Nei ėdė, nei gėrė, tik gulėjo
„Nuėjau į ganyklą ir pamačiau baisų vaizdą: iš trijų ten besiganančių karvių viena gulėjo ant žemės, o jos nugara buvo juodomis dėmėmis nusėta. Tada ir pamačiau, kad ji visa sudraskyta“, – tokius išgyvenimus antradienį atpasakojo Biržų rajono gyventoja Rima Bajorė.
Moteriai keisčiausia buvo, kad karvės šonuose nesimatė šviežio kraujo žymių.
Ji iš pat pradžių neabejojo, kad čia pasidarbavo vilkų gauja, tik džiaugėsi, jog po plėšrūnų antpuolio veršinga karvė, nors ir smarkiai apdraskyta, liko gyva.
Ji tądien nei ėdė, nei gėrė, tik gulėjo, o kai atsistojo, tai stovėjo vienoje vietoje lyg stabo ištikta.
Veterinaras karvei suteikė pagalbą, suleido vaistų, ir ji pamažu atsigavo.
Ženklas – telyčios baubimas
Tik tris gyvulius – vieną telyčią ir dvi karves – auginanti R.Bajorė gyvena Obelaukių kaimo pakraštyje, visai netoli Biržų. Šalia stūkso Šilų ir Medžvalakių miškai. Beveik už 20 kilometrų ošia Biržų giria, o ten vilkų irštvų nestinga.
Kaip įprastai, nelaimės išvakarėse moteris abi karves ir telyčią paliko elektrinio piemens saugomoje ganykloje, nuo namų nutolusioje apie kilometrą. Net ir baisiausiame sapne ji negalėjo susapnuoti, kad vilkai išdrįs čia pasirodyti.
Rytą į ganyklą nuėjusi R.Bajorė atkreipė dėmesį į baubiančią telyčią. Anksčiau to nebuvo girdėjusi.
„Matyt, jau tada karvytės buvo išgąsdintos vilkų, bet tada nesupratau, kodėl“, – dėstė ūkininkė.
Karvės rupšnojo žolę. Tiktai veršingoji, vėliau tapusi vilkų taikiniu, gulėjo kiek atokiau nuo kitų. Moteris dėl to nesistebėjo, nes šią karvę įsigijo vos prieš kelis mėnesius ir ji naujoje vietoje dar nespėjo apsiprasti.
Moteris pamanė, kad veršinga karvė ilsisi, ir nėjo artyn.
Pilkius gąsdino su ragais
Bet vakare į ganyklą gyvuliams miltų nuvežusi moteris pamatė jau kitą vaizdą. Jos pasitikti atskubėjo tik telyčia su viena karve, o veršingoji liko gulėti ant žemės. Įprastai ji irgi laukdavo šeimininkės atvežamų miltų.
Moteris tik priėjusi pamatė žaizdomis nusėtą karvės kūną – šonuose, nugaroje, paslėpsniuose ir kakle jų buvo daug. Kai kurios vietos atrodė tarsi sudaužytos.
Iš pradžių ji net pagalvojo, kad karvę buvo užpuolusi meška.
Iškviestas veterinaras iškart nustatė, kad karvę bandė sudoroti vilkai. Greičiausiai suaugėliai mokė jauniklius medžioti.
R.Bajorė įsitikinusi, kad karvė sugebėjo pasipriešinti grobuonims: dūrė ragais, trypė ir spardė.
„Labai arši su tais savo ragais. Kai nueini, tai galvą tik kraipo, bet man įdurti nebandė“, – aiškino pašnekovė.
Gali būti, kad karvė apsigynė ir kovojo gerai, jei šie apdraskytą auką paliko.
Galbūt netoli kaimo pakraščio medžioklę surengusią pilkių gaują pabaidė ir pravažiuojanti mašina.
Ūkininkei keista tai, kad vilkai neužpuolė toje pačioje ganykloje besiganančios telyčios ir kitos karvės. Po kraupaus antpuolio abi buvo neramios – akivaizdžiai išsigandusios.
Iš tolo šviečia žaizdos
Ūkininkė apdraskytos karvės šonus apipurškė specialiais antibiotikais, veterinaras suleido vaistų ir pastatė lašinę.
