„Viskas taip birutiška“
Panevėžietės keramikės Birutės Verbickaitės karalystėje tvyro ypatinga atmosfera. Čia kojas nukorę sėdi dangiškos ramybės pilni angelai, laikrodžio rodyklės bėga per laukų žolynus, lėkštėje vėjo gūsis suka klevo lapus, o žiūrėdamas į stiklinį dugną matai vandens gelmę.
Kūrėjos kolegės tuos kūrinius apibūdina lakoniškai: „Viskas taip birutiška.“
Aptakios formos ir giedros išraiškos, subtilus dekoras ir minkštu tapęs molio jaukumas – tai išties atspindi moters jautrumą grožiui ir švelnumui.
B.Verbickaitė „Midenėje“ dirba keramike menininke, tokių pareigybių įmonėje yra nedaug. Didžioji dalis darbuotojų yra keramikai vykdytojai – jie lipdo gaminius pagal menininkų sukurtus modelius.
Nemažas mokinių antplūdis
Pas keramikę Birutę Verbickaitę važiuojam pasibaigus darbo dienai. Keramikos įmonės „Midenė“ kolegos skuba namo, o ji darbe dar užtruks – ruošiasi susitikimui su gausiu būriu mokinių.
Prieš šventes taip jau būna – išauga paklausa edukacijoms, kolektyvai ar pavieniai panevėžiečiai profesionalų prašosi pamokomi lipdyti, nori sau ar dovanai sukurti kokį vienetinį molinuką.
„Pavaduoju į komandiruotę išvykusią kolegę“, – B.Verbickaitė kukliai paaiškina, kad ji tikrai ne nuolatinė mokytoja.
Perėję ugnį molinukai smarkiai pasikeičia
Prie ilgo stalo paruoštos dvi dešimtys darbo vietų. Edukatorė patikrina, ar kiekvienam padėti pamokai reikalingi daiktai.
Sako, kad didžioji dalis atvykstančių mokinių jau susipažinę su moliu, bet bus ir kelios naujokės.
Šios pasirodo pirmos. Keramikė joms paaiškina apie molio savybes ir nurodo, kam kuris įrankis naudojamas.
Padėjusi priešais mokines po molio gabalą klausia, ką kuri norėtų nulipdyti. Tas, kurios pageidauja susikurti dekoruotas lėkštes, vedasi prie preso ir rodo, kaip molį taisyklingai išploti.
Senbuvės spiečiasi prie stalo, nes ten išdėlioti jau išdegti jų darbeliai. Visos stebisi, kaip smarkiai ugnis pakeitė glazūrų spalvą.
Šypsosi net ir avinukai
Kol vyksta užsiėmimas, pasižvalgome „Midenės“ patalpose ir ekspozicijų erdvėje. Visur gausu 26 metus čia dirbančios B.Verbickaitės kūrybos.
Ant lentynų kojas nukorusios sėdi sparnuotosios būtybės, kitos šypsosi stovėdamos. Kiekvienas angeliško veido šamotinis angelas vis kitoks, bet visi – su gėrio išraiška.
Besparnių žmogučių veiduose taip pat dangiška ramybė, o jaukiai aptakūs keramikės lipdyti avinukai šelmiškai šypsosi. Kiek liūdnesni prakartėlės personažai.
Nuo jų akys krypsta į švelniaspalviais žolynais dekoruotus indelius, į dekoratyvius lotoso žiedus, tyvuliuojančio vandens spalvas ir faktūras primenančias dideles lėkštes.
Ant sienos kabo eilė šamotinių laikrodžių, jų ciferblatuose matomi gamtos vaizdai.
„Birutės darbų su kitų autorių niekaip nesupainiosi“, – pakomentuoja mus lydinti darbuotoja Tatjana Fergizienė.
Angelus regėjo Katedroje
B.Verbickaitei atrakinus savo studijos duris, pirmiausia į akis krinta didelis švelniai žalsvas indas su dangčiu, užsibaigiančiu žiedo pumpuru. Tokie pat pumpurai „sukrauti“ ir indo šonuose.
Tai esąs darbinis variantas kuriant urną. Kad ir skirtas gedulingai progai, indas nenuteikia liūd-nai. Jis labiau teikia vilties.
Kaip taip pavyksta, kad iš bet kurio molio gabalo menininkė nulipdo vien grožį, tarsi pasaulyje nebūtų blogio? Kaip sugeba į kūrybą neįsileisti blogio?
„Gal todėl, kad vaikystėje buvau apglėbta didelės tėvų meilės“, – šypsosi.
Tėvai buvo susiję su menais, o ir visoje giminėje apstu kūrėjų: yra dailininkų, architektų, muzikantų.
