– Paramą Ukrainai renkate ir vežate nuo to momento, kai tik Rusija pradėjo agresyvųjį karo tęsinį ir įsiveržė į Ukrainą prieš daugiau nei dvejus metus. Bet vienas dalykas paramą surinkti, o kitas – pačiam važiuoti. Jau ir lietuviai pateko į apšaudymą, netgi smarkiai nukentėjo. Ar nebaisu?
– Pirmus du kartus paramą surinkome, o ukrainiečiai ją pasiėmė prie sienos. Po to pagalvojome, kad daug yra važiuojančių, reikia ir mums bandyti. Iki fronto nevažiuojame, ir iki Kyjivo dar lieka apie 200 kilometrų.
Šis karas – vienas paskutinių sovietizmo pasispardymų. Jei nepadėsim atsilaikyti...
Ukrainiečiai ryžto turi, bet jiems trūksta ginklų. Jei turėtų ginklų, būtų daugiau norinčių kariauti. Žūstančių daugėja, kariauja įvairaus amžiaus – ir jauni, ir 60-mečiai.
Neidealizuodamas Ukrainos, matau bėdų, provincija vargana. Žmonės piktinasi valdžia, kad vagia, kad korumpuota, o patys važinėja neprisisegę diržų, greičio nesilaiko... Mes ir sakom: pradėkit nuo savęs.
– Vis dėlto kokie prisiminimai iš pirmos kelionės?
– Buvo gruodžio mėnuo. Užtrukome prie sienos, o žiemą diena trumpa, sutemo. Navigacija nuvedė ne į pagrindinį kelią. Tuo metu ukrainiečiai neturėjo elektros, švietė tik koks žiburėlis pakeliui. Važiuojame tamsoje, o miškai iš visų pusių... Galvojame, tai kur mes, kur tos Ukrainos stepės? Nejauku buvo.
O išaušo rytas ir paaiškėjo, kad į abi kelio puses medžiai – tai apsauginės juostos nuo vėjo.
Tuomet buvo gal 4 patikrinimo postai, dabar važiuojame jau pro du. Kartais stabdo, o kartais ne.
Nėra buvę incidentų ar pavojingų situacijų.
– Kaip vyksta šis patikrinimas? Anksčiau esate pasakojęs, kad kartais ukrainiečiai nelabai skubinasi praleisti. Ar neerzina tokia gaišatis?
– Ne per seniausiai varėme
ZIL-ą. Prie sienos, tiesiai ant kelio, ėmė ir sugedo. Vilkikai negali pravažiuoti, sakom, ar čia mus nustums, ar nuneš supykę... Bet ne, sušoko vairuotojai pagalbon, atsinešė raktų krūvą, sutvarkė – tuomet kartu gėrėme arbatą.
Kai pasakiau, kad šitas ZIL-as važiavo 900 kilometrų, nepatikėjo, sako: eikit, meluojat, negali būti!
Dar žadėjo priimti į furistų luomą, jei jau tiek atlaikėme. (Juokiasi.)
– Ukrainiečiams tai karas dėl savo valstybės, savo gyvenimo ir laisvės. Esate man sakęs, kad šios veiklos nenutrauksite, kol karas nesibaigs arba kol gyvas būsite. Iš kur toks ryžtas?
– Kai rusai užpuolė Ukrainą, iš visų rajonų partnerių liubariečiams paskambino tik mūsų meras Gintautas Gegužinskas ir paklausė, kuo galime padėti. Jiems tai svarbu, nes jaučiasi ne vieni. Supranta, kad Lietuva nedidelė šalis ir ribotos galimybės, bet ir moralinis palaikymas sustiprina. Manau, kiekvienas turime padaryti bent kruopelytę, kad ukrainiečiai laimėtų.
– Pamenu, per rajono tarybos posėdžius jau seniai pasisakydavote net prieš kultūrinį bendradarbiavimą su baltarusiais. Tuomet realios grėsmės nesijautė, bet jūs suvokėte, kas draugai, kas nedraugai. Ar jums tai kuždėjo nuojauta, ar gilinotės į valstybių istoriją?
