Susisiekti ne taip paprasta
Pasvalio rajono Vaškų seniūnijos Švobiškio kaime gyvenančio Stasio Velykio pomėgis aiškintis savų, o kartais ir svetimų žmonių giminystės ryšius atvedė prie stulbinančio siurprizo sau pačiam: paaiškėjo, kad jis yra vedęs aukštakilmę ponią, kurios kraujo liniją pavyko atsekti net tūkstantį metų atgal.
Kaip taip įmanoma? Ir mums šitai rūpi, tad taikomės pakalbinti savamokslį krašto istorijos tyrinėtoją.
Tik kad jį pasiekti nėra lengva, vyras niekur neviešina savo telefono numerio.
Jį pažįstantys tvirtino, kad genealoginių medžių braižytojas yra labai kuklus, nesireklamuoja ir apie savo pomėgį kalba mažai. Taigi patarė jo ieškoti viešoje feisbuko grupėje Žiemgala (Šiaurės Lietuva), skirtoje besidomintiems savo protėviais ir krašto istorija. Šią grupę švobiškietis ir yra įkūręs, ją ir tvarko.
Tada jau teko ilgą laiką susirašinėti su S.Velykiu, kol pagaliau jis rado laisvą valandą pokalbiui ir pakvietė į svečius.
Medis tirštai išrašytas
Paskambinus į duris, jas atveria pats šeimininkas ir kviečia į savo darbo vietą – prie rašomojo stalo su įjungtu kompiuteriu.
Virš stalo – didžiulis piešinys, iš pirmo žvilgsnio atrodantis lyg minimalistinis grafikos darbas su stilizuotu ornamentu.
Žvilgsnį užlaikius ilgėliau, ornamentas dėliojasi į gausybę lapų turintį augalą. Toji lapija ne statiška, tarsi linguoja nuo vėjo.
O tada pamatai, kad visos visutėlės augalo dalys smulkutėle rašysena visko prirašytos.
„Oi, čia toli gražu ne viskas, jau anksčiau sūnėnas medį nupaišė, dabar reikėtų nemažai papildyti“, – šypsosi vyras.
Čia pat ir paaiškina, kodėl, esant tokioms šiuolaikinių technologijų galimybėms, genealoginio medžio neatspausdina: būtų bergždžias reikalas, mat vis toliau aiškinantis tolimesnių giminės šakų kraujo ryšius, brėžinys nuolat pildosi.
Jau kaip reikiant užkabino
S.Velykis – nuo Vaškų, Dvaralaukių kaimo, o į Švobiškį atsikraustė prieš du dešimtmečius. Iš gimtinės beturi tik vaizdą ant sienos: pasvaliečio Jurės Baliūno nutapytus tėviškės namus.
Vilniuje jis yra baigęs fotografijos mokyklą, tik fotografu seniai nedirba.
Pomėgis pasiaiškinti gilesnę savo kilmę nei vien tėvų žinojimas jam kirbėjo seniai, juolab kad tuo domėjosi tetos ir pusseserės, viena jų buvo net nubraižiusi mažą schemą, vaizduojančią artimųjų ryšius. „Manau, kad susidomėjimas nebuvo spontaniškas. Tai atėjo iš jaunystės, kai su artimaisiais – seneliais, dėdėmis, tetomis – buvo daug bendraujama. Į vestuves kviesdavo daug artimųjų. Palaidojus giminaitį, žmonės ilgiau pasibūdavo šermenyse. Užstalėje buvo prisimenami iškeliavę giminaičiai. Dėliodavo giminystės ryšius. Taigi pradinės žinios buvo sukauptos, nedidelę schemą padovanojo pusseserė Skirmantė Vaitkūnienė. Norėjosi sužinoti, kokie žmonės gyveno mano gimtojo krašto kaimuose, kokie jų vardai, pavardės, giminystės ryšiai“, – pasakojo.