Keramikos paslapčių ji mokėsi pas žinomą panevėžietį keramiką Rimantą Skuodį.
Paaiškėja, kodėl ji nuolat lipdo angelus. Mat augo name prie Katedros, į Dievo namus ir su mama ėjo, ir pati viena nubėgdavo, o ten tarp gausybės religinio meno nuolat matė baltus angelus.
„Angelai pas mane atėjo tarsi savaime, tai, ką vaikystėje akys regėjo, taip ir seka per gyvenimą“, – sako.
Pavaizdavo net vėjo gūsį
Studijoje matyti ne viena sausų gėlių puokštė. Į žydinčius kmynus panašūs sausuoliai, eukalipto šakelė su briaunotom sėklų taurelėm, liaunų žolynėlių kuokštas, o iš indelio su žmogeliukais veržiasi džiovintų kiaulpienių kupolėliai.
Ir tada pamatai, kad visų tų gamtinių medžiagų atvaizdai įvairiom formom nutūpę į molį.
Menininkė rodo dekoratyvinius pano, kurių puošybai panaudojo tikrus augalus, į vieną įspaudė kelis ginkmedžio lapus, kitame iš gyvų klevo lapų pavaizdavo vėjo gūsį.
B.Verbickaitė tarsteli, jog anksčiau kūrė atvirukus su džiovintais augalais, darė sveikinimus su akvarelių miniatiūromis.
Akvarelės ir dabar nėra apleidusi, turėdama laiko tapo peizažus. Kai kuriuos jų perkelia į molį.
Akvarelės techniką pasitelkia ir kurdama eskizą naujam lipdiniui.
Pašalinis, pažiūrėjęs į pieštą eskizą, gali nesuprasti, ką menininkė sumaniusi, nes erdvinis modelis atrodys visai kitaip, nulipdžius pirminį variantą jau gali improvizuoti, jį tobulinti ar keisti.
Spalvą keičia dujų riebumas
Pašnekovė pasakoja, kad gaminys priklauso ne vien nuo formos, bet ir nuo glazūrų. Rodo du indelius: vienas matinis, kitas blizgiu paviršiumi ir atrodo įspūdingiau.
„Ana glazūra paprasta, o šioji kristalinė – ji suteikia ne tik blizgesį, kristalai išsiskleidžia lyg miniatiūrinės gėlytės“, – aiškina subtilybes.
Lipdinio išvaizdą lemia ir ugnis, būtent ugnis padaro didžiausią kūrybinį darbą.
Būna, kad atidaro krosnį ir pati lošteli apstulbusi, kai pamato, kad ugnies paveiktos glazūros sukūrė visai netikėtus derinius.
Menininkė ranka mosteli į stelažo viršų – ten viena šalia kitos stovi panašios dekoratyvinės lėkštės. Piešinys lyg ir tas pats, bet vienos fonas mėlynas, kitos žalias.
Glazūra ta pati, bet viena degta dujinėje, kita elektrinėje krosnyje.
„Dujų riebumas daug reiškia, atsiranda visokių chemijos niuansų ir plonybių. Dujose degta lėkštė būna melsva, o elektrinėje krosnyje – žalsva“, – atskleidžia.
Iš stiklo padaro vandenį
Molio rūšis lemia glazūrų spalvos sodrumą.
„Dabar dirbam su ukrainietišku moliu, jis geresnis už vokišką ir mūsiškį, yra baltesnis, šviesesnis ir švelnesnis lipdant“, – sako.
Šamoto darbus drąsiai galima laikyti lauke, jie atsparūs karščiui ir šalčiui. Tą kūrėja žino ir iš asmeninės patirties: iš šamoto sukūrė angelą ir juo papuošė tėvų kapą, paminklas nereaguoja į sezonų kaitą.
Viename inde matau gerą saują smulkių stiklo šukių. Jomis keramikė pagražina kai kuriuos lipdinius.
Prieš įkeliant į krosnį galima pribarstyti stikliukų ant lėkštės dugno ir vos vos įlašinti kobalto – ištraukęs iš krosnies pamatysi kūrinį su vandens efektu.
Net ir be pridėtinių pigmentų išsilydęs stiklas sukuria inde telkšančio vandens įspūdį.
„Anksčiau stiklas buvo skaidresnis, dabar pasikeitė gamybos technologijos, išlydytas jis atrodo drumstas“, – atskleidžia ir visiškas to meno plonybes.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į „Midenę“ pasimėgauti molio lipdymo džiaugsmu ateina nemažai entuziastų, ir B.Verbickaitė jiems talkina.
2. B.Verbickaitė yra prikūrusi begalę įvairiausių originalių suvenyrų.
A.Švelnos nuotraukos