– Galėčiau pradėti nuo toliau. Kai studijavau Žemės ūkio akademijoje, prasidėjo Roko maršas – dainuojanti revoliucija, skleidusi nepriklausomybės idėjas. „Antis“, „Katedra“, „Bix“, „Foje“ – važinėjome į jų koncertus, Sąjūdžio mitingus.
Per kruvinuosius Sausio įvykius nieko ypatingo nenuveikiau, buvau su visais minioje, bet tuomet ir atėjo galutinis apsisprendimas daryti viską, kad sovietinio brudo Lietuvoje būtų kuo mažiau.
Istorija – vienas iš mano pomėgių. Tik pažiūrėkite, kokia yra Rusija – ramiai tupi tik tuomet, kai į kailį gauna. Atsigauna – ir jau nerimsta, jiems tik rūpi kitus apiplėšt, užgrobt, nugirdyt... Kaimyno nepasirinksi, bet reikia nuolat atminti, su kuo turi reikalą.
Kai gatvėje nėra policininko, situaciją valdo žulikai. Tai va, kol Amerika buvo stiprus policininkas, ir Rusija ramiai tupėjo. O Amerika išskydo – ir pakėlė galvą.
Be to, mano tėvas buvo tremtinys. Tėvai vengdavo per daug kalbėti, bet mūsų, vaikų, pasąmonėje, matyt, išlikdavo ir trumpos nuogirdos.
– Ypač tremtiniai turėdavo būti atsargūs, kad vaikai mokykloje ko nors neleptelėtų apie savo šeimą. Dabartinis jaunimas, negyvenęs sovietų priespaudoje, to niekad nesupras.
– Tėvui ši tema buvo labai skaudi. Grįžęs jis turėjo iš kolūkio išsipirkti savo gryčią...
Pamenu, buvau gal 13 metų, varčiau nuotraukų albumą. Klausiu: „O kur tu čia buvai?“ Jis tik numykė: „Ai, dirbau.“
Stoti į pionierius tėvai neleido. Bet aš taip norėjau groti dūdele, o nepionieriams neleido. Įstojau, grįžau namo, jėzusmarija, kiek peklos gavau!
Į komjaunuolius irgi įstojau su paskutiniais, bet namuose jau nieko nebesakė. Buvo pats sovietizmo apogėjus.
Mokiausi gerai, turėjau gauti sidabro medalį. Negavau, nes tremtinio vaikas. Bet, kaip ir visiems, teko atitarnauti sovietų armijoje. Gal ir nebuvo man labai sunku, bet pamenu vieną epizodą.
Buvo mano eilė plauti kambarį. Trukdė toks už mane aukštesnis rusas. Aš paprašiau jį persėsti į kitą vietą, o tas kad šoks, kad griebs mane už pečių! Esą, ko tu, nemece (vokieti – liet.), iš manęs nori? Tai aš jį taip gražiai už gerklės suėmiau ir pasakiau: „Gerai, aš nemecas, bet žinok, jei dar bent vienas toks kartas, tai savo nemeco rankomis tave ir užsmaugsiu.“
Ir ką – nuo to karto buvo šventa, nė pusės žodžio nesakydavo, vos ne į draugus piršosi.
Teko kelis kartus susidurti ir su saugumu.
– Visi žinojo, su saugumiečiais buvo geriau neturėti reikalų...
– Studijų laikais per spalines (Spalio revoliucijos dieną buvo privalomi paradai) atvažiavau į Pasvalį, sakau, gal susitiksiu su draugais. Tikrai – matau klasioką, jam pamojuoju ir surinku vardą.
Ogi jaučiu, man rankas užlaužė, atsisuku – milicininkas. Atseit, ko čia dabar rėkauji?
