Į Pjūklų gatvę – per lietų
Važiuojam į Šimonis pas tapytoją bei poetę Vidą Kaulakienę.
Jos paveikslai buvo eksponuoti net Paryžiuje, o iš žodinės kūrybos sudėliota knyga, kupiškėnės eilėraščiai nuolat keliauja per almanachus, skamba iš poezijos skaitovų lūpų.
Įsukus į miestelį smarkus lietus virsta ištisine vandens uždanga. Menininkė gyvena Pjūklų gatvėje, o šioji – siaurutis, balom nusėtas žvyrkelis.
Namas skendi žydinčioj žalumoj. Kur turėtų būti įvažiavimas į kiemą, veši ūgtelėjusi žolė, o gausiai žydintis ir saldžiai kvepiantis vingiorykštės krūmas ties namo kampu išguldytas liūties.
Bėgam per žliugsinčią žolę iki durų, jos nerakintos, bet pabeldus niekas neatsiliepia.
Pro didelius langus matyti, kad viduje šalia durų patiestas neperšlampamas maišas, ant jo voliojasi žalios apgraužtos vištienos kulšelės. Manom, kad namus saugo piktas šuo, o vėliau paaiškėja, kad kulšeles apgraužė baltapūkis katinas!
Mieste pievas puoselėti leidžia, o kaime – niekaip
Šeimininkės lūkuriuojam netrumpai. Sutikti žmonės pataria jos ieškoti angaruose, kur stovi žemės ūkio technika.
„Oi, aš jūsų laukiau ne šiandien!“ – susitikus šūkteli poetiška siela.
Brendam per kiemo žalumynus, kur keroja avietės, serbentų krūmai, lysvelės braškių, tarp vaismedžių įsiterpę beržai ir gausybė visokio žydinčio grožio. Moteris į visa tai mosteli ranka ir pusiau juokais padejuoja, ar tik neteks to akiai mielo vešlumo išpjauti.
„Tik didmiesčiuose dėl ekologijos palieka nešienautus plotus, o čia gi kaimas, seniūnija reikalauja, kad visa būtų nupjauta, antraip grasina baudomis“, – porina pašnekovė.
Tarp gausybės augalų priaugę ir visokių vaistažolių, dalis jau suskinta džiūsta saulės nepasiekiamose vietose.
Turi kūrybinę rezidenciją
Namas nerakintomis durimis – ne šeimos būstas, o savotiškas vasarnamis, V.Kaulakienės kūrybinė rezidencija.
Tikrieji namai – geltonų plytų mūrinukas – matyti iš kiemo.
„Sau namus statėm iš Pelyšių kaimo parsivežę senelių namo rąstus, paskui apmūrijom“, – paaiškina.
Mostelėjusi į kiemo gilumą rodo, kur jos tėvų namai stovėjo. Gyvenimas taip dėliojosi, kad visa giminė gyveno krūvoje, nuo vienų iki kitų durų buvę vos keli žingsniai... Dabar jau pati šeimininkė – pensinio amžiaus.
Prancūzai pripažino ir įvertino
Šeimininkė veda į vasarnamio antrą aukštą, ten laiko paveikslus.
Jų kelios dešimtys. Konkrečių vaizdų juose nėra, vien abstrakcijos.
Paaiškina, kad kaip tautodailininkė galėjo piešti ir natūralistinius peizažus, tačiau to stiliaus netobulino, jausmų pavaizdavimas abstrakcijomis jai buvo priimtinesnis, atrodė meniškesnis.
Rodo Paryžiuje eksponuotą kūrinį „Šerkšnas“, jis nutapytas grubiai, storos dažų linijos virtusios faktūriniu paviršiumi, spalviniai tonai tamsūs.
Kitas tokio pat stiliaus paveikslas namo nebeparkeliavo, prancūzai jį nupirko. Ir mokėjo gan brangiai.
Josios ir kitų kupiškėnų kūriniai į Prancūziją keliavo anuomečio Kupiškio etnografijos muziejaus direktoriaus Algimanto Jasaičio dėka. Jo duktė gyveno Šveicarijoje, turėjo ryšių su Paryžiaus meno pasauliu, ji ir patalkino kupiškėnų kūrybą parodyti prancūzams.
Turėjo jaustis pripažinta ir įvertinta, gal puolė intensyviau kurti?
„Nei daugiau, nei geriau tapyti nepradėjau, komplimentai manęs neveikia“, – sako kupiškietė.
