Pradžia. Operą pasiūlė kraštietis dirigentas
Prieš trejus metus į Biržų krašto muziejų „Sėla“ paskambinęs įvairiose šalyse jau spėjęs išgarsėti iš Biržų kilęs dirigentas Martynas Stakionis pasiteiravo: gal biržiečiai norėtų į savo miestą pasikviesti talentingą operos režisierę Kariną Novikovą? Ji yra įkūrusi vadinamąjį jaunųjų atlikėjų karjeros greitintuvą – „Operos akseleratorių“.
Režisierė su jaunų ir patyrusių atlikėjų komanda bei muzikantais atvyktų į Biržus, repetuotų ir galiausiai parodytų biržiečiams vietoje pastatytą operos spektaklį! Pasiūlymas suintrigavo, Lietuvos kultūros taryba projektui finansavimą skyrė, tad reikalai užsisuko!
Ir štai jau treti metai iš eilės liepos mėnesį Biržuose gyvena, repetuoja, rodo spektaklius operos solistai ir muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Operos spektakliai vyksta gimnazijos sporto salėje-angare.
Fenomenalu tai, kad biržiečius taip „užkabino“ šis žanras, kad solistams spektaklį pernai teko rodyti du kartus, o šiemet – net penkis!
Pirmoji opera. Visi žiūrovai netilpo
Pirmoji operos solistų rezidencija Biržuose, galima sakyti, buvo eksperimentinė. Negalėjome žinoti, ar opera sudomins biržiečius. Jauna operos režisierė Karina Novikova subūrė tarptautinę komandą: solistus iš Prancūzijos, Italijos, Serbijos, Latvijos, Lietuvos, Belgijos. Atlikėjai repetavo ne kokį nors visuomenei gerai žinomą kūrinį, o mažiau girdėtą – Volfgango Amadėjaus Mocarto „Tito gailestingumą“.
Tradicinėje scenoje operą statyti nebūtų buvę patogu dėl scenografijos. Ir apskritai – neįdomu. Todėl buvo pasirinktas angaras, kuriame sportuoja biržiečiai gimnazistai. Tereikėjo išardyti tinklinio stovus, pridengti dziudo tatamiais salės sienas, kad sugertų aidą, užtemdyti langus. Iš muziejaus buvo vežami paprasti suolai, naudojami daugiausia lauko renginiams, iš Kultūros centro – pakylos solistams.
Pirmajai operai akompanavo pianistė iš Belgijos Babette Creans, dirigavo operos idėją Biržams pasiūlęs dirigentas Martynas Stakionis.
XVIII a. parašyta opera žiūrovams buvo pristatyta netradiciškai: solistai vilkėjo lateksinius kostiumus, šokėjai žiūrovams pasirodė išlindę iš languotų „turginių“ krepšių, o viduramžiškus perukus solistams iš vilnos kūrė dailininkė Eglė Ščiukaitė.
Šiek tiek buvo neramu, kaip žiūrovai sutiks netradicinius sprendimus...
Dar prieš spektaklį kartu su kūrybine grupe nusprendėm nustebinti Biržų turgaus prekiautojus ir pirkėjus: operos solistai susiruošė keletą arijų atlikti turguje, sukurdami visišką netikėtumo efektą.
Į turgų kiaušinių, svogūnų ar kitų prekių atėję apsipirkti biržiečiai ir patys prekiautojai apstulbo, kai tarp prekystalių uždainavo vienas, antras, trečias dainininkas. Žmonės spietėsi žiūrėti, kas vyksta. Po kelių arijų pasipylė aplodismentai. Pasirodymas turguje buvo savotiška reklama būsimajai operai ir dovana tiems, kas į operą ateiti negalės dėl to, kad vakare iš kaimo nevažiuoja „keleivinė“ ar laukia ūkio darbai.
Ir štai – spektaklio diena. Nerimo labai daug: žiūrovams buvo paruošta apie 300 vietų, bet ar ateis, ar neteks solistams dainuoti tuščiame angare?
