Ne pilvo reikalai, o šaltis
Pirmas klausimas grįžus iš Indijos – tai pilvas nuo aštraus maisto streikavo, buvot iškritę bent kelioms dienoms?
Bet šįkart mūsų galėtų klausti kitko – ar nesušalom?
Žinoma, su Lietuvos šalčiais, tvyrojusiais tėvynėje tuo pačiu metu, kai mes keliavom, lygintis Indijai nėra ko.
Bet bėda ta, kad mes nebuvom pasirengę tos karštosios šalies žiemai, o ji, pasirodo, šiaurinėje dalyje yra. Ir dar kokia!
Išvykstant kelionių agentūra atsiuntė atmintinę su žinia, kad Indijoje paprastai būna apie 30 laipsnių karščio.
Tie, kurie pasirengė kelionei pagal čią instrukciją ir prisidėjo lininių suknelių ar kostiumėlių, paskui smarkiai stideno.
Mes gi buvome įspėti jau patyrusių keliautojų, kad nebus šilta, bet nebus ir labai šalta – dienomis reikės plonos striukės. Pasiėmėm po dvi plonas striukes – tai jos ir vienintelis kiek šiltesnis megztinis mus ir gelbėjo.
Jau išlipus Delio oro uoste grupę iš Lietuvos pasitiko rūkas ir lietus.
Derindamiesi prie tokių orų, pradėjome kelionę ne nuo sostinės apžiūrėjimo, o išvykdami į pietvakarius, į šilumą.
Bet šilumos sulaukėme tik po savaitės, kai jau pasiekėme piečiausius mūsų maršruto miestus. Ten išties sušilome. Tik neilgam.
Sariais pasipuošti nelemta
Pagal maršrutą pasukus atgal į šiaurę, link visų trokštamo, išsvajoto objekto – Tadž Mahalo, vėl grįžo vėsa.
Mūsų grupės moterys buvo iš anksto pasirengusios didžiajam romantiškajam objektui, įkūnijančiam vyro meilę savo žmonai, mat mauzoliejų sultonas pastatė mirusiai mylimiausiai savo žmonai palaidoti ir jos beprotiškai daug metų gedėjo, nors turėjo dar daugiau nei tuziną žmonų.
Iš anksto nusipirkusios sarius, lietuvės ketino į mauzoliejų žengti būtent jais pasipuošusios, kaip tikros indės, bet neišdrįso – rytas išaušo šaltas ir balzganas.
Tvyrojo toks rūkas, kad bijojome, jog nuostabusis prieš 400 metų pastatytas baltas statinys, vienas iš 7 šiuolaikinių pasaulio stebuklų, iš miglos taip ir neišnirs – nei žmoniškai jį apžiūrėsi, nei nusifotografuosi.
Įdienojus jis išniro, bet ne tiek, kiek norėjosi mums.
Apie blogą orą rašyti tikrai jau nebesinori, bet turiu pabaigti iki galo. Jis mums pridarė ir bėdos – ne vienas grįžo namo jau sirgdamas. Paskutinėmis kelionės dienomis pusė autobuso jau kosėjo – tai tikrai buvo ženklas. Bet dabar juokiamės, kad ne toks ir baisus. Mat mums bekeliaujant iš Lietuvos ėmė skrieti žinutės apie Indijoje ėmusią plisti itin retą ir pavojingą ligą – Nipos virusą.
Indijoje dėl to viruso, kaip matėme, niekas nesibaimino, nebuvo kilusi jokia panika, galbūt todėl, kad mes keliavome visai ne toje šalies dalyje, kur jis pasirodė. Bet ir iki šiol, nors nuo kelionės jau praėjo kelios savaitės, apie rimtesnes aukas nepranešama, tad greičiausiai viskas aprims virusui nespėjus išplisti.
Karališkosios šeimos vaikai žaidė badmintoną
Mūsų grupę Indijoje labiausiai domino šios šalies istorija, architektūra, tad maršrutas atitinkamai vedė labiausiai civilizuota teritorija – per dvi savaites apsukome tolimus šimtmečius menančiu vadinamuoju karališkojo Radžastano žiedu, prisižiūrėjome gynybinių tvirtovių, karalių rūmų, šventyklų vaizdų, matėme net 6 objektus, įtrauktus į UNESCO sąrašą.
Didžiausia Radžastano karališkoji rezidencija yra Udaipuro mieste. Komplekse yra muziejus ir rūmai, kuriuose dar gyvena buvusių valdovų palikuonys. Jie turi išsilaikyti patys, nes jau kuris laikas neremiami valstybės, tad dalis rūmų paversta prabangiais viešbučiais.
Viename rūmų kiemelyje matėme mokyklos kiemą – per pertrauką čia karališkosios šeimos vaikai žaidė badmintoną. Kitame kieme vyko butaforinių puošmenų statybos – rengėsi savaitgalį vyksiančioms amerikiečio milijonieriaus vestuvėms. Jis čia su vestuvininkais atlėks tik dviem dienoms.
Plaukėme laiveliu per dirbtinį Pičolos ežerą, regėjome vaizdus kaip Italijoje, o tada išlipome dirbtinėje saloje su karališkąja vasaros rezidencija – dabar vienu geriausių viešbučių pasaulyje, įsivaizduojame, kaip čia buvo filmuojamos Džeimso Bondo filmo „Aštuonkojė“ scenos.
Dykumoje šoko ne indės
Vienintelėje Džaisalmero tvirtovėje, ant 80 metrų kalvos pastatytoje iš auksinio smiltainio, iki šiol yra gyvenama. Čia ir didingi rūmai, džainistų šventyklos ir puošnios buvusių pirklių rezidencijos.
