacirką. Pats paprasčiausias patiekalas, dėl produktų bėdos nebuvo, vištas laikėm, karvę turėjom, susimali ir nusijoji miltus, įmuši kiaušinį, įpili vandens, verdant šliūkšteli pieno ir vakarienė gatava“, – tikina.
Geriausi be konkurencijos
Vezbergai su Įstricos zacirka šiemet dalyvavo kulinarinio paveldo konkurse, ten ir kiti zacirkas virė, cepelinus gamino, virtinukus raitė.
Be konkurencijos jie buvo pripažinti geriausiais. Abu tvirtina, jog ne vien dėl zacirkos skonio, o ir dėl girnų. Jų palapinė ištisai buvo žiūrovų apstota. Kai kiti valgiais tik vaišino, Įstricos atstovai liepė patiems sava sauja iš maišo grūdus semti ir girnas sukti. Šeimininkės visų akyse iš sumaltųjų tešlą maišė ir į ant gyvos ugnies kunkuliuojantį puodą leido.
Ekstremaliausias zacirkos virimas šiemet vyko per didelį šaltį žirgų lenktynėse ant Sartų ežero.
Vezbergai neabejoja, jog tie, kurie sušalę srėbė Įstricos zacirką, įsidėmėjo ir jų garsinamo kaimo pavadinimą.
„Išgarsinę Įstricos zacirką – makaronų promočiutę, gal kažkaip pajudinsim ir kelių reikalus“, – viliasi Z.Vezbergas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Z.Vezbergo užmojis išgarsinti bebaigiantį išnykti Įstricos kaimą įsibėgėjo per kulinarinį paveldą – zacirką.
2. Senovėje grūdus smulkino akmeninėje įduboje akmeniu.
3. Abu Vezbergai aktyvūs folkloristai, dainuoja „Raskiloj“, šoka „Line“.
4. Įstricos zacirkos skonis ragautojų niekad nenuvilia.
5. Karo girnomis vadinamą įrenginį Vezbergai parsisiuntė iš Ukrainos.
6. N.Vezbergienės (kairėje) virtos zacirkos pirmiausia paskanavo sava Įstricos bendruomenė.
7. Z.Vezbergas girnoms padirbino medinį rėmą, jį dar papuošė veiksmo nuoroda „Grūdo kelias“.
8. Vis dažniau šventėse galima pamatyti Įstricos zacirką garsinančią Vezbergų porą.
9. Kartu su tradicinėmis sunkiomis girnomis Z.Vezbergas į renginius jau vežasi ir kompaktišką malimo technikos variantą.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
