Vietoj keliolikos kapaviečių – beveik tūkstantis
Didvyrių alėja 2014 metais didžiausiose Charkovo kapinėse, aštuonioliktosiose kapinėse, buvo įrengta norint pagerbti kovoje su Donecko ir Luhansko separatistais žuvusius kovotojus iš šio didmiesčio. Buvo spėjama, kad alėjoje teks palaidoti keliolika karių, tačiau kovos užsitęsė aštuonerius metus ir 2021 metais čia jau buvo iškilę trisdešimt paminklų.
Pernai prasidėjus masiniam Rusijos puolimui, Didvyrių alėjoje nebeliko laisvų vietų – per pus-antrų metų joje jau iškilo beveik tūkstantis kauburėlių, ir žuvusieji yra laidojami kitose vietose bei kitose kapinėse.
Kartkartėm dalyvaudamas karių laidotuvėse nuolat ateinu parymoti ir prie Igorio kapo, vis tikėdamasis, kad sutiksiu ką nors iš jo giminaičių ar draugų, kurie papasakos apie jauniausią alėjos didvyrį.
Deja, prie kapo neteko nieko pakalbinti, bet užtat neseniai pagaliau pavyko išsiaiškinti, iš kur Igoris yra kilęs, ir susisiekti su buvusia jo mokytoja Liudmila Popova. 43 metų moteris tuo metu dirbo socialine pedagoge vaikų namuose Zoločivo miestelyje, tačiau juos uždarius dabar yra pradinių klasių mokytoja kitoje mokykloje.
Vaikystė ir paauglystė – vaikų namuose
„Igoris pateko pas mus iš vaikų namų, skirtų mažyliams ikimokyklinukams, nes abu tėvai alkoholikai atsisakė jo vos gimusio. Berniukas savo tėvo nematė ir net nežinojo, kas jis. Vieniša motina gyveno netolimame kaime, todėl būdamas paaugliu berniukas ne kartą pas ją važiavo, tačiau motina išgindavo jį iš kiemo, nenorėjo vienintelio savo vaiko net matyti“, – pasakojimą pradėjo pedagogė.
Mokytojos teigimu, kai berniukas atvyko į mokyklos bendrabutį, buvo neaukštas ir smulkutis, ilgai buvo labai tylus. Užtat labai mėgo piešti ir skaityti, tarsi gyveno savo svajonių pasaulyje.
Prisiskaitęs knygučių apie karžygius, Igoris fantazavo ir paišydavo, kad yra riteris, išvaduojantis iš drakono nelaisvės savo tėvus ir visą šalį. Vėliau jis vaikų namuose apsiprato, su visais susidraugavo ir tapo aktyvus.
Berniukas lankė sporto bei meno būrelius, ypač jam sekėsi vaidyba, tad vaidino tiek lėlių spektakliuose, tiek dramos būrelio pastatymuose.
„Blogiau Igoriui sekėsi mokytis, priešingu atveju būtų galėjęs studijuoti aktorystę ar literatūrą“, – svarstė L.Popova.
Paaugliui nuotaika labiausiai sugesdavo vasarą, nes nemažai vaikų išvykdavo aplankyti ir pagyventi pas tėvus ar giminaičius, o jo svečiavimosi motina atsisakė. Būdamas mažesnis, jis krimtosi ir dėl to, kad jo niekas nepageidavo įsivaikinti, nors nemažai kitų vaikų pateko į kitas šeimas.
„Širdyje jisai buvo labai geros ir jautrios sielos, užtardavo mažesnius ir silpnesnius, labai norėjo susibičiuliauti su mama, tačiau ši jo kažkodėl nepriimdavo“, – pasakojo mokytoja.
Daugumoje nuotraukų Igoris buvo įamžintas liūdnas, nors greta esantys kiti vaikai tuo metu šypsodavosi.
Paauglys troško pokyčių
Pedagogės teigimu, į prasidėjusią 2014 metų revoliuciją Kijeve, kai demonstrantai reikalavo atsistatydinti prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, Igoris reagavo labai entuziastingai. Vaikinas net klausė mokytojų, ar galėtų ten vykti, bet buvo pasakyta, kad policininkai jį suims ir grąžins į mokyklą arba pasiųs į griežtesnę įstaigą.
„Man susidarė įspūdis, kad su prasidėjusia revoliucija Igoris siejo viltis, kad ne tik šalyje, bet ir jo asmeniniame gyvenime prasidės kardinalūs pokyčiai, jis prakalbo apie norą keliauti ir dirbti kituose kraštuose“, – kalbėjo buvusi vaikino auklėtoja.