Ji toliau tapė sau įprastu tempu, darbus rodė jungtinėse tautodailininkų parodose, buvo surengusi ir keletą personalinių parodų.
Kilodama kūrinius patikina, kad dabar nebetapo – jau keleri metai kaip rankose nelaikė teptukų ir neatsuko dažų tūbelių.
Prisijungė net prie manekenių
„Gana. Nebetapau. Gyvenime reikia pokyčių, neįdomu, jei vien eiliniai sekmadieniai ir ketvirtadieniai“, – tarsteli.
Ir pasakoja, kaip praėjusią vasarą su drauge lėkė į Prancūziją vynuogių skinti.
Bičiulės duktė gyvena Paryžiuje, vasarom kai kurie tenykščiai studentai uždarbiauja pas ūkininkus.
Vienais metais lietuvaitė mergina skynė vynuoges, kitais pasivadino mamą. Dar kitą vasarą toji pakalbino kartu vykti draugę.
Šimonietės pačios pirko autobusų bilietus, pačios užsisakinėjo viešbučius. Iš Vilniaus nuvažiavo į Berlyną, ten persėdo autobusan į Alpių regione esantį Lijoną, dar kartą persėdo, kad pasiektų ūkį Lijono apylinkėse.
Vynuogių skynėjų kompanija susidarė marga: būsimi medikai, teisininkai, net manekenės.
Pašnekovė mano, kad jie vynuogynuose plušo ne tik dėl uždarbio, gal net labiau dėl gyvenimiškos patirties.
„Tikrai įspūdingi potyriai, tik nelabai įsipaišėm į visumą, ten vien jaunimas, o mes dvi bobulės“, – kvatojo pasakotoja.
Bet užtat išbandė savo fizinių galimybių ribas.
„Sužinojau, kaip įmanoma dirbti esant 42 laipsnių karščiui. Tik tada svarstai, ar lysvės galą prišliauši“, – prisipažįsta.
Šeimininkai skynėjais labai rūpinosi, gamino jiems gardų valgį. Ir skinamos vynuogės buvo gardžios, tik moterys bijojo jų prisivalgyti, mat labai saldžios uogos per karščius galėjo paskatinti krešulių susidarymą kraujagyslėse, o tada ir sveikata gali smarkiai sušlubuoti.
Kelionės įspūdžių nenutapė
Baigusios doroti saldųjį derlių, kupiškietės neskubėjo namo, nutarė pakeliauti.
Pirmiausia skyrė laiko Lijonui – teatrų, operų, muziejų, šiuolaikinio meno galerijų miestui su ryškiu romėnų civilizacijos pėdsaku.
Apžiūrėjo amfiteatro liekanas, akvedukus, odeono griuvėsius, lankė senąsias bažnyčias, bazilikas bei katedras, skersai išilgai išvaikščiojo į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktą senamiestį.
Antra jų kultūrinimosi dalis nusidriekė į Čekiją, puikiąją Prahą.
„Iš viso mano uždarbio liko vos 200 eurų“, – nusijuokia.
Jokių kelionės įspūdžių į drobes ji neperkėlė, nes tuomet jau nebetapė.
Užtat daug keliavo, daug matė Europos.
„Jaunystėje, kai žiūrėjom serialą „Visos upės teka“, svajojau nusigauti į Australiją. Dabar taip toli nebenoriu. Netraukia ir Amerika“, – patikina.
Žavėjosi žodžių dėlionėmis
V.Kaulakienė ant stalo deda poezijos knygelę „Šimtas šilumos blyksnių“.
Išleisti galėtų dar ne vieną, rankraščių pilni namai.
„Kai kas išblukę, kai kas nusimėtę, reikėtų sutvarkyti, perkratyti visų drabužių kišenes“, – padejuoja, kad vis laiko pritrūksta.
Eilėraščius rašyti pradėjo vos išmokusi rašyti. Čia jau neužmušamas pomėgis – kaip berniukai būna palinkę prie technikos, dienom naktim su ja krapštosi, taip ji prie eiliuoto žodžio.
„Galėjau ilgiausiai sėdėt, kol pavykdavo sudėlioti skambiai ir prasmingai, būdavo įdomu iš plataus teksto padaryti siauresnį, šarmingesnį“, – patikina.
Daug taisydavo, kartais iki sugadinimo.