Tas giminaičių domėjimasis praeitimi jį kaip reikiant užkabino, atsirado noras, o ir galimybės ir pačiam išsamiau pasigilinti į istoriją.
Studijuojant metrikas išryškėjo visos schemos
Anuometinis Vaškų seniūnas Kęstutis Jasėnas jį suvedė su klebonu Raimondu Simonavičiumi, dvasininkui paaiškindamas, kad šitas vyras ne iš tuščio smalsumo norėtų senas bažnytines knygas pavartyti – ketina atsekti praeitin nusidriekusias savos giminės gijas.
Klebonas ne tik įleido į bažnyčios archyvą, bet dargi leido istorinius dokumentus persifotografuoti, kad ieškotojas tuos popierius galėtų ramiai panagrinėti namie.
Pasak S.Velykio, metrikų knygos buvo rašomos lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuviškai.
Pamažu pradėjo dėliotis įvairių šeimų schemos, aiškėti, kad daugelis aplinkinių kaimų gyventojų buvo tarpusavyje susigiminiavę.
Senesniais laikais dažniausiai tuokdavosi tos pačios valdos žmonės. Karališkųjų valdų jaunikiai ieškodavo nuotakų iš karališkų kaimų. Bajorai nesigiminiavo su valstiečiais. Vėliau šios tradicijos palaipsniui išnyko.
Ant kelio užvedė signataro minėta pavardė
Pasak S.Velykio, važinėjimas po bažnyčias ir prašymai prileisti prie senų krikšto bei mirties dokumentų jau praeity.
„Dabar viskas yra internete, metrikų svetainėje. Buvo skirtos milžiniškos Europos Sąjungos lėšos paveldui sutvarkyti ir šiandien visos bažnytinės knygos suskait-menintos, nebent koks kunigėlis nenorėjo senų dokumentų ieškoti. Dabar baigiamos skaitmeninti ir visos šalies kapinės“, – džiaugiasi.
Smagu, kad elektroninio bažnyčių archyvo informacinė medžiaga yra nemokama, prie sistemos gali prisijungti kiekvienas panorėjęs.
Savo šaknis S.Velykis yra atkasęs iki 8-os kartos.
Ant kelio jį užvedė signataro Vidmanto Povilionio, etnologės ir liaudies folkloro dainininkės Veronikos Povilionienės sutuoktinio, straipsnis. Pasak pašnekovo, V.Povilionis irgi domėjosi savo šaknimis, tik jam tai daryti buvę lengviau – kaip žinomam ir sostinėje gyvenančiam žmogui labiau prieinamas valstybinis archyvas.
„Straipsnyje buvo paminėta Velykių pavardė, esanti jo genealogijos medyje. Viena Velykių šaka ėjo nuo Linkuvos. Niekas iš artimųjų man nebuvo sakęs, kad tam krašte būta protėvių, nes nežinojo gilesnių šaknų“, – pasakojo švobiškietis.
Linkuvos krašto inventorinėse ir bažnytinėse knygose jis iš tiesų aptiko savąjį kilmės pėdsaką. Giminystę pavyko atsekti iki XVIII amžiaus pradžios.
„Valstiečiui pagal prigimtį neįmanoma giliai atkasti. Bajorai tai turėdavo savo šeimų metrikas, o nekilmingųjų popieriai geriausiu atveju siekia XVIII amžių“, – teigė vyras.
Bet nepasinešė į didybę
Didžiausia intriga laukė, kai savo paieškas nukreipė žmonos Vilmos Velykienės, mergautine pavarde Žukauskaitės, giminystės ryšių link.
Iš jau nebeegzistuojančio Smilgelių kaimo kilusi, virėjos specialybę turinti moteris savo protėviais pernelyg nesidomėjo, į vyro užsiėmimą raustis senovėje žiūrėjo kaip į jo pomėgį.
