Pakuotės dėžutėje, žinoma, jokių lietuviškų užrašų, jokių lipdukų su paaiškinimais. O ir raidžių dydis toks, kad su didinamuoju stiklu ne ką įžiūrėsi. Lyg ispaniškai, lyg portugališkai užrašyta.
Kad tai veido kaukės, nurodyta kartu su siuntiniu atėjusioje sąskaitoje faktūroje, eilutėje po užsakytais pirkiniais pridėtas žodis „dovana“, o ties juo „Kaukess“ ir 4 vnt., dar pagalvojau, eiliniai beraščiai, kas gi rašo kaukė su „e“ ir dviem „s“ gale?
Trauk jį bala, kad negaliu įskaityti, apsieisiu be instrukcijos. Praktiškai visos kaukės – maitinamosios, drėkinamosios ar gydomosios vienodai tepamos: praplėši, išspaudi ir išterlioji visur, tik akis ir burną apeidama.
Taigi praplėšiu, išspaudžiu ir imu tept.
Atitraukusi ranką žiūriu, kad pirštai juodi. Hmm, gal kaukė su jūros dumbliais? Ar kokiu ypatingu gydomuoju purvu? Kartą kažką panašaus esu turėjusi.
Uodžiu keistoką, lyg ir terpentiną primenantį kvapą. Nesakyčiau, kad labai malonus, bet ir ne vimdamtis.
Prisimenu vienos grožio specialistės pamokymą, kad nereikia žavėtis itin parfumuota kosmetika, esą kuo produktas natūralesnis, tuo mažiau gardžių kvapų turi. Netgi atvirkščiai – gali turėti šlykštoką žalėsių kvapą (kosmetika vaikams irgi dažniausiai siekiama, kad būtų natūrali).
Išsitepusi dar paplekšnoju, palyginu, įmasažuoju taip sakant.
Vėlgi vadovaujuosi patirtimi: tradiciškai kaukės laikomos apie 15–20 minučių. Na, kad geriau įsigertų, palaikiau pusvalandį.
Jaučiu, kad veikia, odą traukia. Matyt, taip turi būti, irgi spėju iš patirties. Skaičiau, kad uždėjus aukso dulkių kaukę jausmas – lyg citriną graužtum, tarsi visos odos poros užsidaro, esą čia ir efektas.
Laikas. Kaukė vatos gumulėliu nenusivalo, laikosi lyg prišalusi. Vilgau vandenyje lininę atraižą, trinu kaip reikalas. Nieko.
Tada jau krapštau nagu. Sunkiai, bet atkrapštau kraštelį ir į jį įkibusi bandau lupti.
O jergau, skausmas, lyg sau gyvai kailį dirčiau! Suragėjusi juoda masė plyšta gabalais. Jei visa nusidrėkstų, tikriausiai neištverčiau, gaučiau skausminį šoką.
Aha, lupu toliau. Draiskanomis. Artėju prie paakių. Kai iš po jų nuplėšiu juodus gabalus, pasirodo lyg nuplikyta oda, ji čia pat iššoka lyg rimbu sušėrus.
Kakta mažiau skausminga, nuplėšiu juostas nė necyptelėjusi. Liko mažmožis – nosis ir ties antakiais.
Nuo nosies juoduma nuplyšta kartu su oda. Ne nuo visos, tik viename šone, ten lieka kraujuojantis rėžis.
Dar pora drykstelėjimų – ir būsiu laisva! Dešine suimu atkrapštytą kraštą ties dešiniu smilkiniu, kaire ties kairiu. Ir – opa!
Rėkiu ir žviegiu vienu metu. Nes iš veidrodžio žiūri raudonas mėsos gabalas be antakių. Be jokio plaukelio. Viskas liko toj juodoj suragėjusioj masėj.
Vyras atlekia sureagavęs į klyksmą. Supratęs, kad neįvirtau į vonią, nesusilaužiau galūnių, neprasiskėliau kaktos, jau nori lengviau atsidusti, bet čia veidrodyje išvysta mano naująjį veidą – išpurtusį blyną be antakių.
Vyrai niekad nesuprato grožio procedūrų svarbos, neįžvelgė jų efekto ir naudingumo, bet šįkart maniškis visus pranoko.
„Jei tokia skausminga depiliacija, kam tuos antakius išvis liest?“ – paklausė nekalto avinėlio balsu.
Čia viskas stojo į vietas. Susivokiau, kad dovanų tikriausiai gavau ne veido kaukes, o kažkokią depiliacijai skirtą masę.
Kad ją kur perkūnas, tą internetinę prekybą!