Todėl teatras ir stebuklas
„O gal mes patys ar mūsų draugai, bičiuliai – taip pat esame šiek tiek Adamsai?“ – tokį klausimą žiūrovams kelia Pasvalio jaunimo teatro studijos „Drama“ jaunieji aktoriai ir vadovė, režisierė Asta Simonaitė naujausiame savo spektaklyje „Mes (NE) kaip Adamsai“.
Prieš repeticiją su korespondente susitikę paaugliai elgiasi tarsi mokytojos įkyriai kamantinėjami mokiniai: nėra nei labai šnekūs, nei drąsūs, nei rodantys emocijas. Bet vos tik nueiname į salę kultūros centre, jaunuoliai užlipa į sceną, vadovė pasako, ką repetuos – ir viskas pasikeičia per akimirką. Veiduose atsiranda visa jausmų gama ir perdėm mandagūs tyleniai virsta, A.Simonaitės žodžiais tariant, adamsiokais.
Toks staigus ugdytinių pasikeitimas režisierės nė kiek nestebina.
„Dėl to teatras ir yra stebuklas, kad scenoje gali pavirsti kuo tik nori“, – šypsodamasi paaiškina korespondentei.
Pelės mokykloje – normalu
Šio „Dramos“ studijos spektaklio pagrindas – amerikiečių animatoriaus Čarlzo Adamso istorija apie ekscentrišką, o kartais makabriškai aplinkiniams atrodančią šeimyną. Kas gi nežino pagrindinių personažų: Gomeso, Mirtišės, Pūgžlio, Trečiadienės, liokajaus Svirdulio ar rankos, vadinamos Daiktu?
Pasvaliečių spektaklyje veiksmas prasideda, kai į miestelį atvyksta Adamsų šeima.
„Mokyklos mokytojai neįprastos šeimynos bijo, o vaikai – smalsuoliai, nebijantys kitokių nei jie patys. Jiems atrodo, kad normalu į pamokas atsinešti pelių ar žaisti kapinėse, todėl susibičiuliauja su naujakuriais“, – šypsojosi A.Simonaitė.
Ji patikino, kad Adamsai nėra piktadariai ar piktavaliai, jie tiesiog kitokie nei dauguma.
Deja, pagal siužetą miestelyje pradingsta vaikas, ir žmonių akyse kaltininkai yra būtent Adamsai. Šeima išvyksta, nors tiesa yra visai kita – pradingėlis berniukas tebuvo pasiklydęs, užmigęs, todėl laiku negrįžo į namus.
Kiekvienam sava potekstė
O kas realiame, kasdieniame gyvenime yra Adamsų šeimos nariai – dėl psichikos sutrikimų kenčiantieji, sergantieji įvairiomis ligomis? Per dideli jautruoliai? Gal homoseksualai? Išpažįstantieji kitas religijas? O gal veganai? Kas slypi potekstėje?
A.Simonaitė sakė, kad potekstės spektaklyje konkrečiai neįvardijamos. Greičiausiai kiekvienas žmogus turi savo atsakymą, priklausomai nuo to, kas jam labiausiai rūpi, dėl ko skauda.
Suaugusieji galėtų prisiminti tokius atvejus, kai visa gatvė sukilo prieš bendruomeninius namus našlaičiams ir asocialių šeimų vaikams, kai gyventojai energingai priešinosi socialinių būstų ar nuteistųjų kaimynystei.
Liūdnoka pabaiga žiūrovams primena, kad dar sunku priimti ir draugauti su, mūsų akimis, keistuoliais. Juk paprasčiau jų šalintis negu bandyti perprasti.
„Bijome kitokių žmonių, nes jų nepažįstame. Bet gali būti, kad jie mūsų irgi bijo, todėl slepiasi po keistuolių kaukėmis“, – kalbėjo režisierė.
Galima spektaklį žiūrėti ir be poteksčių – kaip miestelyje nutikusią keistą, intriguojančią istoriją.
Taisyklių kratinys yra blogis
„Vis dėlto patiems Adamsams smagu, kad jie gyvena kitaip nei daugelis. Spektaklis – kaip tolerancijos pamoka, ir būtent suaugusiesiems, nes jiems sunkiau peržengti savo pačių nusibrėžtas ribas“, – aiškino A.Simonaitė.
Jaunimas kur kas laisvesnis, mažiau suvaržytas įvairių taisyklių, išankstinių įsitikinimų.
Paklausta, ar spektaklyje yra koks nors blogas personažas, režisierė juokėsi, kad yra, ir tai – mokyklos direktorė, taisyklių kratinys.
„Taisyklės reikalingos ir daug kur naudingos. Bet kai gyvenime nuo jų negali nė trupučio nuklysti, kai jų laikaisi užsispyręs ir aklai, jau negerai. Taip gniuždomas kūrybiškumas“, – svarstė pašnekovė.
O ir atsirado aktorė, kuriai šis mokyklos direktorės personažas labai tiko. Vadovė jos veikėją dar labiau paaštrino, išryškino.
Direktorės ribotumas ypač gerai atsiskleidžia šalia ryškių ir nenuspėjamų Adamsų.
„Adamsai – tai dažniausiai prieš srovę einantys ir nepatogūs žmonės. Bet būtent tokios asmenybės yra istorijos variklis“, – lygino A.Simonaitė.
Nekantravo dėl vaidmenų
Dažniausiai mergaitės nori scenoje atrodyti gražiai, tad ar lengva buvo paskirstyti vaikams vaidmenis?
A.Simonaitė šypsojosi, kad tik iš pradžių vilioja gražuolių vaidmenys. Jos studijos nariai labai greitai įsitikina, kad įdomiausi vaidmenys – su iššūkiais, charakteringi, išsiskiriantys. Nebūtina scenoje tapti princese, kad žiūrovai tave pamiltų.
Šiame spektaklyje vaidina 23 jaunuoliai.
„Personažas turi labai natūraliai tikti aktoriui, todėl jie patys galvojo ir siūlė savo žodžius. Buvo taip, kad vaikai nekantravo, o kuo gi jie bus spektaklyje. Sakydavau, kad tuoj tuoj pagalvosiu... Taip kūrėme savo nuotykį“, – pasakojo vadovė.
Iš pradžių tarp jaunuolių tvyrojo konkurencija, nes kiekvienas norėjo gauti ryškų vaidmenį. Juos sukurti ir paskirstyti vadovei buvo sudėtingiausia užduotis. Dar praėjo laiko, kol jaunieji aktoriai suprato, kad dar svarbiau nei žodžiai būna mimikos, žvilgsnis, judesys.
Rugsėjį susirinkę, spalio viduryje jie premjerą jau rodė tarptautiniame festivalyje „Theacher cluster“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Simonaitė aiškino, kad spektaklyje apie ekscentriškuosius Adamsus galima įžvelgti įvairių poteksčių.
2. Prieš repeticiją jaunuoliai samprotavo, kad Adamsai nėra blogi, jie – kitokie.
3. Apie Adamsus galima kalbėti ir juokaujant, ir rimtai.
4. A.Simonaitė džiaugėsi, kad kurį laiką dėl vaidmenų konkuravę paaugliai galop pasijuto vienu kumščiu.
5. Siužetas sukasi apie vaikinuką, žiūrovams pasakojantį miestelio įvykius, kai į jį atsikraustė Adamsai.
6. Jaunuoliai įsitikinę, kad personažą atskleisti galima ne vien tik žodžiais, bet ir mimikomis, judesiais.
A.Švelnos nuotraukos