Kai netrukus prasidėjo kovos su Maskvos šalininkais Donecke ir Luhanske, Igoris įdėmiai sekė žinias iš fronto ir entuziastingai reaguodavo į ukrainiečių karių pergales. Jis tada mokėsi dešimtoje klasėje ir savo sąsiuvinių pakraščiuose dažnai paišydavo karo vaizdus bei užrašydavo „Mes laimėsime!“
„Visgi jis niekada neprasitarė, kad ketina vykti kovoti, tad, kai po mūsų mokyklos baigimo įstojo į technikumą, o kiek vėliau 2016 metų gruodžio mėnesį užsirašė savanoriu į kariuomenę, man ir kitiems pedagogams buvo didžiulis netikėtumas, nes jis vis dar atrodė kaip penkiolikmetis paauglys, o ne frontui subrendęs vyras“, – pasakojo mokytoja.
Ne pas mamą, o į frontą
L.Popova iš vieno buvusio auklėtinio vėliau sužinojo, kad sprendimą vykti į frontą Igoris priėmė po to, kai, suėjus aštuoniolikai metų, jis pabandė apsigyventi pas mamą. Vaikinas esą nuvyko pas gimdytoją ir pareiškė, kad nori ją globoti, suremontuoti namą, užsodinti daržą ir sodą, įsigyti šunį, tačiau mama ir tada jį išvarė. Igorį tai labai prislėgė. Po kelių dienų apmąstymų jis nuėjo į karinį komisariatą, pasirašė dvejų metų karinės tarnybos sutartį, o po kiek laiko parašė prašymą būti siunčiamas į karo veiksmų zoną.
„Su manimi jis nepalaikė ryšio, tačiau susirašinėjo ir susiskambindavo su keliais vaikų namų bičiuliais. Jiems pasakojo ne tiek apie kovas, kiek apie tai, kad prisijaukino apleistoje pafrontės gyvenvietėje šeimininkų paliktą šunį“, – kalbėjo mokytoja.
Vaikinas nepaprastai džiaugėsi, kad pagaliau išsipildė jo svajonė turėti gyvūną, ir gyrė vadą, leidusį šunį pasiimti į bazę.
Draugų klausinėjamas Igoris šiek tiek pasakojo ir apie mūšius, minėjo, kad vadas kol kas jo nesiunčia į sunkiausias užduotis, todėl esą nieko pats dar nenušovė ir net neregėjo mirusio kario, tačiau keli jo būrio nariai buvo sužeisti, o vienas liko be kojos.
Motina apsisprendė per vėlai
Mokytoja sužinojo ir tai, kad Igoris prikalbino vieną bičiulį, jog šis nuvežtų gėlių jo mamai alkoholikei pasveikinti gimtadienio proga. Sužinojusi, kad gėles sūnus siunčia iš fronto, motina esą nusikeikė ir palikuonį išvadino kvailiu, tačiau draugui sėdant į mašiną sušuko, kad perduotų Igoriui, jog grįžęs visgi galės apsigyventi drauge. Tačiau draugas Igoriui to nespėjo pasakyti, nes karys telefonu daugiau nebeatsiliepė. Po kelių dienų paaiškėjo, kad aštuoniolikmetis vaikų namų auklėtinis žuvo.
Igoris mirė penktą valandą ryte Krasnogorivkos gyvenvietėje netoli Donecko. Spėjama, kad kažkas iš vietos gyventojų, Maskvos kolaborantas, priešams pranešė tikslias jų bazės koordinates, ir į ją atlėkė žudantys minosvaidžių sviediniai.
Zoločivo vaikų namai buvo nedideli, juose gyveno tik keliasdešimt to rajono vaikų, todėl visi auklėtiniai vieni kitus gerai pažinojo ir buvo sukrėsti Igorio žūties. Miestelis, kuriame iki karo gyveno aštuoni tūkstančiai žmonių, yra vos dešimt kilometrų nuo sienos su Rusija, todėl dabar kasdien jame girdisi mūšių pasienyje aidai, ir kas savaitę miestelio kapinėse yra laidojami kare žuvę žmonės.
„Fronte dabar kovoja ir vyrai iš Zoločivo, nemažai jų jau žuvo, tačiau Igoris liko vienintelis moksleivis, metęs mokslus ir išvykęs ginti tėvynės.
O į internatą, kuriame gyveno Igoris, pataikė bomba, iš jo nedaug kas liko.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Igoris lankė dramos būrelį, čia jis su bendraklase po spektaklio.
2. Į buvusius Zoločivo vaikų namus pataikiusi bomba juos beveik visai sugriovė.
3. Igorio Šapošniko antkapis Didvyrių alėjoje.
E.Butrimo nuotraukos