Kai vyras jai parodė, ką radęs – kad ji yra grynų gryniausia vokiečių ir lenkų kraujo turinti bajorė, o patys tolimiausi giminystės saitai neša daugiau nei tūkstantį metų atgal, iki skandinavų vikingo ir Rusios įkūrėjo Riuriko, žinios atrodė tiesiog stogą raunančios.
Vyras juokiasi, kad gerai, jog žmona nepasinešė į didybę, neužsidėjo karūnos.
„Mes to nesureikšminom, nepasijaučiau niekuo kitu nei esu“, – juokėsi ir pati V.Velykienė, nepanorusi net nusifotografuoti.
Ji patikino, kad nė kartelio nežybtelėjo mintis susigrąžinti kilminguosius titulus, nors daugelis po praeitį besirausiančių būtent to ir siekia.
„Kiti vis ką nors kolekcionuoja, o mane didžiulis azartas pagauna atsekti kieno nors kilmę. Čia grynai smalsumas. Kas mus pačius liečia, priimam kaip žaidimą, kuriame svarbiausia – atradimo džiaugsmas“, – žmonai antrino vyras.
Žemaitijoje gyvenanti dukters šeima žino apie tėvo pomėgį, betgi dėl savo kilmės nesuka galvos.
Nežinia, ar tikrai kilusi iš garsios dinastijos
Vyras gan nesunkiai išsiaiškino, kad žmonos protėviai – Šiaurės Lietuvos bajorai Žukowskiai. Proprosenelis buvo Joniškėlyje dvarininkų Karpių įkurtos mokyklos mokytojas, palaidotas to miesto kapinėse.
Toliau genealoginė linija vedė pas kitus lenkų didikus bei vokiškos kilmės protėvius – baronus Šilingus ir Grotusus.
Prireikė nemažai kantrybės, kad tais pėdsakais eitų vis giliau ir giliau. Paskutinis taškas: kelis šimtmečius slavų valstybę Rusią valdžiusi Riurikų dinastija.
Pasak S.Velykio, toji dinastija kilo iš skandinavų vikingo, kunigaikščio Riuriko, atplaukusio į slavų žemes.
„Istoriniai šaltiniai teigia, kad būtent Riurikas, paprašytas tarpusavyje besivaidijančių slavų, 850 metais įkūrė pirmąją didelę slavų valstybę, kurią kelis šimtmečius valdė jo palikuonys“, – pasakoja toliau.
Skandinavų vikingas, Novgorodo kunigaikštis, Rusios įkūrėjas Riurikas yra 36-os kartos jo žmonos protėvis.
Ilgame ir painiame V.Velykienės giminystės medyje yra Lietuvos kunigaikštis Dangėrutis ir Jersikos kunigaikštis Visvaldis.
Švobiškietis negarantuoja, kad jo atsektos giminystės linijos yra šimtu procentų tikros, primena, jog toje srityje tėra mėgėjas.
Biržietė pasitvirtino bajorytę
Būna, kad S.Velykio pagalbos prašo ir svetimi, panūdę išsiaiškinti savo kilmę.
„Gal ir nori bajoriškų šaknų, bet ne visiems lemta tokias turėti“, – juokiasi pašnekovas.
Buvo atvejis, kai Rusijoje gyvenanti iš Biržų kilusi moteris paprašė išaiškinti jos giminystės liniją. Ilgą laiką rausęsis po archyvinius dokumentus švobiškietis atsekė jos kraujo ryšius su bajorais.
„Atradimas buvo tikras, moteris pasitvirtino kilmę dokumentais, atgavo bajorystės titulą“, – sako.
Neretas atvejis, kai žmonės apie save žino iki 3-ios ar 4-os kartos, bet prašo patikrinti, ar iš tiesų taip yra, ir paieškoti dar giliau.
Ūžtelėjo Lietuvoje savo šaknų ieškančių užsieniečių banga. Daugiausia praeitimi domisi amerikiečiai, žino senelius, o toliau nieko. Jiems įdomios datos, vietos, kur protėviai gyvenę.