Stovėdama tarpduryje ir leisdama žiūrovus į salę vis kartojau: „Vietų užteks visiems.“ Bet išgirdau balsą: „Pažiūrėk, vaikeli, pro langą!“
Tuomet ištiko šokas: lauke, prie angaro, vinguriavo begalinė eilė. Supratę, kad angare nebetilps, kai kurie žmonės pasuko namo. Patekusieji stovėjo sausakimšoje salėje, kai kurie net palypėjo ir laikėsi už radiatoriaus vamzdžio. Salėje buvo labai tvanku, nes tą, pirmąjį, kartą net nešovė į galvą mintis atverti langus.
Ši opera nebuvo vienintelis projekto renginys. Biržų pilies kieme įvyko gala (iškilmingas) koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru! Ir vėl žiūrovų – jūra!
Antroji opera. Bendruomenė ir išmoktos pamokos
Taip, taip, ryžomės ir antrajam operos rezidencijos Biržuose projektui! Šį kartą režisierė Karina Novikova nusprendė Biržuose statyti kur kas žinomesnį V.A.Mocarto kūrinį „Figaro vedybos“. Ir vėl – darbas iki vėlaus vakaro, repeticijos ir labai mažai vietos poilsiui.
Spektaklis buvo statomas jau su rinktiniu orkestru, o jam dirigavo Imantas Jonas Šimkus.
Šį kartą jau buvome gudresni: jei opera biržiečiams taip stipriai krito širdin, tai reikia padaryti viską, kad ją patogiai pamatytų kuo daugiau biržiečių ir miesto svečių. Į salę muziejaus darbininkai sutempė 400 patogių kėdžių, kurias geranoriškai skolino mokyklos bei kitos įstaigos.
Spektaklį kūrėjų komanda nutarė rodyti du kartus. Kad srautą būtų patogiau reguliuoti, sugalvojom dviejų spalvų rezervines apyrankes, jos į abu operos spektaklius išnyko per pusdienį! Tuos, kurie apyrankių nebegavo, pakvietėme į generalinę repeticiją ir pažadėjome, kad į operos spektaklį pateks ir be jų, tik teks pastovėti ar sėdėti ant suolų salės pasieniuose. Tai žiūrovų neišgąsdino! Ir vėl – salė sausakimša!
Norisi paminėti kelis labai mielus epizodus iš darbo užkulisių.
Angaro šone (opera ir vėl vyko gimnazijos angare) buvo sukrautos statybinės atliekos, nes mokykloje vyko remontas. Jos nė kiek netrukdė patekti į salę ir negadino vaizdo. Bet gimnazijos vairuotojui pasirodė kitaip. Savo iniciatyva jis nusprendė pastatyti mokyklos autobusiuką taip, kad jis tas statybines atliekas užstotų.
Kadangi atlikėjams būdavo tiekiami pietūs ir vakarienė, kavinės virėjos ir padavėjos nuolat kantriai laukdavo dėl repeticijų vėluojančių muzikantų ar net pristatydavo maistą į salę. O kai dirigentui prireikė aukštesnės kėdės, problemą išsprendė vieno restorano savininkas – pasiūlė baro kėdę.
Kadangi operos spektaklis vyko pirmąją Biržų miesto šventės dieną, viešbučiai visame mieste buvo užimti. Netikėtai į operos spektaklį, kuriame dainavo ir jo studentai, atvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius ir pasiteiravo, ar nebūtų galima jam suorganizuoti kur nors kad ir labai kuklios nakvynės. Jau sukosi galvoje mintys apnakvindinti svečią savo namuose ar prašyti draugų pagalbos, bet prašymą išgirdo netoliese stovėjęs šviesų operatorius. Jis profesoriui pasiūlė užleisti savo lovą viešbutyje, nes tą naktį vis tiek turėjo budėti prie aparatūros mieste. Profesorius nebuvo išdidus, pasiūlymą priėmė.
Teko kreiptis pagalbos ir į medikus. Kai šokėjas darydamas kūlverstį prasikirto galvą, po ką tik pasibaigusio budėjimo vėl į darbą skubėjo biržietis chirurgas.
Įsiminė ir vienas poilsio vakaras sodyboje. Orkestro dirigentas I.J.Šimkus surengė momentinę ką tik įsigytų paveikslų parodą. Vaikščiojom po kiemą kaip po paveikslų galeriją ir grožėjomės tapybos darbais.
