Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Litovsko kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtąją šneką, tačiau paaiškėjo, jog lietuviais buvo praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai. Ši žinia ne tiek nuvylė, kiek priminė, kad LDK ribos buvo nepalyginamai didesnės nei dabartinės Lietuvos, o mes dar daug ko nežinome apie savo šalies praeitį.

Sursko Litovskas yra nutolęs vos dvidešimt kilometrų nuo milijoninio Dnipro miesto ir yra įsikūręs abipus kelio, einančio į Zaporižę. Pro kaimelį teka upelis Drėgnasis Surskas taip pramintas todėl, kad šis 134 kilometrų Dnipro upės intakas daug kur teka per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų gylio.

Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos II įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei irgi pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Litovskas.

Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 metais Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, kad carienė Jekaterina II nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną iš naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmonės iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.

Iš Baltarusijos kaimo – prievarta į Ukrainą

Iš tikrųjų 1795 metais buvo perkelti vien Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovnos kaimo gyventojai – ten veikusio šilko bei medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis, iš viso 1792 žmonės. Kadangi Maskvoje Baltarusijos gyventojai pagal seną įprotį buvo vadinami „litvinais“ – slavišku žodžiu, apibūdinusiu LDK gyventojus, naujai įkurtam kaimui irgi prigijo šis žodis.

Perkeltiesiems iš Dubrovnos buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmuosius ketverius metus išmirė du trečdaliai atvykėlių. Fabrikas po keturiasdešimties metų buvo uždarytas, nes dėl valdininkų aplaidumo bei nuolatinių vagysčių dirbo nuostolingai, tad buvo nuspręsta, kad valstybei pigiau atsieis armijai aprangą užsakyti pas privačius gamintojus.

Vėliau kaime jokių naujų fabrikų neatsirado, bet jo gyventojai lengvai rasdavo darbą sparčiai besivystančiame Dnipre. Sovietmečiu Sursko Litovske buvo įkurti šeši kolūkiai, vėliau jie susijungė į vieną, o kaime pastatyta vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai.

Dabar kaime gyvena daugiau kaip dvidešimt tautybių žmonių, bet jis yra labiau rusakalbis, nei kad aplinkiniai. Mat gretimuose kaimuose sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška.

„Tokia buvo Maskvos politika – į Dnipre statomas gamyklas kvietė darbuotojus iš Sovietų Sąjungos respublikų bei skatino rusų kalbą, o ukrainiečių šneką pašiepiamai vadino tamsuolių“, – gatvėje pasakė vienas vyriškis, nepanoręs prisistatyti.

Sovietinio palikimo dar daug

Kad Sursko Litovsko dar laukia rimtas derusifikavimo ir desovietizavimo etapas įsitikinau pavaikščiojęs pagrindine Centrine miestelio gatve. Ant dalies namų greta naujo pavadinimo tebekabo senos lentelės su užrašu Lenino gatvė, tai vietiniams nerėžia akių net vykstant tretiems maštabiško karo metams. Kaimo žmonių nepykdo ir didžiulis paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui bei šalia jo esančios raudonos žvaigždės, nors Vakarų Ukrainoje visi tokie paminklai per karą buvo nugriauti.

„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik dalį istorikų, bet ir turistus, besiteiraujančius apie lietuvius, nors iš tikrųjų mūsų ainiai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes jau nebe, nors kasdienėje šnekoje vartojame nemažai baltarusiškų žodžių. Dėl to gretimų kaimų gyventojai mus tebevadina „litvinais“ arba „litovcais“, – sakė seniūnijos socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.

„Gaila, kad mano dėdė patyrė insultą ir medikai neleidžia jo varginti, nes jis parašė knygą apie kaimą ir daugiausia iš visų žino jo istoriją“, – tvirtino seniūnijos administratore dirbanti Svetlana Ivanova. Moteris patarė išsamesnės informacijos paklausinėti bibliotekoje.

Ten patekau į choro „Sveikatėlė“ repeticiją ir buvau pavaišintas tortu, nes viena dainininkių šventė gimtadienį. Choro vadovė Valentina Šulgina pasakė, kad dauguma dainininkų yra pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos nebemoka. Prasitarė ir tai, kad prasidėjus karui pakeitė repertuarą ir nebedainuoja baltarusiškų bei rusiškų dainų.

Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninės personalas, todėl jis ir toliau vadinasi „Sveikatėlė“, nors medikų jame liko nedaug.

Dainininkės pasakojo, kad sovietmečiu jų kaimas buvo užmezgęs tamprius draugiškus santykius su Dubrovnos kaimu Baltarusijoje, iš kurio „lietuviai“ esą prieš 230 metų ir buvo čia atkelti.

