Knyga primins niekaip negalintį užgyti skaudulį
Kupiškyje atmenant iki Antrojo pasaulinio karo gyvavusią gausią žydų bendruomenę ir hitlerininkų surengtas baisiąsias žydų žudynes, anksčiau buvo einama simboliniu Atminimo keliu.
Šiemet aukų atminimas bus pagerbtas kiek kitaip – nauju ilgai rengtu leidiniu apie Kupiškio žydus.
Kupiškio muziejininkai jau turi naujosios knygos, rengtos net du dešimtmečius, maketą. Belieka sukurti viršelį, ir knyga apie čia gyvavusią gausią žydų bendruomenę bus pristatyta skaitytojams. Tai įvyks jau šį rudenį.
Pagrindinė leidinio sudarytoja – istorikė Aušra Jonušytė.
„Atsiskleidė labai įdomus istorinis klodas. Dabar mažai kas bežino, koks judrus ir gyvas kadaise buvo mūsų miestas, kaip taikiai sugyveno skirtingų tikėjimų žmonės. Prieš karą net 54 procentus gyventojų sudarė žydai, anksčiau jų buvo net 70 procentų“, – pasakoja Kupiškio muziejaus darbuotoja.
Staiga ištiko tragedija – 1941 metų birželį į Kupiškį įžengę hitlerininkai per tris mėnesius išžudė daugiau nei pusę kupiškėnų. Sušaudė visus žydus, spėjusių pasitraukti buvę vienetai. To pamiršti negalima.
Prekyba koncentravosi centre
Muziejininkė pasakojo, kad į Kupiškį neretai atvyksta užsienyje gyvenantys žydai pasižiūrėti, kur gimė ir gyveno jų giminė.
Po Pirmojo pasaulinio karo, Nepriklausomos Lietuvos laikais, nemažai Kupiškio žydų emigravo į Pietų Afriką bei Palestiną. Prieš įžengiant hitlerininkams palikti šalį spėjo vos saujelė. Visgi po tokio ilgo laiko gyvenantiems svetur tebėra smalsu, kaip atrodo protėvių ar proprotėvių gimtinė.
Atvykėliams istorikė veda ekskursijas, pasakoja, kur stovėjo jų tėvynainių krautuvėlės, namai, sinagogos.
Šiandien jau tik ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek išlikę žydų namų, o tarpukariu visa tuometinė Rinkos (anksčiau Turgaus) aikštė bei pagrindinės gatvės buvo tirštai apstatytos žydų namais. Kupiškyje būta laikrodininkų, puodžių, kirpėjų, kepėjų, konditerių, mėsininkų, vilnų karšėjų, kailiadirbių, skardininkų, malūnininkų, kalvių.
Prekyba ir amatais besivertę žydai koncentravosi centre, lietuviai kūrėsi miesto pakraščiuose. Panašiai formavosi Subačius ir Skapiškis, kuriuose taip pat klestėjo gausios žydų bendruomenės.
Niekam turtas nebuvo svarbu
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kupiškyje būta net 50 žydų krautuvių, veikė Žydų liaudies banko skyrius.
„Lietuvių ir žydų namai skyrėsi tuo, kad pastarieji turėjo įėjimus tiesiai iš gatvės, nes pirmuose aukštuose buvo krautuvės arba amatininkų dirbtuvės. Ir jokių gonkelių nebuvo, kad neužstotų reklamų“, – nurodo.
Daugelis Kupiškio žydų palikuonių neberanda jokių šių gyvenimo pėdsakų, namai seniai nugriauti ir kuo kitu užstatyti, belieka pavaikščioti nors tomis gatvėmis, kuriomis nebesantys artimieji kadaise vaikščiojo.
Istorikė sako, jog per porą dešimtmečių, kiek bendrauja su sušaudytų žydų palikuonimis, nė vienas nėra pareiškęs pretenzijų į prosenelių nekilnojamąjį turtą.
„Nežinau kodėl, jiems gal ne tai svarbu. Štai atvykę žydai rado išlikusį prosenelio Atlaso krautuvės namą, jame ir dabar parduotuvė, labai džiaugėsi nusipirkę ledų ir saldainių ten, kur kadaise už prekystalio jų giminė stovėjo“, – atpasakoja matytas emocijas.
Sekmadieniais visos žydų krautuvės dirbo
„Mintis buvo tokia: į knygą surinkti pastatų, dirbtuvėlių, žmonių nuotraukas ir bent taip atvažiuojantiems parodyti vietovę, kur yra atvykstančiųjų šaknys“, – sako.
Kartu su muziejininke peržvelgiame fotografijas.
Tarpukario nuotraukoje link bažnyčios nutiesta Gedimino gatvė pilnutėlė žmonių. Laikas vasariškas. Užfiksuota kažkokios šventės akimirka, vyrai kepurėti ar skrybėlėti, vilki kostiumus arba tik švarkus, moterys ryši šviesias, puošnias skareles, kai kurios dėvi skrybėlaites, vaikai irgi išdabinti.
Nėra duomenų, kas tai per renginys, bet stebina kupiškėnų gausa, net šiais laikais taip užtvindytos gatvės nepamatysi.
„Šeštadienį žydams šabas, niekas nedirba. Lietuvišką gimnaziją lankantys žydukai į mokyklą eiti privalo, bet per šabą rašyti negali, tai rašto darbus padaryti jiems padeda lietuviukai“, – atpasakoja užrašytus kupiškėnų prisiminimus.
Sekmadienį, kai lietuviai plūsta į bažnyčią, pakeliui atviros visos žydų krautuvės, dirbtuvės, cukrainės ir traktieriai, mat po bažnyčios daug kas užsuka.