Trečioji – videografinė opera. Specialiai tam parašyta
„Darom!“ – toks buvo režisierės Karinos Novikovos verdiktas, kai paklausiau, ar rašyti projektą dėl menininkų rezidencijos Biržuose finansavimo ir šiais metais. Bet šįkart rėmimo pinigų neužteko. Teko prašyti verslo pagalbos. Niekas prisidėti neatsisakė!
„Tai ir yra bendruomeniškumas“, – sulaukdavau tokio palaikymo.
Opera – ne pigus menas. O žiūrovams Biržuose ji rodoma nemokamai!
Režisierei Karinai Novikovai ir libreto autorei Anetai Panek kilo mintis biržiečiams parodyti video-
grafinę operą. Šiai operai muziką, specialiai Biržams, sukūrė kompozitorius ir dirigentas Vladimiras Konstantinovas, praėjusiais metais orkestrui dirigavęs pačioje didžiausioje JAV Karnegio koncertų salėje Niujorke!
Videografinei operai kūrybinė grupė sukūrė vaizdus ir juos rodė visame gimnazijos angaro skliaute.
Kompozitoriaus V.Konstantinovo bei libreto autorės ir videorežisierės Anetos Panek (Vokietija) operos „Vandenų ir miškų virpėjimai“ spektaklyje grojo rinktinis orkestras, kuriam ir dirigavo pats kompozitorius, dainavo aštuoni patyrę ir pradedantieji operos solistai, vaidmenį atliko pasaulinėje arenoje žinomas šokėjas ir choreografas Marius Eidrigevičius. Kostiumus kūrė dizaineris Liutauras Suvorovas, rengęs ne vieną Lietuvos scenos žvaigždę, o grimo kurti atvyko grimo meistrė iš Japonijos Misa Namura.
Biržuose dirbo trisdešimties žmonių kūrybinė komanda!
Kadangi vaizdai turėjo būti rodomi ant angaro skliauto, dalį žiūrovų buvo nutarta sodinti ant sėdmaišių. Ir vėl prabudo biržietiškas solidarumas – sėdmaišius skolino įvairios įstaigos ir mokyklos.
Užvirė sunkus darbas. Muziejaus darbininkams teko ropštis ant ilgų kopėčių ir užtemdyti angaro pastogėje esančius langus, juodu audiniu uždengti sienas, iš Vilniaus atgabenti vaizdo projektorių, iš Panevėžio muzikinio teatro – instrumentus ir t. t.
Repeticijų salėje buvo labai šeimyniška aplinka: solistė Evelina Greiciūnaitė repetavo ant rankų sūpuodama dar metukų neturinčią dukrelę, po salę bėgiojo libreto autorės Anetos Panek šuo Milo bei didžėjaus Simono Margio priglaustinukas labradoras Koris.
Iš karto sutarėme: šiemet opera bus parodyta keturis kartus, nes dėl specifinės scenografijos ir sėd-
maišių vienu metu salėje galėjo tilpti tik apie 300 žiūrovų, o norėjosi, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių.
Bet... Vos paskelbus, kad bus dalinamos rezervinės apyrankės į spektaklius, žmonės iš anksto stojo į ilgas eiles apyrankių dalinimo vietose, ir jos ištirpo per 10 minučių!
Todėl kūrybinė komanda nusprendė rodyti penktąjį, papildomą, spektaklį. Džiugu, kad žiūrovų geografija išsiplėtė ne tik į kitus Lietuvos miestus, bet ir užsienį! Bent jau mūsų žiniomis, spektaklį stebėjo svečiai iš Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Lenkijos.
Dar pasiruošimo operai laikotarpiu gimė mintis apsilankyti Biržų parapijos Šv. Vincento Pauliečio globos namuose ir operą pristatyti tiems, kurie negali jos pamatyti nei salėje, nei turguje. Režisierė Karina Novikova ir videorežisierė, libreto autorė Aneta Panek seneliams rodė videografinius vaizdus ir suteikė malonumą paklausyti ištraukų iš operos. O kiek senelių palatose džiaugsmo suteikė Anetos Panek šuo Milo.
