Molbertai žavisi emocijų audra
Panevėžio rajone, Velžyje, „55 molbertų“ dailės studijoje tango su angliuku ar teptuku šoka suaugusieji. Paaugliai bando susikaupti prie molbertų, o mažiausieji susipažįsta su daile.
Taip spalvingai piešimo ir tapybos pamokas apibūdina studijos įkūrėjas dailininkas Ričardas Peleckas.
Kai mokinių darbai ypač pasiseka, jis savo feisbuko paskyroje džiūgauja: „Molbertai yra laimingi...“ Arba: „Molbertai žavisi emocijų audra.“
Pamokos prasideda nuo natiurmortų. Mokiniai piešia geometrines figūras: kubą, apskritimą, vėliau pereinama prie sudėtingesnių uždavinių. Bet dailininkas sako, kad ne mažiau nei linijos ir formos svarbu tai, ar piešinys pulsuos emocija, ar vibruos energija.
„Piešdamas turi susikaupti, o tuomet net kalbėti nesinori. Spręsdamas matematikos uždavinį irgi nešaudai varnų. Kiekvienas piešinys skirtingas. Juk ir žmogus, sakykime, kaip medžiai, skirtingi – pasaulio matymu, jausmais, suvokimu. Gamtoje irgi nepamatysi dviejų vienodų medžių“, – korespondentei aiškina panevėžietis.
Kai tik pagerės orai, eis su mokiniais prie Nevėžio – čia tapys peizažus. Upė matyti pro studijos langą.
Mama gyrė visus darbus
Į piešimo ir tapybos pamokas jaunimą ir suaugusiuosius R.Peleckas pakvietė praėjusių metų pradžioje. Jauniausioji smalsuolė – šešerių metų mergaitė – nustebo, kad sumaišiusi dvi spalvas gavo trečią. Atėjo ir brandžių mokinių. Vietos architektė angliuku piešė lyg akvarele.
Karantinas nutraukė pamokas, o dabar į studiją vėl grįžta labiausiai išsiilgę spalvų ir formų rebusų arba savotiškos relaksacijos.
Dvylikametis Deividas Gudžinskas korespondentei pasakoja, kad apie studiją ir dailės pamokas sužinojo jo mama ir pasiūlė pabandyti.
Moteris dirba su neįgaliais vaikais, dailės nesimokiusi, bet ir jai pačiai patinka piešti.
Deividas patenkintas, kad mama neišpeikė nė vieno darbo. Bet berniukas prisipažįsta, kad pradėti piešinį baugoka, nerimauja, ar kūrinys pavyks.
Šįkart jis angliuku braižo natiurmortą – piešia cukiniją, citriną ir lygintuvą.
O mokytojas nėra per reiklus? Deividas papurto galvą. Kai nesiseka, mokytojas jam kaip tik padeda.
Į piešinius – iš tolo
R.Peleckas aiškina, kad mokinys pats turi piešti, galima tiktai patarti, parodyti, kad daro klaidą. Bet sprendimas, kaip klaidą ištaisyti, – piešėjo darbas.
„Geriausia, ką galiu daryti – tai netrukdyti“, – šypsosi.
Dar nebuvo taip, kad patarimus išklausęs mokinys nerastų išeities.
Iš šono dailininkas tyliai žvelgia ir į vyresnių mokinių – Sigitos Stagienės ir Jūratės Cimbalistaitės-Barzdienės – darbus.
S.Stagienė susikaupusi braižo linijas – priešais ant kėdės languota medžiaga ir trys stiklainiai. Piešiančioji turi įžiūrėti, kaip lūžta linijos, kaip krenta medžiagos klostės.
„Atrodytų, kad nieko sudėtingo, bet oi, kaip reikia padirbėti“, – aiškina R.Peleckas.
Moteris prisimena, kad pirmą kartą prie molberto ir balto lapo nežinojo, nuo ko pradėti. Po karantino pradėti tenka ir vėl kone nuo nulio, bet jai smagu.
„Terapija“, – įvardija, kodėl sugrįžo prie dailės pamokų.
Kur dingo citrina?
J.Cimbalistaitė-Barzdienė dailės studijoje ketvirtą kartą. Sako net pati nustebusi, kad piešti taip patiko.
„Šios dvi valandos – tai laikas sau, naujas pomėgis“, – prisipažįsta.
Ji angliuku spalvina citriną. Nelabai patenkinta, nes vaisius jai pačiai atrodo panašesnis į kiaušinį.
Paklaustas, o ką daryti, jei piešinys niekaip nepavyksta, R.Peleckas purto galvą.
„Pavyksta. Gal ne iš karto, bet vis tiek pavyks“, – aiškina.
Būna ir tokių dienų, kai išties nesiseka. Tuomet geriausia imti naują lapą. Arba darbui skirti kokias 10–20 minučių. Per šį laiką turi ir piešinį nupiešti, ir dar emocijas perteikti.
