Prancūzams atostogauti skanu
Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyvenęs ir ten virėjo specialybę įgijęs pasvalietis 26 metų Jonas Manikas kasmet grįžta į gimtinę Pasvalio rajone, Ustukių kaime, ir surengia išskirtinio maisto degustacijas.
Tokią šventę jis surengė ir šiemet. Kartu pasisvečiuoti atvyko ir Jono bei metais jaunesnio brolio Vytauto draugai prancūzai.
Viešnagė svečiams patiko, jie juokavo, kad Lietuvoje atostogauti labai skanu. O juk prancūzai garsėja kaip tikri gurmanai.
Geriausioje Paryžiaus turizmo, viešbučių ir restoranų darbuotojus rengiančioje mokykloje J.Manikas įgijo virėjo bakalauro diplomą. Pasimokęs dar metus, gavo ir restorano desertų meistro diplomą.
„Posakis, kad Paryžius – meilės miestas, man netinka. Kol kas aš draugauju tik su virtuve“, – kvatojosi vaikinas. Po atostogų jis vyks pagal specialybę dirbti į Šveicarijos Ženevos mieste esančio penkių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvę.
Kepė senovinėje krosnyje
Viešėdamas gimtinėje J.Manikas iš vietinio medžiotojo gavo stirnienos ir šernienos. Iš šios mėsos jis pagamino įmantrių valgių.
Įvairiausius virtuvės šedevrus kuriantis vaikinas sugebėjo apsieiti be šiuolaikinės virtuvinės įrangos. Ruošti vakarienę J.Manikui teko virtuvėje, kurioje neveikia dujinės viryklės orkaitė. Tad jis patiekalus kepė iš senelių paveldėto namo rūsyje esančioje krosnyje.
Burnoje tirpstančius gaminius vaikinas ruošė net kelias paras.
Į senelių namus susirinkusiems svečiams virtuvės šefas patiekė užkandį – šernienos vyniotinį su krosnyje iškepta itališka duona fukačia.
Pagrindinis J.Maniko patiekalas buvo kepta stirniena. Garnyrui virėjas patiekė sūrioje tešloje keptų raudonųjų burokėlių bei bulvių košės. Ją pagamino pagal žvaigždutėmis įvertintų restoranų meniu. Susirinkusieji stebėjosi, kad į bulvių košę dedama labai daug sviesto.
Degustacijos pabaigoje virėjas nustebino desertu – angliškame kreme mirkytomis bandelėmis su ledais ir apelsinais.
Kokybiškos lėkštės brangios
Gamindamas petražolių koncentrato padažą, J.Manikas nupjovė kone pusę lysvės šių kaimynės prieskoninių augalų.
„Kokybišką ir skanų maistą galima paruošti nors ir ant laužo. Tačiau man baisiausia, kai svečiams Ustukiuose patiekalus tenka patiekti iš močiutės paveldėtose lėkštėse blizgančiais krašteliais. Bet viena kokybiška lėkštė atsieitų apie 100 eurų“, – pasakojo virtuvės šefas.
Pasvalietis yra diplomuotas desertų meistras, bet jis neišskiria nė vieno valgio.
Pomėgį gaminti J.Manikas paveldėjo iš jau mirusios savo močiutės Benignos Manikienės. Ji buvo puiki šeimininkė, namuose kepdavo pyragus, bandeles, sausainius.
„Vaikystėje močiutė prikepdavo gardėsių, o aš vaidindavau padavėją. Apsivilkdavau švarką, ant rankos užmesdavau rankšluostį ir visiems patarnaudavau“, – šypsojosi į prisiminimus paniręs virtuvės šefas.
Sukirto aštuonis cepelinus
Jono ir Vytauto draugai prancūzai norėjo paragauti lietuviškų patiekalų. Bet vietoj J.Maniko šios misijos ėmėsi brolių mama Daiva Manikaitė.
Moteris nevalgo mėsos, bet tokiais patiekalais palepinti svečių neatsisakė. Užsieniečiai be saiko kimšo lietuviškus valgius.
Kinų kraujo turintis prancūzas Rafaelis vienu prisėdimu sukirsdavo net aštuonis cepelinus.
Svečiai pirmą kartą paragavo ir lauke keptų šašlykų. Jų kepimo procesas ir skonis labai skiriasi nuo orkaitėje keptų.
Kadangi svečiai užbėgo už akių ir tvirtino nemėgstantys raudonųjų burokėlių, šaltibarščius D.Manikaitė iš pradžių gamino su rūgštynių lapais – baltus. Bet prancūzai, vėliau paragavę ir tradicinių raudonų šaltibarščių, nesiraukydami kirto ir virtus raudonus barščius.