Netoli nuo šio miesto driekiasi Samo dykuma. Patiriame didelį malonumą saulei leidžiantis jodami ant kupranugarių jos kopomis. Vakare scenoje prie palapinių, kuriose apsistoja vietiniai turistai, grožimės indų šokiais. Bet juos šoka ne indės, o dvi jaunos čigoniukės. Jei gidas to nebūtų pasakęs, būtume ir nesupratę.
Džaipure į Amero fortą kai kas iš mūsų kompanijos kokį kilometrą keliauja sėdėdami ant dramblio, šis malonumas kainuoja nepigiai – 30 dolerių.
Išvengėme baisiausios smarvės
Bet Indija jau tokia yra, kad jos neįmanoma atskirti nuo skurdo, netvarkos, nešvaros.
Taigi, nors skundėmės šaltoku oru, bet jis kartu buvo ir išsigelbėjimas nuo nežmoniškų kvapų atšilus, jau kovą, čia ims tvyroti nosį riečianti smarvė, bus daugiau turistų apsinuodijimų maistu.
Viešbučiai, kuriuose apsistojome, buvo pakankamai šiuolaikiški, bet visai šalia jų riogsojo nesibaigiantys kalnai šiukšlių, visokių kitokių atliekų sąvartos. Ir nors mus bandė įtikinti, kad Indija jau kovoja su tuo, tvarkosi, negalėjome patikėti, net kaimyninis, tarsi dar labiau atsilikęs Nepalas buvo padaręs smarkiai švaresnės valstybės įspūdį.
Bendrakeleivė šiaulietė pastebėjo, kad šalis tvarkos prasme netgi prasčiau atrodo nei prieš dešimt-metį, kai ji čia lankėsi pirmą kartą.
Ant ligonių palapinės – Modžio rinkimų plakatas
Vis dėlto Indija – didžiulė ir vis stiprėjanti valstybė, turinti daugiausia gyventojų pasaulyje – net beveik pusantro milijardo.
Indija iki šiol tebegarbina savo herojų Mahatmą Gandį – kaip valstybės išsivadavimo iš britų kolonijos simbolį. Raj Gate, jo kremavimo vietoje, nenutrūksta lankytojų srautas.
Vasario 7 dieną Indija šventė savo nepriklausomybės 79 metų sukaktį, buvo pirmadienis, niekas nedirbo, bet vaikai rinkosi į mokyklas iškilmingiems minėjimams, jų rankose plevėsavo valstybės vėliavėlės. Nuo mažens vaikams skiepijama ypatinga pagarba užsieniečiams svečiams – tai patyrėme apsilankę jų šventėje.
Pagal tai, kad dabartinio ministro pirmininko Narendros Modžio plakatai iškabinti net ant pienovežių, galima suprasti, kad artėja rinkimai. Bemaž niekas neabejoja, kad jis ir laimės, nes šalį valdo jau daugiau nei dešimtmetį ir yra įgavęs didžiulės jėgos.
N.Modžio portretą matome ir ant didžiulių palapinių, pastatytų šalia ligoninės ir poliklinikos. Čia suvežami gydyti žmonės iš tolimų kaimų, sveikatos priežiūra jiems nemokama, bet užtat reikia patiems nusipirkti vaistus, o tai ne visiems įkandama.
Mūsų gidas pasakojo, kad privati medicina smarkiai įsigali – teikiamų paslaugų gauti atvyksta pacientai iš daugelio aplinkinių valstybių, nes jiems čia pigiau.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tikro meno fone ir bidonėlis.
2. Kariai gatvėse retai matomi.
3. Gatvėse verdama manų košė – mėgstama vietos gyventojų.
4. Butaforinės puošmenos senoviniuose karalių rūmuose statomos Amerikos milijonieriaus vestuvėms.
5. Marionečių teatras Indijoje populiarus.
6. Tokio ilgio gardžios morkos užauga šiame krašte, jų spalva irgi kitokia nei pas mus.
7. Mūsų grupei buvo specialiai pademonstruota, kaip užsidėti indišką turbaną.
8. Radžastano sostinės Džaipuro vizitine kortele tapo nepaprasto grožio pastatas – Vėjų rūmai. Jis taip pat, kaip ir dauguma statinių šiame mieste, yra raudonai rožinės spalvos, o didžioji puošmena – daugybė langų. Tik moterims buvo leidžiama ne pro juos žiūrėti, o pro specialias skylutes.
9. Žiemos laiku Indijos šiaurėje retai pamatysi žydinčių augalų.
10. Tokio šiukšlyno toli ieškoti nereikia – jis tik kokie penki metrai nuo viešbučio miesto centre.
11. Nacionalinės Indijos nepriklausomybės dieną vaikai rinkosi į mokyklą ne mokytis, o švęsti, bet drausmė čia geležinė.
12. Kupranugariai Samo dykumoje kantriai laukia turistų – tai tikrai neblogas uždarbis jų šeimininkams. Mums gi buvo tikra pramoga.
13. Ant tokio išpaišyto dramblio galėsi keliauti, jei turėsi pinigų.
14. Berniukas muzikantas labai džiaugėsi gavęs lietuviškų saldainių.
15. Šioje aukštoje lovoje miegojo užkariautojas valdovas musulmonas.
16. Iki karaliaus sosto (aukščiau) mažas berniukas dar nepajėgė užlipti.
S.Balandytės nuotraukos