„Karvę pririšome, veterinaras į veną kakle prijungė lašinę ir maždaug pusvalandį laikė ją rankose, kol viskas sulašėjo“, – dėstė ūkininkė.
R.Bajorė pasidžiaugė, kad karvė jau pradėjo ėsti ir taisosi, bet pažeistose vietose ėmė luptis kailis. Dabar ten iš toli šviečia žaizdos.
Po vilkų antpuolio ūkininkė karves laiko arčiau namų esančioje ganykloje.
Kieme – akis į akį su lape
Tai jau ne pirmas vilkų antpuolis moters sodyboje.
Maždaug prieš 6 metus pilkiai nudaigojo netoli namų besiganiusius ožį ir ožką.
„Ožiui perkando gerklę. Nors ir sužeistas, jis dar sugebėjo su grandine įšokti į tvenkinį, bet neišsigelbėjo. Vilkai nebepuolė, bet jis mirtinai nukraujavo“, – prisiminė liūdnas minutes ūkininkė.
Po kruvinos plėšrūnų puotos liko tik apgraužta ožkos galva ir priekinės kojos.
Vėliau kaimynė jai prisipažino, kad apie antrą valandą nakties girdėjo lauke triukšmą, cypimą, bet nėjo žiūrėti, kas ten vyksta.
Ne kartą nusinešti naminius paukščius bandė lapės ir vanagas. R.Bajorė prisiminė, kad jos akyse vanagas užpuolė kieme lesiojusią vištą.
„Važiuodami pamatėme, kad vanagas už tvoros doroja vištą. Nubaidėme jį, bet višta neišgyveno, krūtinė visa išlesta buvo“, – teigė ji.
Vieną kartą į kiemą įpuolusi lapė sudorojo 12 vištų. Šeimininkai rado tik vieną apgraužtą be galvos, likusias ilgauodeges spėjo išsinešti.
Kitąsyk lapės pražudė 12 ančių. Po naktinio antpuolio viena antis dingo, bet kitos buvo kruvinos ir taip smarkiai sužeistos, tad šeimininkams teko jas papjauti.
„Taip ir vargstame, bet ką darysi – reikia saugoti gyvąjį turtą“, – liūdnai šyptelėjo ūkininkė.
O kartą žiemą ji pati akis į akį kieme susitiko su lape. Abi skyrė vos porą metrų.
„Aš žiūriu į ją, ji į mane. Paskui kad sukiauktels ir – bėgt. Greit perlipusi tvorą pabėgo“, – keistą akimirką prisiminė moteris.
Stebėjosi, kad taikė ne į daug silpnesnį prieauglį
Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus vadovas Juozas Šuminas sakė, kad šiuo metu vilkai moko jauniklius medžioklės įgūdžių.
Palikuonių jie sulaukia pavasario vidury, o ūgtelėjusius jau vedasi kartu į medžioklę.
„Šiuo metų laiku vilkams miškuose badas negresia, todėl nieko keisto, kad pamokę jauniklius medžioklės įgūdžių jie aukas palieka gyvas. Tokių atvejų pasitaiko ne vienas, kai įsisukę į avių bandą ne visas jas sudoroja. Vienas papjauna, kitas su išverstais viduriais palieka leisgyves“, – aiškino.
Gaują sudaro suaugę tėvai, jų jaunikliai vaikai ir jau ūgtelėję vilkai.
J.Šuminas prisiminė, kad Biržų girioje buvo aptikęs 12-kos vilkų gaujos pėdsakus.
Latvelių girininku dirbantis ir medžiotojų būreliui vadovaujantis Rimantas Šarkanas pritarė, kad jauniklių mokyme dalyvauja visi gaujos nariai.
„Keista, kad vilkai puolė karvę, nes dažniausiai taikosi į prieaugį – veršius ir telyčias“, – tvirtino jis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Apdraskyta raguotoji sveiksta, bet ūkininkei neramu, kad žaizdų vietose lupasi oda.
2. Elektrinio piemens saugomoje ganykloje ganėsi telyčia ir dvi karvės, bet vilkai užpuolė tik vieną jų.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
