Teks daug ir sunkiai dirbti
Paprašyti įvardyti išskirtines kupiškėnų savybes, penki šiemet baigusieji Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją ir viena šio rajono Subačiaus gimnazijos abiturientė teigė: kovingumas, svetingumas ir linksmumas, draugiškumas, geranoriškumas, dainingumas, meniškumas, gal net pernelyg įžūlus išdidumas. Jaunuoliai tvirtino esantys laimingi, kad likimas jiems lėmė gyventi Kupiškyje ar jo rajone, kai kurie jų sakė, jog būtų nieko prieš ateityje gyventi ir dirbti Kupiškyje.
O štai visi jie vieningai patikino savo ateitį siejantys su Lietuva – čia jiems geriausia. Ir sunkiam darbui jie esantys pasirengę.
„Esu iš Šimonių miestelio, nuo kurio iki Kupiškio – penkiolika minučių kelio automobiliu“, – prisistato Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją baigusi abiturientė Ugnė Buzaitė.
Ji pabrėžia esanti patenkinta užaugusi gražioje aplinkoje, netoli garsiosios Šimonių girios.
„Mūsų miestelį turbūt labiausiai garsina pasakojimas apie tai, kad jame buvo pasirodžiusi pati Dievo motina Mergelė Marija. Galbūt ir dėl šio įvykio į miestelio bažnyčią gausiai atvyksta tikintieji, pro jį pravažiuoja į Šimonių girią traukiantys grybautojai“, – sako Ugnė. Pati ji tvirtina itin besidominti istorija, ją traukia jos krašto praeitis.
Mokytoja nuolat primindavo, kad neilgintų „ė“
Ugnė neslepia, kad kupiškėnų himnu tapusios dainos „Kupiškėnai geri žmonės“ žino tik pradžią, ir svarsto, kad vaikystėje galbūt mokėjusi ją visą. Mergina sako, jog vaikystėje su seneliais, o dabar su tėčiu nuolat kalbanti tarmiškai ir tai jai išties patinka.
„Šiaip lietuvių kalbos mokytoja mums pabrėždavo, kad norėdami kalbėti bendrine kalba neilgintume balsių, ypač nesakytume ilgo „ė“, – tarmės subtilybes vardijo mergina.
Ugnė – spontaniška, iškalbinga, o šios savybės, pasak jos, turėtų padėti jai tapti teisininke. Teisės mokslų studijuoti bandys stoti į universitetą, o jei nepavyks, rinksis kolegiją. Bent jau dabar ji savo ateities su Kupiškiu nesieja, tačiau neatmeta galimybės, kad ateityje, jei gautų darbo pagal specialybę, galbūt sugrįžtų į tėviškę.
„Gražus tas mūsų Kupiškis, vien ko vertos gražiosios jo marios“, – Kupiškio krašto grožį paliudijo Ugnė. O šit patys kupiškėnai, anot Ugnės, pasižymi kovingumu. „Juk Kupiškis – toks nedidelis miestas, tad turime kaip nors įrodyti, ko verti esame“, – juokavo ji.
Su malonumu gyventų savoje Palėvenėlėje
Abiturientė Aurelija Pitrėnaitė – palėvenėliškė.
„Visas mūsų kaimas įsikūręs ant Kupiškio marių kranto. Vieta labai graži ir rami, su malonumu Palėvenėlėje gyvenčiau ir toliau, bet renkuosi studijas Kaune, planuoju studijuoti lietuvių kalbos pedagogiką“, – sakė Aurelija.
Ji pasidžiaugė per visą mokymosi mokykloje laiką turėjusi itin puikių mokytojų, tad ir pati panorusi mokyti vaikus.
„Suprantu, kad tai sunkus darbas, kurį dirbdamas turi būti disciplinuotas, privalai gerai planuoti ir laiką, ir darbus, pagaliau ir pats turi visą laiką mokytis. Bet taip pat manau, kad sunkūs yra visi darbai“, – teigė A.Pitrėnaitė.
Mergina sakė, kad stojant studijuoti pedagogikos nepakaks gerai išlaikyti egzaminus, jos lauks ir motyvacinis pokalbis. „Tikiuosi įveikti šį etapą, nes mano noras būti mokytoja – tikras“, – beveik neabejojo pašnekovė.
