Pokalbio su majoru E.Buču įsitaisėme jo kabinete naujose Panevėžio regiono karo komendantūros patalpose Pažagieniuose. Kabinetuose baigiami dėlioti daiktai, tądien daug lankytojų nebuvo, tačiau darbuotojai jau rengiasi karo prievolės darbams, komendantinių karių mokymams.
– Majore, daugelis panevėžiečių Jūsų tikriausiai nepažįsta – iš kur esate kilęs?
– Aš esu šiaulietis, kariuomenėje tarnauju jau 25 metus, iš jų 10 metų praleidau savanorių pajėgų 6-ojoje rinktinėje, dar 10 metų tarnavau aviacijos bazėje, po tobulėjimo kursų JAV tarnavau kariuomenės Gynybos štabe, karo policijoje, o dabar atvykau į Panevėžį.
– Karo komendantūros realiai veikia maždaug pusantrų metų. Atkurta tarpukariu egzistavusi tarnyba, tačiau iš esmės viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Ar pavyksta įgyvendinti išsikeltus uždavinius?
– Iš pradžių žmonėms nebuvo aišku, kas toji komendantūra, kokie tikslai bus keliami komendantiniams kariams. Todėl dabar labai daug važinėjame į mokyklas, dalyvaujame bendruomenių susirinkimuose, lankomės įmonėse ir visur pristatome naują tarnybą.
Per visus tarnybos metus tik atvykęs į Panevėžį daviau pirmuosius interviu. Iki tol nebuvo tekę bendrauti su žiniasklaida, o dabar patys ieškome tų kontaktų, nes vieni skaito laikraščius, kiti labiau jų internetines versijas, dar kiti klausosi radijo laidų. Norime pasiekti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių. Prie komendantūrų jungiasi labai įvairūs žmonės – dirbantys asmenys, negalintys skirti tarnybai daug savo laiko, nemažai moterų, kurios nori ir aktyviai siekia prisidėti prie krašto gynybos. Neseniai sulaukėme ir 78 metų vyro prašymo, medicinos komisija jo sveikatos būklę įvertino kaip tinkamą, ir vyras vyks į mokymus.
Pajutome, kad kuo daugiau kalbamės su visuomene, tuo daugiau sulaukiame prašymų vykti į bazinius komendantinių karių mokymus.
– Ar jau esate parengę pakankamai komendantinių karių, kad agresijos ar neramumų atveju pajėgtumėte apsaugoti visus svarbius objektus, įrengti patikros postus keliuose ir dar reaguoti į įvairius neramumus?
– Nuosekliai kuriame ir stipriname komendantinių karių pajėgumus, kad jie būtų pasirengę vykdyti visas jiems pavestas užduotis. Kiekvieną dieną judame į priekį: vyksta nauji baziniai mokymai, tęsiamas jau parengtų karių rengimas, dalyvaujame pratybose ir tobuliname tarpusavio sąveiką. Svarbu ir tai, kad karo atveju komendantinių karių gretas papildys komendantiniai šauliai, jie prisidės prie jiems patikėtų užduočių vykdymo. Taip dar labiau sustiprinsime savo pajėgumus ir užtikrinsime platesnį užduočių vykdymą.
Rengdami savo pajėgas, atidžiai analizuojame Ukrainos patirtį. Karas Ukrainoje suteikė itin daug vertingų pamokų, ypač kalbant apie teritorinę gynybą, svarbių objektų apsaugą, pajėgų mobilizavimą, visuomenės įsitraukimą ir veiksmų koordinavimą. Šią patirtį vertiname labai rimtai ir stengiamės gerąsias praktikas pritaikyti savo rengimo procese.
Mūsų tikslas – dar taikos metu parengti žmones įvairioms galimoms situacijoms, kad prireikus jie aiškiai žinotų savo užduotis, gebėtų veikti savarankiškai ir koordinuotai. Tam nuolat treniruojamės, keliame sau aukštus reikalavimus, dalyvaujame bendrose pratybose ir stipriname bendradarbiavimą. Pasirengimas krašto gynybai yra nenutrūkstamas procesas, todėl svarbiausia – nuosekliai auginti pajėgumus ir užtikrinti, kad prireikus turėtume pakankamai parengtų žmonių.
– Komendantiniai kariai turi planus veikti taikos ir karo atveju. Kuo tie uždaviniai skiriasi?
– Taikos metu komendantūra vykdo karo prievolę, rengia komendantinių karių rezervą ir daug bendrauja bei aptaria planus su regione esančių savivaldybių vadovais, didesnių ir mažesnių įmonių direktoriais. Kalbamės, kaip galėtume padėti vieni kitiems agresijos atveju, pasakojame apie komendantinių karių rengimą.
Karo metu vykdytume mobilizaciją, organizuotume teritorinę gynybą, svarbių objektų apsaugą ir užtikrintume rimtį komendanto valandomis, jeigu tokios bus paskelbtos. Iš esmės taikos metu mokomės daryti tai, ką darysime karo metu. Komendantiniai kariai rengiami užnugario saugumui užtikrinti.
– Tik įsteigus komendantūras buvo pasigirdę kalbų, galbūt juokelių, kad komendantiniai kariai rengiami frontui, vėliau tie juokeliai pritilo. Kaip Jūs įsivaizduojate, tarkime, Panevėžio gynybos organizavimą?
