– Paramą Ukrainai renkate ir vežate nuo to momento, kai tik Rusija pradėjo agresyvųjį karo tęsinį ir įsiveržė į Ukrainą prieš daugiau nei dvejus metus. Bet vienas dalykas paramą surinkti, o kitas – pačiam važiuoti. Jau ir lietuviai pateko į apšaudymą, netgi smarkiai nukentėjo. Ar nebaisu?
– Pirmus du kartus paramą surinkome, o ukrainiečiai ją pasiėmė prie sienos. Po to pagalvojome, kad daug yra važiuojančių, reikia ir mums bandyti. Iki fronto nevažiuojame, ir iki Kyjivo dar lieka apie 200 kilometrų.
Šis karas – vienas paskutinių sovietizmo pasispardymų. Jei nepadėsim atsilaikyti...
Ukrainiečiai ryžto turi, bet jiems trūksta ginklų. Jei turėtų ginklų, būtų daugiau norinčių kariauti. Žūstančių daugėja, kariauja įvairaus amžiaus – ir jauni, ir 60-mečiai.
Neidealizuodamas Ukrainos, matau bėdų, provincija vargana. Žmonės piktinasi valdžia, kad vagia, kad korumpuota, o patys važinėja neprisisegę diržų, greičio nesilaiko... Mes ir sakom: pradėkit nuo savęs.
– Vis dėlto kokie prisiminimai iš pirmos kelionės?
– Buvo gruodžio mėnuo. Užtrukome prie sienos, o žiemą diena trumpa, sutemo. Navigacija nuvedė ne į pagrindinį kelią. Tuo metu ukrainiečiai neturėjo elektros, švietė tik koks žiburėlis pakeliui. Važiuojame tamsoje, o miškai iš visų pusių... Galvojame, tai kur mes, kur tos Ukrainos stepės? Nejauku buvo.
O išaušo rytas ir paaiškėjo, kad į abi kelio puses medžiai – tai apsauginės juostos nuo vėjo.
Tuomet buvo gal 4 patikrinimo postai, dabar važiuojame jau pro du. Kartais stabdo, o kartais ne.
Nėra buvę incidentų ar pavojingų situacijų.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
lapkričio 5 d. numeryje
Prierašas po nuotrauka:
Šią vasarą V.Janušonis (antras iš kairės) su kolegomis nugabeno liubariečiams vienuoliktą siuntą.
Feisbuko nuotr.