Aurelija neslepia, kad augusiai jaukiame ir ramiame Kupiškio krašte merginai važiuoti į didelį miestą nėra visai paprasta.
„Prie Kupiškio aš esu prisirišusi, mane traukia gražios jo apylinkės, patinka ramus ir lėtas gyvenimo nedideliame mieste tempas“, – sakė abiturientė.
Paprašyta pavardinti kupiškėnų savitumus, ji atkreipė dėmesį, jog tai svetingi ir linksmi žmonės, tarp kurių, deja, yra ir tokių, kurie nesidžiaugia tuo, ką turi.
Gabumai be darbo – niekis
Aušrinė Uckutė mokykloje garsėjo kaip viena iš geriausiai besimokančiųjų, o jos žinios paprastai buvo įvertinamos dešimtukais. Pati Aušrinė džiaugiasi turimais gabumais, o drauge sako, kad vieni gabumai be įdėto darbo dar mažai ką reiškia.
„O dirbu tikrai daug!“ – neslepia pašnekovė.
Ji labiausiai linkusi į gamtos mokslus bei kalbas, tad krimsti matematiką bei fiziką ir mokykloje buvo kiek sunkiau. Bet įdėjus darbo pavyko ir tai.
A.Uckutė pasiryžusi studijuoti mediciną, o ateityje galbūt dirbti vaikų ar šeimos gydytoja. Puikios gydytojos pavyzdys Aušrinei yra Kupiškyje gydytoja dirbanti jos mama.
Ar išvyktų dirbti į kitą šalį, kur didesni atlyginimai, ji nesvarstė, juk iš pradžių reikia įstoti studijuoti, tada gerai mokytis, o jau tuomet, turint diplomą, galima rinktis.
„Man galbūt pasisekė: nors ir gyvenu Kupiškyje, netoli nuo miesto centro, bet drauge gyvenu tarsi kaime, gamtoje, kur man labai gera“, – teigė abiturientė. Ji džiaugiasi, kad kupiškėnai – itin draugiški, geranoriški, mielai bendraujantys žmonės, apie kuriuos teisingai pasakyta: „Kupiškėnai geri žmonės.“
Kupiškyje veiklos daug, tai viskas ir įdomu
Tomas Ragauskas vaikystėje svajojo būti lėktuvo pilotu ar policininku, nuo aštuntos klasės jį patraukė chemija ir biologija, tad dabar jo siekis – tapti farmacininku.
„Tai planas A, o dar turiu ir planą B, pagal jį turėčiau tapti agronomu“, – teigia vaikinas.
„Įgijęs žinių ir gavęs diplomą bent iš pradžių norėčiau dirbti paprasčiausiu vaistininku, kad galėčiau konsultuoti vaistų pirkti atėjusius žmones. Vėliau, įgijęs patirties, galbūt pasukčiau į vaistų gamybą ar daryčiau kitokią karjerą“, – sako T.Ragauskas. Jis teigia, jog tuo atveju, jei pavyktų įgyvendinti planą A, giminėje jis būtų pirmasis vaistininkas, daugiau tokių, įgijusių šią specialybę, nėra.
Tomo noras – baigus mokslus dirbti savoje šalyje.
„Mėgstu keliauti, su džiaugsmu dalyvavau mokyklos rengtose išvykose, noriu aplankyti daug šalių, tačiau gyventi renkuosi Lietuvą“, – sako abiturientas.
Į užsienį jis išvyktų nebent gilinti žinių kuriame nors kitos šalies universitete. Būdamas diplomuotas vaistininkas ar agronomas jis mielai dirbtų ir gimtajame Kupiškyje. Nes ir dabar jis Kupiškyje turi daug veiklos.
Jis buvo folklorinio ansamblio narys, grojo orkestre, dalyvavo mokyklos organizuojamuose projektuose, taip pat yra aktyvus bažnyčios bendruomenės narys, dainuoja jos chore bei yra įsitraukęs į parapijos gyvenimą. Jaunuolis orkestre kartu su kitais muzikantais grojo ir kupiškėnų himną apie tai, kad jie – geri žmonės, tačiau šio himno žodžių kažkaip neįsiminė.