– Kariuomenės kariniai daliniai, brigados ir divizijos, turėtų savo darbą dirbti fronto linijoje, savanorių pajėgos turėtų rūpintis teritorine gynyba, o komendantiniai kariai turėtų dirbti užnugaryje, užtikrindami civilių ir iš fronto grįžtančių karių saugumą, užkardydami plėšikavimo ir kitokių nusikaltimų atvejus.
Juk bus žmonių, kurie pasitrauks iš Lietuvos, paliks namus ir turtą, tad rasis norinčių plėšikauti. Su priešo žinia ar šiaip stichiškai gali kilti neramumai, nežinia iš kur rasis „žali žmogeliukai“, juos kažkas irgi turės pastebėti.
– Kažkur teko skaityti, kad vienam fronto linijoje esančiam kariui, kad jis gerai atliktų savo darbą, kaip pagalbininkų jam reikia dar septynių ar net daugiau karių. Ar tai tiesa?
– Taip, skaičiai panašūs. Kario aprūpinimas maistu, šoviniais, dronais, jų remontas, energijos elementai, visos amunicijos transportavimas, kokybiškų apkasų įrengimas, galų gale sužeistųjų gabenimas – tai labai didelis darbas, kurį kažkas turi atlikti, kad kariai fronte galėtų kokybiškai atlikti užduotis.
– Karo komendantūrų kariai bent jau Panevėžyje per pusantrų metų pažengė į priekį. Jau formuojasi struktūra, būriai, vyksta šaudymo pratybos.
– Šiuo metu visi keli šimtai parengtų karių turi kario uniformą, yra baigę bazinį kario kursą, turi karinį laipsnį, neseniai vyko vadinamieji ginklų prišaudymai, po jų konkretus automatas yra priskirtas konkrečiam kariui. Dar kariui svarbu žinoti, kur jis, reikalui esant, turėtų ateiti ar bent jau paskambinti.
Jeigu karys išmoko šaudyti, turi kario uniformą, ginklą, žino, kur atvykti, ir supranta, ką maždaug reikės veikti, jis jau nėra toks, kuris prasidėjus karui atrodys sutrikęs ir nežinos, kur lėkti ir ką daryti. Kariui atvykus į nustatytą vietą, teliks organizuoti tris dalykus: maitinimą, poilsį ir užduočių vykdymą.
– Teko girdėti priekaištų, kad visuose mokymuose kartojami tie patys ir tie patys dalykai: ginklų valdymo testas, ginklų valymas, kontrolės postų įrengimas ir t. t.
– Kariui ginklas yra tas pats, kaip rašytojui rašymo priemonė ar dailininkui teptukas. Daug metų praeina, kol automatas ar kitoks ginklas „suauga“ su kūnu bei protu ir tampa neatskiriama kūno dalimi. Ginklo priežiūra taip pat svarbus dalykas.
Pamenu sunkių momentų, kai kelias dienas praleidi apkasuose, būni pavargęs, bandai numigti, nes tai poilsio laikas, bet automato iš rankų nebepaleidi, dažnai snūduriuoji jį apsikabinęs. Tai – įprotis, galbūt leisiantis kariui išgyventi, todėl įvairių mokymų kartojimas yra nuolatinis, be to kartojimo nė viena gera kariuomenė neapsieina.
Ne tik eiliniai, bet ir daug metų tarnaujantys karininkai nuolat laiko ginklo valdymo testą. Kariuomenėje yra aiškiai numatyti minimalūs reikalavimai kariui. Karys yra ir eilinis, ir karininkas ar seržantas, ir generolas. Taip pat karys yra ir komendantinis karys, ir jis, kaip ir generolas, privalo nuolat laikyti ginklo valdymo testą, susipažinti su įsakymais, atlikti tam tikras užduotis.
Kiekvienais metais kariai turi šaudyti iš priskirto ginklo, turi nuolat kartoti pirmosios medicinos pagalbos suteikimo testą. Paprastai tas užduotis pakartojame, o tuomet lendame į mokymus kiek giliau.
– Teko girdėti tokių žmonių, kurie pritaria komendantinių karių idėjai, tarsi norėtų prisijungti, bet sako: ai, gal palauksiu, jeigu karas kils, tuomet ir ateisiu.
– Galima ir taip mąstyti, bet geriau tokiam scenarijui pasirengti iš anksto, kol nėra karo ir didelio streso, kol galima mokymams skirti pakankamai laiko. Mes niekada nenustosime priiminėti naujų karių. Kol gyvi esame, tol ir dirbsime, mokysimės ir kitus mokysime.
– Man yra tekę matyti, kai paauglės mergaitės priėjo gatvėje prie kario ir tiesiog jam padėkojo. Ką Jūs jaučiate, kai su uniforma einate gatve?
– Per visą tarnybos laiką nebuvo momento, kad dėvėdamas uniformą jausčiausi kažkaip nepatogiai. Atvirkščiai, iš aplinkinių nuolat jaučiau ir tebejaučiu sklindančią pagarbą, todėl uniforma įpareigoja karį pasitempti, susitvarkyti ir tinkamai elgtis.
Ne veltui Lietuvos gyventojų pasitikėjimas krašto apsaugos sistema labai didelis. Kai visuomenė tiki, kai pasitiki, tuomet ir ji noriai prisideda prie krašto gynybos. To įrodymas – komendantiniais kariais norintys tapti gyventojai.