Apie drąsą ir juokingus kultūrinius skirtumus
Japonė grimo meistrė Misa Namura pirmą kartą lankėsi Baltijos šalyse – ir tai buvo Biržai. Ji nemokėjo net anglų kalbos, bet su kūrybine grupe susikalbėjo, tam pasitarnavo technologijos. Tokia moters drąsa ir laisvė įkvėpė visus.
Misa Namura solistams kūrė ypatingą baltą japonišką grimą. Pasirodymų dienomis iš pat ryto nugrimuoti solistai angaro negalėjo palikti iki pat vakaro, tad pasirūpinti maistu pasisiūlė vienas Biržų restoranas visai nemokamai!
Kaip visuomet, patyrėme ir įvairių nuotykių. Vieną iš jų – dėl kultūrinių skirtumų.
Vidurnaktį iš lovos išvertė režisierės skambutis. Operos technikai į viešbutį parvežė iš Japonijos atkeliavusią meistrę, tik ji į viešbutį negali patekti, nes nežino durų kodo. Vertėm iš lovos ir pačią viešbučio savininkę.
Patekę į viešbutį svečiai vėl susidūrė su iššūkiu. Buvo sutarta, kad raktą viešniai viešbučio administracija paliks po durų kilimėliu, bet, anot svečių, jo ten nebuvo. Teko lipti iš lovos ir vykti į pagalbą. Pakėlus kilimėlį, raktas kaip niekur nieko gulėjo ten, kur ir buvo sutarta. Svečiams net veidai ištįso. Pasirodo, jog operos technikai, gyvenantys Vokietijoje, rakto ieškojo ne antrame viešbučio aukšte, o trečiame, nes Vokietijoje antras aukštas vadinamas pirmu. Skaniai pasijuokėme.
Bet visų svarbiausia, kad opera Biržuose prigijo! Apie biržiečius ir operos fenomeną šiame krašte, duotame interviu vietiniam laikraščiui, režisierė Karina Novikova sakė:
„Iš tikrųjų tai yra fenomenas, nes prieš tai operos spektaklius statėme kituose rajonuose, kur reikėjo įdėti daug pastangų, kad žiūrovas ateitų, sužinotų apie renginį. Tuo labiau kad tai – opera. Ten tik po kelerių metų publika ėmė į spektaklius rinktis gausiau. Biržuose viskas vyko iš karto, jau pirmaisiais metais publika netilpo sporto angare. Tai rodo, kad čia ne mūsų, operos kūrėjų, indėlis. Biržuose apskritai yra poreikis aukšto meninio lygio produktui.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Eilė prie sporto angaro Biržuose, kur vyko pirmoji opera – V.A.Mocarto „Tito gailestingumas“. Deja, ne visi norintieji į angarą tilpo.
2. Antrajai operai – V. A. Mocarto „Figaro vedybos“ – dirigavo I.J.Šimkus.
3. „Operos akseleratoriaus“ įkūrėja, operos režisierė Karina Novikova (trečia iš kairės), solistai Francesco Piotto ir Skirmantė Vaičiūtė po pirmojo operos spektaklio – V.A.Mocarto „Tito gailestingumas“ Biržuose.
4. Šiais metais ypatingą – japonišką – grimą solistams kūrė grimo meistrė iš Japonijos Misa Namura.
5. Dvejus metus iš eilės, sukurdami netikėtumo efektą, operos solistai surengė pasirodymus Biržų turguje. Dainuoja operos solistė iš Serbijos Milica Jovišic.
6. Specialiai Biržams sukurtoje videografinėje operoje „Vandenų ir miškų virpėjimai“ anemonės vaidmenį atliko Viktorija Wizner. Kostiumą kūrė kostiumų dailininkas Liutauras Suvorovas.
7. Kadangi vaizdai operos „Vandenų ir miškų virpėjimai“ metu buvo rodomi visame angaro skliaute, žiūrovams patogiau operą buvo stebėti sėdint pusiau gulomi – ant sėdmaišių. Taip žiūrovai stebėjo visus penkis operos spektaklius.
Editos Mikelionienės, Editos Lansbergienės ir Biržų r. savivaldybės nuotraukos
