Jau pernai iš tokios pasinešusios į gamtinį gyvenimo būdą girdėjau, jog dangstytis nuo saulės nevalia, o nešioti saulės akinių tai nė iš tolo, mat vitaminą D organizmas pasisavina tik per akių raineles!
Nežinau, kur ji tokių blėnių prisiklausė, bet, atrodo, ir pati tiki, ir kitus taip kvailai elgtis agituoja.
Anądien kertu Laisvės aikštę. Diena debesuota, tai krapnoja, tai saulė švysteli, tad einu su tamsintais akiniais. Su dioptrijom. Antraip būčiau lyg kurmis.
Girdžiu repliką: „Kas per žmonės, nusiimk tuos tamsius akinius.“
Gi žiū, toji gamtinio gyvenimo gerbėja. Prilėkė artyn ir plėšia nuo nosies mano akių apsaugą. Bandau atimt, ji neduot, akiniai tik tėkšt ant akmens plokščių. Nesudužo, bet liko rėžiai per abu stiklus.
Nervinuosi, o gamtininkė neprašyta dalijasi naujais „atradimais“, dabar ant bangos esančia „liūtų dieta“. Lyg ką tik nebūtų sukūlusi akinių ir pridariusi nemenko nuostolio.
Nenoriu klausyt, bandau eiti kur ėjus, bet ji įkyri lyg maliarinis uodas, seka iš paskos ir segasi į mano sąmonę.
„Tu paklausyk, nereikia jokių pastangų, visad jautiesi soti, o sveikatos atsiranda kalnas. Dietos esmė: valgai tik mėsą ir žuvį. Kiek nori ir kada nori“, – beria.
Daugiau nevalgai nieko: jokių vaisių, daržovių, nieko iš miltų, nieko pieniško, žodžiu, minti taip, kaip minta plėšrūnai.
Stebiuosi, iš kur tokie kardinalūs pasikeitimai? Ką tik lesiojo vien salotas, skelbėsi žaliavalge, ir še tau, puolė ant smerkto ir niekinto, mirtinu vadinto valgio.
Juokiuosi, gi sužvėrėti yra pavojus, plėšrūno racionas toks, tad plėšrūniškas ir elgesys.
Gamtininkė mano, kad susidomėjau, bruka saujon lapelį su kursais apie tą stebuklingą dietą. Mokamais. Labai paklausiais, nes madingi. Esą visos sostinės garsenybės dabar ant „liūto dietos“ pasinešę.
Pasišaipau, ar čia ne panašūs kliedesiai, kai garsenybės masiškai gulė po moderniu klizmavimo aparatu vienoje privačioje klinikoje ir tikėjo klinikos savininkės giesmėmis, kokia didelė nauda yra už neadekvačias sumas nuolat plautis žarnyną.
Daugelis po ne vienkartinių tų procedūrų liko suluošinti visam gyvenimui: kas išmatų nebelaiko, kam skrandžiai sustreikavo, kas chroniškus kolitus įsitaisė.
Liūtavalge tapusi pažįstama tikriausiai dar turėjo ne vieną teisingo gyvenimo pasiūlymą, bet priėjau savo darbovietę ir pro duris įsmukau vidun. Kuo tolyn nuo tokių!