Kapinėse laidoja frontininkus

Choras bei kaimo vadovai vyko į tarptautinį folkloro festivalį Dubrovne, o pastarojo vadovai Sursko Litovsko mokyklai padovanojo dirbtinės dangos sporto aikštelę.

„2014 metais vėl turėjome vykti ten į festivalį, bet prasidėjęs karas tarpusavio ryšius sugadino, o dabar visiškai nutraukė, nes Minskas talkina Maskvai“, – kalbėjo viena iš chorisčių.

Nuo sostinės Kyjivo iki fronto linijos Donecko regione yra 650 kilometrų, o nuo Dnipro jau tik 200, todėl Dniprui kare tenka svarbi strateginė reikšmė – per jį į frontą vyksta kariai, vežama ginkluotė, čia gabenami gydyti sužeistieji. Dnipras nėra apšaudomas taip dažnai kaip Charkivas, tačiau priešo raketos čia atskrenda beveik kas savaitę, o kelios sprogo ir Sursko Litovske.

Laimei, jos tik apgriovė namus, tačiau niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Tačiau kapinėse jau yra palaidota keliolika frontininkų, mat dėl pigesnių kainų čia artimuosius mėgsta laidoti dnipriečiai. Paskutinis palaidotas karys, vietos gyventojas, žuvo ne fronte, o grįžęs iš ten sunkiai sužeistas ir tapęs iš dalies neįgalus. Šeimoje vyriškis elgėsi ne visai adekvačiai, o tą lemtingą vakarą apsibaręs su žmona ir mama, susisprogdino granata, kartu sugriaudamas ir dalį sodybos.

Per karą kaime gyventojų oficia-liai nesumažėjo, vis dar yra keturi tūkstančiai. Keli šimtai išvyko, bet į jų vietą atsikraustė 350 pabėgėlių iš pafrontės kaimų kaimyniniame Donecko regione.

Pensininkė kuria eiles

Į frontą iš Sursko Litovsko yra išvykę keliasdešimt vyrų. Tris – du sūnus ir žentą – išlydėjo 73 metų pensininkė Aleksandra Vovk. Prie savo namo miestelio centre kelkraštyje ant staliuko vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti moteris, pamačiusi lietuviškus mano mašinos numerius, dėkojo Vilniui už paramą ir pasigyrė užauginusi sūnus patriotus. Pasakė, jog 37 metų Sergejus į kovas įsitraukė dar 2014 metais, o keturiolika mėnesių vyresnis Saša prisijungė 2022 metų vasarį. Šių paskatintas netrukus į frontą išvyko ir vienos iš trijų seserų vyras Romanas.

„Visos mano mintys apie fronte kovojančius sūnus, dėl jų sielodamasi ir rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių ir širdis ima drebėti iš nerimo, griebiu popierių ir kloju savo jausmus, nors iki karo buvau sukūrusi vos kelis eilėraščius. Rašau apie motinos meilę vaikams, apie didvyrius tėvynės gynėjus bei tokius, kuriuose peikiu Rusijos carą Putiną bei raginu mūsų žmones padėti frontui ir tikėti pergale“, – kalbėjo A.Vovk.

Pensininkė sakė jaunystėje mėgusi skaityti knygas, tačiau vėliau tam nebuvo laiko: augino vaikus, dirbo veterinare kolūkyje, prižiūrėjo savo ūkį.

„Sūnūs tikina, kad nebuvo sužeisti, gal meluoja, o gal ir ne, svarbiausia, kad gyvi, eilėse jiems to ir linkiu, o Putinui siunčiu mirties prakeiksmus“, – kalbėjo A.Vovk.

Ji gyrėsi, kad eiles deklamuoja per kaimo šventes ir pasiūlė pasiklausyti kelių eilėraščių. Kaimo poetė išdavė, kad vienas mėgstamiausių jos sukurtų stulpelių yra šis:

Abu mano sūnūs išėjo kovoti,
Mūsų šaunią Ukrainą
nuo orkų ginti.
Vienykis, Ukraina,
neklūpok ant kelių.
Putinas nevertas tavo ašarų.

Prierašai po nuotraukomis:

Seniūnijos administracijos darbuotojos A.Lomakina ir S.Ivanova patvirtino, kad kaimo pavadinimas apgavo ne vieną turistą, maniusį, kad čia gyvena lietuviai.

Prie dalies Centrinės gatvės namų tebekabo senasis pavadinimas – Lenino gatvė.

E.Butrimo nuotraukos