„Oi, dingo citrina!“ – netikėtai aikteli piešėja.
R.Peleckas pripažįsta, kad citrina tikrai pasislėpė piešinyje.
Bet tai ir yra kūrybos įdomumas, kai nežinai, kas įvyks kitą minutę.
Kaip ir žmonės – viena prieš visus
Kai piešėjai baigia darbą, pasirašo, R.Peleckas juos užpurškia plaukų laku. Tuomet jau angliuko nebeištrinsi.
Paklaustas, kodėl pasirinktas toks skaičius – 55 molbertai, šeimininkas sako, kad jam patinka penketas.
„Studijoje kėdžių, aišku, daugiau. Ant sienų“, – šypsosi.
Jis paaiškina, kad kalba apie savo darbus – kėdžių miniatiūrų ciklą. Ji dažnam padaro įspūdį, nes kėdės dailininko darbuose – ir liūdinčios, ir besikalbančios, besimeldžiančios, su ąsočiais rankose, žiūrinčios į save veidrodžiuose. Arba, kaip ir žmonėms nutinka, likusi viena prieš visas.
Kitos – nutūptos drugelių. Jos galbūt įsimylėjusios? Vieno vargšo drugio sparnas kėdės koja prispaustas. Ką gi – ir žmonėms nutinka, kad meilė žeidžia.
O va, ir kėdės su katėmis. Veikiausiai išsiilgusios saugumo, šilumos.
Labiausiai į akis krenta „Paskutinė vakarienė“ su dvylika apaštalų kėdžių.
Iš viso ciklą sudaro apie 300 darbų. R.Peleckas sako, kad geriausi tie darbai, kuriuose yra paslapties.
Karantino laikas nepraėjo veltui
Studijos šeimininkas mėgsta pajuokauti. Kad ir su piešiniu ant stalo, raginančiu dezinfekuoti rankas ir dėvėti kaukę.
„Specialiai piešiau taip, kad atrodytų, lyg piešta vištos koja. Kad kitų piešiniai gražiau atrodytų“, – juokiasi.
Šis stilius, iš vokiečių kalbos išvertus, vadinamas naujųjų laukinių stiliumi.
Per karantiną kūryba nesustojo. R.Pelecko darbai dalyvavo Lenkijoje, Radam mieste, vykusioje parodoje. Rengėjai patys darbus rėmino, bet prašė autorių miniatiūras nupiešti kitu formatu – ne stačiakampio, o kvadrato formos.
O juk bet kuriam kūrėjui pakartoti jau sukurtą darbą – naujas iššūkis.
Panevėžiečio darbai pateko ir į ką tik pasirodžiusį šalies vitražistų darbų albumą „Šviesos architektūra“. Dailininkas džiaugiasi, kad karantino laikas nepraėjo veltui.
Iš šleivo kreivo tampa tikru kubu
Prisiminti dailės, braižybos bei geometrijos pamokas nusprendžiu ir pati.
Atrodytų – argi taip sunku nupiešti kubą ir dvi stiklines? Bet pradėtas piešti kubas ir pačios nedžiugina, jis šleivas kreivas. Dailininkas juokauja, kad bandau pradėti nuo postmodernizmo, o pradėti reikia nuo pradmenų.
R.Peleckas parodo, kaip žiūrint į natiurmortą brėžti linijas popieriaus lape, kaip rasti reikiamas proporcijas.
Kai kubas tampa kubu, braižau stiklinę. Bet natiurmorte ji turi gulėti pasukta šonu. Taisau. Antroji stiklinė išeina per aukšta. Trintuku pasidarbuoju ir mažinu.
Dabar – įdomiausioji dalis – spalvinimas angliukais. Ryškesnės ir blankesnės linijos, šešėliai, užuolaidos klostės, išlinkimai...
R.Peleckas reziumuoja, kad gyvybės piešinyje yra. Pora valandų prabėgo lyg keliasdešimt minučių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Gudžinskas prisipažįsta, kad iš pradžių nerimauja, ar piešinys pavyks. Bet dar nebuvo taip, kad liktų rezultatu nepatenkintas.
2. „55 molbertų“ dailės studija įsikūrusi Velžyje. Piešėjai akis gali pailsinti pažvelgdami pro didžiulį langą tiesiai į upę.
3. Iš J.Cimbalistaitės-Barzdienės natiurmorto „pradingo“ citrina, ir tai puiku – niekad nežinai, kas įvyks kitą minutę. Už jos – R.Pelecko kėdžių miniatiūros.
4. R.Peleckas piešėjams už nugaros nestovi ir jiems netrukdo, jo uždavinys – parodyti klaidas.
5. Pakanka poros patarimų – ir S.Stagienei aišku, kaip išspręsti rebusą. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 06 05