Nusivedė į skyrių, esą atvažiavau kelti riaušių. Uždarė, sėdžiu, laukiu, kas toliau. Pasakiau, kad į tualetą reikia, o tuomet pareiškiau: „Ką norit, tą darykit, bet į kamerą daugiau negrįšiu.“
Nurodė palikti dokumentus ir ateiti kitą dieną. Nuėjau, trojka sėdi: komjaunimo vadas, milicijos viršininkas ir kagėbistų šefas. Liepė rašyti, kad gailiuosi. Betgi aš nieko blogo nepadariau! Tie pagrasino, jeigu nerašysiu, tai neišeisiu.
Dar sakė, kad į akademiją nusiųs laišką apie mane.
Bet išeidamas sutikau ten dirbantį brolio klasioką. Jis pažadėjo laišką sunaikinti. Taip ir nežinau, ar toks laiškas iš tikrųjų buvo, ar brolio klasiokas jį sunaikino.
Kitas susidūrimas buvo dar tarnaujant armijoje.
Kareivinėse buvo tokios nuolat užrakintos durys, manydavau, kad sandėlis. Bet kartą jose pasirodė toks tipelis, pakvietė užeiti, kavos pasiūlė. O kavą šitaip mėgstu, pusantrų metų buvau negėręs.
Tuo metu rūkiau, jis ant stalo padėjo „Marlboro“ pakelį. Papsim sau, kavutę geriam, o jis ir klausia, kaip sekasi, kaip tėvo sveikata.
Greitai sumečiau, kad jis apie mane ir mano šeimą viską žino, vadinasi, laiškus skaito, nes tėvas buvo ką tik po operacijos. Esą gal vaistų reikia ar dar ko nors? Ir jeigu kas skriaudžia – esą visuomet galiu užeiti.
Keistai man viskas pasirodė, todėl paklausiau kuopos vado, juo pasitikėjau, kas per tipas. Tas sako: „Ojė, tik bėk nuo jo tolyn, tai kagėbistas.“
O trečias kartas – studijuojant akademijoje. Su choristais išvažiuodavome į stovyklą Palangoje. Buvo vasario 14 diena, vyko atidarymas – muzika, baliukas.
Po vidurnakčio į duris barbarbar. Milicija. Aš, choro seniūnas, einu kalbėtis.
Sako: „Kaimynai dėl triukšmo skundžiasi.“ O aplink – tuščia, jokių kaimynų, nes žiema.
Kitą dieną prisistato saugumietis – su skrybėle ir ilgu lietpalčiu. Visai kaip kino filmuose.
Aiškinu dabar jau jam: „Buvo stovyklos atidarymas, šiek tiek dainavome, alaus išgėrėme. Tuomet aplankė milicija – ačiū jai, kad saugo...“ (Juokiasi.)
Vasario 16-osios išvakarėse sakau chebrai, kad šįkart neitų, kaip paprastai, ant Birutės kalno.
Kur tau neis! Išvėžlino visa kompanija, tik auštant grįžo. O kaip tik tais metais Palangoje ant katilinės kamino kažkas iškėlė Lietuvos vėliavą.
Bet viskas tuo ir pasibaigė.
– Čekiukų skandalo įkarštyje turbūt jautėtės visiškai ramus. Juk per dvi kadencijas nepaėmėte nė cento. Dabar, kai paramą Ukrainai surinkti vis sunkiau, leidžiate ir savus pinigus?
– Keturis kartus į Liubarą delegavo savivaldybė, apmokėjo nak-vynę, gavau dienpinigių. Iš viso buvau nuvažiavęs apie 10 kartų. Jei pats važiuoji, tai pats ir moki. Liubare nereikia, jie padengia.
Iš tiesų paramą surinkti daug sunkiau nei karo pradžioje, bet džiaugiuosi rajono ūkininkais, jie gelbėja. Bet, sakykim, jie nuperka mašiną, ją reikia sutvarkyti. Sumoku iš savų, neskaičiuoju.