Patys pagamino kryžių
Didžiausią susidomėjimą prancūzams paliko brolių pasakojimas apie Šiaulių rajone esantį Kryžių kalną. Nors nė vienas iš didmiestyje gyvenančių vaikinų iki šiol nebuvo nieko meistravęs iš medžio, bet nutarė savomis rankomis pagaminti kryžių ir pastatyti jį greta šimtų tūkstančių kitų.
„Senelio daržinėje susiradome lentų, iš kaimynų pasiskolinome įrankius ir dvi dienas meistravome kryžių“, – pasakojo pasvaliečiai.
Religiniame simbolyje vaikinai išskaptavo savo vardus, o viduryje išraižė užrašą „Už Lietuvą“.
Svečiai neslėpė, kad buvo girdėję apie Kryžių kalną, tačiau jis buvo įvardytas kaip viena iš dešimties kraupiausių pasaulio vietų.
Šiaulių rajone apsilankę ir begalę įvairaus dydžio kryžių išvydę prancūzai iš nuostabos neteko amo.
Paryžiaus mero padėka
Pasvaliečiai broliai su mama D.Manikaite gyventi į Paryžių išvyko prieš 11 metų. Ji yra prancūzų kalbos mokytoja, bet sūnūs šios kalbos nemokėjo. Tad svetur jie pirmiausia mokėsi prancūziškai.
Per 4 metus pasvaliečiai ne tik pasivijo bendramokslius, bet ir juos aplenkė. Už puikų mokymąsi J.Manikas padėką gavo iš Paryžiaus tuomečio mero rankų. Jis buvo patekęs tarp trijų laimingųjų, atrinktų iš visų sostinės abiturientų.
„Džiaugiuosi, kad su šeima atvykome į Paryžių. Čia visai kitokia švietimo sistema ir požiūris į profesiją. Nuo mažų dienų mėgau gaminti maistą ir gražiai jį paserviruoti, todėl net negalvodamas pasirinkau virėjo mokslus“, – pasakojo J.Manikas.
Prisvilina net kavą
D.Manikaitė pasakojo, kad daug kas iš pažįstamų neslėpė nusivylimo, kai aukštais balais abitūros egzaminus išlaikęs Jonas nutarė tapti virėju.
„Čia vis dar manoma, kad gerai besimokantys jaunuoliai privalo spjauti į savo pomėgius ir turi rinktis prestižines profesijas. Net jei jaunuoliui jos visai nemielos“, – stebėjosi moteris.
D.Manikaitė su vyru labai palaikė Jono norą mokytis virtuvės paslapčių, nes matė, kad čia jų vaikas jausis geriausiai.
Užtat jaunėliui Vytautui patinka gamtos ir tikslieji mokslai. Aukštais įvertinimais baigęs abitūrą, jis gavo kvietimą mokytis prestižinėje aukštojoje mokykloje.
V.Manikas pradėjo fizikos mokslus krimsti Sorbonos universiteto M. ir P.Kiuri fakultete. Labai gerais pažymiais baigęs pirmą kursą, jis drauge ėmėsi mokytis antros specialybės – elektronikos. Iš karto gavęs du bakalauro diplomus, jis pasirinko robotikos medicinos tikslais magistrantūrą ir šiemet ją turėtų baigti.
„Kai buvau mažas, mokslai prie manęs nelipo. Tik atvykęs į Paryžių, supratau jų naudą. Jei būčiau likęs gyventi Lietuvoje, būčiau nuėjęs ne tuo keliu“, – tvirtino V.Manikas.
Vytautas žavisi brolio kulinariniais sugebėjimais, tuo labiau kad jam pačiam virtuvėje visiškai nesiseka.
„Net virdamas kavą sugebu prisvilinti“, – kvatojosi vaikinas.
Autografas
„Kokybišką ir skanų maistą galima paruošti nors ir ant laužo. Tačiau man baisiausia, kai svečiams Ustukiuose patiekalus tenka patiekti iš močiutės paveldėtose lėkštėse blizgančiais krašteliais.“ (J.Manikas)
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Manikaitė palaiko sūnus, siekiančius savų svajonių.
2. Maisto šedevrus gaminantį J.Maniką erzina senovinės močiutės lėkštės.
3. Burokėlius virtuvės šefas kepa sūrioje tešloje.
4. Svečiai ragavo šernienos užkandį.
5. Iš lentų pačių rankomis sumeistrautą kryžių paryžiečiai pastatė Kryžių kalne. V.Savickienės nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2019 09 10