Pirmąkart jos eilėraščius laikraštyje paskelbė 1976 metais, šalia buvo išspausdinta ir tada dar jaunučio Valdemaro Kukulo bei kitų, vėliau išgarsėjusių kupiškėnų poetų kūrybos.
„Ir čia apsileidau, atrodo, ar beverta rašyti, gal jau viskas pasakyta“, – prisipažįsta.
Bandė nutupdyti
Ji galėjo studijuoti lietuvių filologiją, bet literatūrinio kelio sau nebrėžė, nes iš racionalių namiškių nesulaukė jokio palaikymo.
„Į literatūros studijas savi ne tik nepastūmėjo, dargi bandė nutupdyt. Nei vertino, nei džiaugėsi mano eilėm. Mokytoja dirbusi mama vis kartojo: „Kur čia kaimo negudrėlei įstot?“ Norėjo, kad tapčiau mokytoja kaip ji“, – prisimena.
Ir literatūros mokytoja į jos talentus nekreipė dėmesio, jai buvo svarbu, kad būtum aktyvus komjaunuolis, jei ne, tupėk tyliai.
Mokytis išvažiavo į tuomet ką tik atsidariusią Kauno taikomosios dailės mokyklą medžio suvenyrų kūrėjos amato, dar išmoko pinti ir iš vytelių. Kai su vyru ūkininkavo, dar kurį laiką pynė gaminius ir Kauno dailės kombinatui.
Su gyvulininkystės ūkiu jau senokai atsisveikinta, likę tik daržai saviems poreikiams. Užtat ūkininkauja šalia gyvenanti vieno sūnaus šeima. Kitas sūnus jau beveik du dešimtmečius dirba užsienyje, šiuo metu Norvegijoje.
„Vyras ir du sūnūs su poezija neturi nieko bendro, jie labiau fizikai, matematikai, informatikai, jiems tas pats, rašau ar ne“, – prisipažįsta saviems eilių neskaitanti.
Plinta per atminimo albumus
Nenuspėjama, kada tinkama poetinė mintis ateis – kartais ir Šimonių girios vidury grybaujant. Tada ieško kišenėse popiergalio ir rašiklio.
Jei naktį pabudus žodžiai gražiai susidėlioja, ne visad keliasi ir užrašo, dažniau patingi.
„Esu laimėjusi „Panevėžio literatūrinės žiemos“ konkursą, Ukmergėje tapusi poeto Karolio Širvinsko premijos laureate“, – prasitaria kuklioji.
Su Kupiškio literatų klubu dažnai važinėdavo į poezijos skaitymus, dabar toji veikla priblėsusi.
„Svetimų skaitomas tavo eilėraštis suskamba kitaip, reikšmingiau“, – džiaugiasi, jei išgirsta savo kūrybą.
Savų eilėraščių ištraukas ne kartą yra mačiusi abiturientų atminimų albumuose. Tokiu būdu jie platinami, nė nežinant autoriaus.
Atsisveikinant moteris tarsi pasiaiškina, kodėl dabar pauzė. Bet tapybai tikrai dar nepasakiusi griežto sudie. Tiesiog gyvenime buvo sunkus tarpsnis – iki paskutinio atodūsio slaugė tėvą, motiną ir tetą, paskui užklupo viską sustingdžiusi pandemija.
„Nieks nežino, gal kurią dieną vėl išsitrauksiu teptukus...“ – ištaria vietoj sudie.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rodydama palėpėje sandėliuojamas drobes V.Kaulakienė patikino, kad tapyba jai jau praeitis, netapė keleri metai.
2. Būdama meniškos sielos V.Kaulakienė ir į aplinką žiūri kitaip, jai gražios natūralios pievos ir visokiausi žolynai, o ne trumpai nuskusti beveidžiai plotai.
3. Kūrinyje svarbiausia jausmas ir spalva, o visa kita žiūrovo fantazijos reikalas.
4, 5, 6, 7. Vieni iš retesnių V.Kaulakienės kūrinių, kur matyti peizažai, medžių šakos, žiedai ir net žmonės. Autorė sakė sukonkretintų vaizdų netapiusi, ta linkme nesitobulinusi, nes jai patrauklesnė abstrakti tapyba. Tačiau kartais net ir abstrakčiuose kūriniuose žiūrovai įžiūri aiškių realaus gyvenimo ženklų.
8, 9, 10. Visos V.Kaulakienės tapytos drobės yra su paslapties užtaisu.
A.Švelnos nuotraukos