Dabar tarybos nariai gauna atlyginimą. Jo dalį, taip, išleidžiu Ukrainai.
Kodėl anksčiau neėmiau tarybos nariams skiriamų lėšų? Nes reikėdavo pristatyti čekius. Pavyzdžiui, skubi į renginį, greitai nuperki, ai, pagalvoji, ir taip nėra laiko, nesiutėliausiu.
Be to, jei kalbi telefonu – kaip atskirti, kiek prakalbėjai kaip tarybos narys, o kiek – kaip ūkininkų vadas?
Man svarbiausia – ne kiek pinigų išleidžiu, o kad mano vaikas augtų normaliomis sąlygomis, kad jokie okupantai nekištų prie mūsų savo nagų.
Ramina tai, kad Vokietijos ginkluotės ir automobilinių dalių gigantė „Rheinmetal“ investuoja į gamyklą Lietuvoje 180 mln. eurų. Vokiečiai neinvestuotų tokių pinigų, jei būtų klausimų dėl saugumo.
Bet mes turime prisidėti tuo, kuo galim, stebėti, kas vyksta pas mus pačius. Nepatinka, kad po daugiau nei 30 metų vėl galvas kelia visokie politiniai veikėjai, esą sovietmečiu jie visai neblogai tvarkėsi. Ir AMB (Algirdas Mykolas Brazauskas) yra sakęs, kad dirbo Lietuvai.
Sarmata pasakyti, Kaune bus paminklas Brazauskui? Buvo patriotų miestas, bet išeitų, kad patriotizmas – turginis?
– Esate politikas, rajono ūkininkų vadas, dainuojate Rimvydo Mitkaus chore „Canticum novum“. Kaip viską spėjate?
– Nespėju. Per darbymetį chore man laisvas grafikas. Užtat kitu metu repeticijas sąžiningai lankau.
Dėl ūkininkavimo... Pradžia buvo – rusiškais laužais (traktoriais). Būdavo, reikia į tarybos posėdį, grįžti iš laukų smaluotom rankom ir brūžini panages dantų šepetėliu. Juokinga? Bet taip buvo. Amžinai nudaužytos rankos.
Dabar technika gera. Už ją dėkoti turime Europos Sąjungai, bet greitai tai pamiršome.
– Mūvite gražų ir įdomų žiedą su žalčiu – šeimos simboliu. Esate minėjęs savo gyvenimo moterį, sūnų, bet jūs nevedęs. Nesutikote pakviesti ir į savo namus. Ko taip saugotės?
– Apie šeimą daug pasakoti nereikia, ir taip jau daug dėmesio. Sūnui 10 metų. Esu tos nuomonės, kad artimuosius reikia apsaugoti nuo viešumo. Nepatinka, kai net mažų vaikų nuotraukas deda į socialinius tinklus.
Normali mūsų šeima. Savo giminės medį šiek tiek nagrinėjau, tai visko būta.
Pavyzdžiui, mirė žmona, o nauja moteris ir bažnytinė santuoka jau po trijų mėnesių. Kodėl? Nes našliui reikia žemę dirbti, kažkas turi pasirūpinti vaikais ir namais. Gaspadinės reikia.
Taip kad istorija labai marga. Mes linkę greitai kitus pasmerkti, bet viską diktuoja laikmetis.
– Pasvalio Lėvens pagrindinėje mokykloje dirbate technologijų mokytoju. Ar šis darbas jums – prie širdies?
– Mokytojauti man patinka, bet nenoriu vieno – turėti auklėjamosios klasės. Mat kai ją turi, daug su mokiniais bendrauji, rūpiniesi, kartu džiaugiesi ir liūdi. Pripranti prie jų – ir nepamatai, kai ateina laikas skirtis...
Prierašas po nuotrauka:
Šią vasarą V.Janušonis (antras iš kairės) su kolegomis nugabeno liubariečiams vienuoliktą siuntą.
Feisbuko nuotr.