„Vytauto gatvėj iki pat bažnyčios buvo vien prekybos namai ir krautuvėlės“, – rodo kadaise užfiksuotą vaizdą.
Miesto valdžioje buvo žydų dauguma
Užrašinėdama žmonių pasakojimus muziejininkė stebėjosi, kad tarpukario Kupiškyje klestėjo didelė tolerancija, nebuvo jokių nesusipratimų dėl tikėjimo skirtumų ar socialinių bei buities papročių. Baleto būrelį kartu su lietuvaitėmis lankė žydaitė, valstybinėje ugniagesių komandoje kartu su lietuviais dirbo keli žydai.
Iš tarpukario akušerės dienoraščio matyti, jog žydės taip labai pasitikėjo lietuvėmis, kad gimdyti ėjo pas lietuvę akušerę, nors mieste buvo ne vienas tautietis gydytojas.
„Radau liudijimų, kad turtingas žydas malūnininkas eidavo sveikinti su Kalėdomis savo kaimyno lietuvio šeimą. Žydai rėmė lietuvių organizacijas, turtingas verslininkas katalikų bažnyčiai padovanojo labai gražų šviestuvą, žydukai ir lietuviukai kartu lankydavo visokius būrelius“, – pasakoja, jog nebuvo jokių atskirčių.
Žinoma, žydai turėjo ir savų organizacijų, pavyzdžiui, Kupiškyje veikė žydų sporto klubas „Makabi“.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, 1920 metais, rinkimų į Kupiškio miesto tarybą metu žydai kėlė savo kandidatus ir gavo balsų daugumą. Miesto tarybos pirmininku buvo išrinktas B.Alperavičius. Net septyni iš dvylikos miesto tarybos narių buvo žydai. Miesto burmistru buvo išrinktas žydas Lešinas. Vėliau žydų įtaka taryboje sumažėjo.
Nuotraukos daug papasakoja
„Neieškojau šventinių nuotraukų, man buvo įdomiausi kasdieniai gyvenimo vaizdai“, – sako istorikė.
Rodo nuotrauką, kur žydų šeima savo trobos viduje, apstatymas gan kuklus. Kita šeima nufotografavusi naujagimį, žydė mama sėdi su trimis ūgtelėjusiais vaikais, vienas visai baltaplaukis.
Žiūrim į nuotrauką, kurioje vienos šeimos vaikai. Fotografuota prieš pat sušaudymą.
Lyginam istorinę nuotrauką su dabartiniu vaizdu Gedimino ir Vytauto gatvių kampe – stovi tas pats užapvalintu kampu triaukštis namas. Dabar pirmame aukšte visokios parduotuvės, o anuomet buvo didžiausia mieste geležų krautuvė.
Ten, kur dabar savivaldybė, buvo žydų parduotuvės, kur „Upės kepyklėlė“ – valsčiaus pastatas.
Kupiškyje žydai turėjo molinių indų gamyklėlę, turgaus dienomis centre jais prekiaudavo.
Mokytojas šnipas ir lietuvius pasiuntė myriop
Pasak istorikės, žydų ir lietuvių santykių prasme, Kupiškis buvo išskirtinė vieta.
Kai vokiečiams reikėjo surinkti būrį šaudyti žydams, neatsirado nė vieno savanorio kupiškėno.
Tada hitlerininkai žydšaudžių būrį sudarė iš nelaisvėn paimtų raudonarmiečių – už tą kruviną darbą pažadėjo juos paleisti.
Per žydų žudynes buvo sušaudyta ir daug kupiškėnų lietuvių.
„Niekas nė neįtarė, kokią bėdą miestas turėjo...“, – atsidūsta pasakotoja.
Prieš karą gimnazijoje dirbo vokiečių kalbos mokytojas Verneris Liovė, pats vokietis. Pasirodo, jis buvo žvalgybininkas, viską žinojo apie kiekvieną kupiškėną, kas kokių pažiūrų, kas žydus slepia.
Demonstruodamas lojalumą sovietų valdžiai, mokinius jis vertė stoti į komjaunimą, o užėjus vokiečiams juos pačius pirmus įdavė. Vaikus sušaudė.
„Jo niekas nenubaudė, V.Liovė su kariuomene spėjo laiku pasitraukti į Vokietiją“, – pasakoja muziejininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Istorikė A.Jonušytė iš jos pačios kolegų surinktos medžiagos sudėliojo leidinį apie Kupiškyje gyvavusią gausią žydų bendruomenę.
2. Kupiškio vaizdas tarpukariu, kairėje matyti Gedimino gatvėje veikęs viešbutis „Adirim“.
3. Kupiškio centre išlikęs nedidelis žydų namas, atpažįstamas iš tiesiai į gatvę atsuktų durų.
4. Buvusios geležų krautuvės pastatas išlikęs iki šiol, pirmame aukšte veikia kelios parduotuvės.
5. Mokinės šokėjos iš Kupiškio, tarp viso būrio lietuvaičių viršuje stovi mergaitė žydė.
6. Gedimino gatvėje stovėjo Bliumos Trapidaitės geležų krautuvė, taip ji atrodė prieš pat žydų sušaudymą.
7. Miesto aikštė turgaus dieną 1935 metais. Ypač gausus buvo molinių dirbinių pasirinkimas.
8. Kupiškio žydų sporto klubas „Makabi“, komanda fotografuota 1924 metais.
9. Kupiškio šventė Gedimino gatvėje apie 1930–1934 metus, matyti gyvenamieji namai ir parduotuvės.
Kupiškio muziejaus ir A.Švelnos nuotraukos