„Gali atsekti, kur gimė, kur mirė, tik žinių, koks buvo ir kaip gyveno, bažnytinėse knygose nerasi“, – šypsosi.
Pats supranta, kad ieškojimams nėra galo
Kilmės gijų narpliojimas – tai užsiėmimas, kuriam nėra galo.
Didelis palengvinimas – giminės medžio svetainė internete. Į ją gali sukelti savo duomenis ir nebereikia braižyti ant popieriaus.
S.Velykis patikina, jog dar yra kur raustis ir jo paties kilmės linijose.
Iki aštuntos kartos yra atkapstęs tik iš tėvo pusės, o mamos linija kažkurioje vietoje nutrūko, mat trūksta tikslių duomenų. Labai norėdamas, galėtų dar ieškoti ir aiškintis, tada genealoginis medis dar gerokai prasiplėstų.
Šiuo metu jo sudarytame savos giminės medyje yra apie 15 tūkstančių giminaičių.
„Buvo laikai, kai prie kompiuterio naktimis sėdėjau, dabar jau nebesėdžiu, reikia sveikatą tausoti“, – prisipažįsta dar ne pensininkas 64 metų vyras.
Gali didžiuotis ir giminaičiu Antanu Velykiu
Antanas Velykis –1919 metų nepriklausomybės kovų dalyvis, Joniškėlio Mirties bataliono partizanas.
1918 metų lapkričio mėnesį jis buvo išrinktas į Vaškų parapinį komitetą, po metų įstojo savanoriu į Vaškų partizanų būrį.
Bolševikams valdant verbavo partizanus, platino atsišaukimus, ragino gyventojus priešintis bolševikų valdžiai. Traukiantis vokiečiams prisidėjo prie krašto apsaugos organizavimo ir apginklavimo. Dalyvavo žvalgyboje fronte prieš bolševikus, prisidėjo savo darbais prie būrio aprūpinimo maistu.
Buvo labai apsišvietęs, daug skaitė, turėjo savo knygų ir kitokios įvairios spaudos leidinių biblioteką. Važinėdavo po užsienius, domėjosi, kaip reikia pažangiai ūkininkauti. Pasistatė modernią sodybą, gražiausią visame Vaškų valsčiuje. Jis buvo vienintelis ūkininkas Vaškų valsčiuje, turėjęs prie ūkinio pastato pasistatęs silosui rauginti bokštą ir silosu šėrė gyvulius.
Pasisodino puikų sodą, kuriame buvo įvairiausių vaismedžių, vaiskrūmių ir įvairių uogų, užveisė gražiausius gėlynus.
Pas jį dažnai lankydavosi įvairiausios ekskursijos iš visos Lietuvos ir užsienio pasidalyti ūkininkavimo patirtimi.
Garsus vyras buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu.
Šeimos nesukūrė, būdamas 42 metų apsirgo plaučių uždegimu ir mirė.
Palaidotas Vaškų kapinėse.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sūnėno nupieštame giminės medyje jau seniai nebetelpa kraujo ryšiais susietų žmonių pavardės.
2. S.Velykio žmona Vilma ir dukra Živilė nė kiek nesusireikšmina, kad yra aukštakilmės, gyvena, lyg to visai nežinotų.
3. S.Velykis (viduryje) su giminės vyrais Aleksandru ir Rimantu Velykiais.
4. Antanas Ignacas Žukovskis dirbo mokytoju.
5. Viena iš retų giminės nuotraukų: senelio brolio Jono Velykio, gimusio 1879 metais, šeima.
6. Savanoris A.Velykis tarpukariu pasistatė namą su Gedimino stulpais ant bokšto, tam laikui statinys buvo neapsakomai modernus.
7. Antanas Velykis.
Nuotraukos iš S.Velykio giminės archyvų