Jei grįžtų namo, nerastų kur įsidarbinti
Inžineriją studijuoti ketinantis abiturientas Matas Sankauskas po studijų irgi mielai grįžtų į Kupiškį, tačiau nemato galimybių savame mieste įsidarbinti.
„Esu sumanęs Kauno technologijų universiteto Elektronikos inžinerijos fakultete studijuoti automatiką ir valdymą. Įgijęs šią specialybę įsivaizduoju save dirbantį gamykloje, o juk Kupiškyje gamyklų nėra“, – svarstė Matas.
Technika, mechanizmai jį domina nuo vaikystės, tad sprendimas rinktis būtent tokias studijas – visai logiškas. M.Sankauskas taip pat patikino, kad ateityje nori gyventi tik savo šalyje.
„Nenorėčiau taikytis prie kitos kultūros, kitos šalies, noriu gyventi ten, kur gimiau ir augau“, – sako vaikinas. Jį ypač žavi, kad žaliame, jaukiame nedidukame Kupiškyje yra erdvu, tad ir būdamas tarp žmonių turi erdvės sau. Vaikinas nemano, kad kupiškėnai kuo nors skirtųsi nuo kitų vietovių gyventojų.
Savo kupiškėnišką tarmę jis moka, bet kalbėti ja vis neatsiranda progų. O ir apskritai kalbant kupiškėniškai reiktų itin įtemptai galvoti, ką sakai.
Geriau išsaugos ir šiek tiek paslapties
Subačiaus gimnazijos abiturientė Viktorija Banytė rajono centre Kupiškyje buvoja nedažnai, tad jį nelabai ir pažįsta.
„Kupiškis man – gražus miestas, bet tai ne mano miestas ir savo ateities su juo nesieju“, – tvirtina Viktorija. Kaip paradoksą ji įvardijo tai, kad Subačius irgi turi miesto statusą, nors jai pačiai gimtąjį Subačių sunku priskirti miestui, merginai jis – spalvingas miestelis.
Kupiškio krašto žmones Viktorija apibūdina kaip linksmus, dainingus, meniškus ir gal kiek įžūliai išdidžius žmones. „Bet argi tai blogai?“ – atsako paklausta dėl tų „įžūliai išdidžių žmonių“.
Mergina kupiškėniška tarme nekalba, nebent vienas kitas tarmiškas žodis nuskamba bendraujant su draugais, o ir tas žodis pasakomas tik juokais.
„O be to, nei aš, nei draugai taisyklingai tarmiškai kalbėti nemokame“, – įsitikinusi V.Banytė.
Ji yra laiminga, kad pagaliau baigė mokyklą, bet kartu išlieka ir paslaptinga. Ji tikrai žino, kad gyvens Lietuvoje ir dirbs mėgstamą darbą.
Autografas
„Mėgstu keliauti, su džiaugsmu dalyvavau mokyklos rengtose išvykose, noriu aplankyti daug šalių, tačiau gyventi renkuosi Lietuvą.“ (Tomas)
„Gražus tas mūsų Kupiškis, vien ko vertos gražiosios jo marios. Juk Kupiškis – toks nedidelis miestas, tad turime kaip nors įrodyti, ko verti esame.“ (Ugnė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vieną geriausių Kupiškio abiturienčių A.Uckutę, sėkmingai baigusią gimnaziją, sveikina tėtis.
2. Technika M.Sankauską domina nuo vaikystės, tad jis planuoja tapti inžinieriumi.
3. Plevėsuoja Kupiškio L.Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos vėliava.
4. Subatėnė V.Banytė nutarė laikyti paslaptyje, kokį gyvenimo kelią renkasi.
5. Atsiimti atestato skuba buvęs itin aktyvus moksleivis T.Ragauskas.
6. Su tėvais nusifotografavo lietuvių kalbos mokytoja siekianti tapti A.Pitrėnaitė.
7. Centrinė Kupiškio aikštė vieną dieną per metus priklausė išleistuves švenčiantiems šio miesto abiturientams. D.Baronienės ir A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 08 11