Prisiekė sūnaus akivaizdoje
Panevėžiečių dviratininkų – pasaulio čempionės Laimos Zilporytės ir moterų rinktinės vyriausiojo trenerio Valerijaus Konovalovo šeimoje – ypatinga šventė. Jų sūnus, taip pat pasaulyje garsus dviratininkas 33 metų Ignatas Konovalovas vedė Editą Janeliūnaitę. Jaunoji pasipuošė balta ilga suknele plačiomis rankovėmis.
Juodu suvedė dviračių sportas.
Kaip jaunavedžiai tarė vienas kitam pasižadėjimą mylėti laimėje ir varge, sveikatoje ir ligoje, klausėsi ir jųdviejų sūnus Leonardas. Po tuoktuvių visi vyko į Troškūnų bažnyčią Anykščių rajone – čia kunigas palaimino naują šeimą, pašventino žiedus.
Dviračių sportu besidomintieji šią šeimą puikiai žino. L.Zilporytė Seulo olimpiadoje laimėjo bronzą. V.Konovalovas – ne tiktai sutuoktinis, bet ir jos buvęs treneris.
Ignato pergalių kraitėje – daug laimėjimų. Jis džiaugėsi sidabru Europos čempionate, buvo ir pergalingas finišas prestižinėse „Giro d‘Italija“ etapo lenktynėse. Atėnų olimpinėse žaidynėse jis buvo aštuntas, septynis kartus triumfavo šalies individualiose lenktynėse.
Džiaugsmingai laukė šventės
Edita ir Ignatas jau 12 metų kartu, Leonardui – metai ir keturi mėnesiai.
Jaunuoliai susipažino, kai būdama 13 metų Edita iš Šiaulių atvyko treniruotis pas V.Konovalovą. Draugystė su Ignatu užsimezgė vėliau, maždaug po penkerių metų.
„Tuomet jau labai greitai susibičiuliavome, bet slėpėme, taip pat ir nuo Igno tėčio. Treneriai nebūna patenkinti, kad sportui neskiriamas visas dėmesys ir laikas“, – šypsosi Edita. O į Ispaniją jiedu išvyko jau drauge. Ten gimęs ir Leonardas.
Mintis iškelti vestuves kilo spontaniškai, pakeliui į sostinę. Paskambino vestuvių planuotojai pasiteirauti dėl laiko ir išgirdo – po trijų mėnesių. Ignatui ir Editai tiko.
Kodėl dabar?
„Gimus Leonardui keistai jaučiausi turėdama kitokią pavardę. Be to, dabar tas metas, kai gali atvykti mūsų draugai sportininkai. Paprastai susitinkame tai su vienais bičiuliais, giminaičiais, tai su kitais. O dabar pavyko visus surinkti į vieną būrį. Pastarąsias dienas su Ignatu gyvenome džiaugsmingai laukdami šios šventės“, – kalba Edita.
Pirmiausia dairosi anūko
Kelios savaitės iki Ignato ir Editos vestuvių lankėmės jo tėvų namuose. Nuo pirmų iki paskutinių sakinių netrūko nuoširdaus juoko ir šmaikščių pasikandžiojimų. Ir ne tik. 52 metų L.Zilporytė nubraukė ašarą.
Ispanijoje gyvenantis Ignatas gan dažnai sugrįžta pas tėvus. Ypač po to, kai jam gimė sūnus Leonardas. Maždaug du mėnesius jis užsienyje treniruojasi, panašiai tiek pat su Edita ir Leonardu būna Panevėžyje.
Ignato tėvai anūką, iškart matyti, be proto myli ir jo pasiilgsta ne tik per tuos porą mėnesių, bet ir per pusdienį.
Ignatas pasakoja apie tėvų reakciją, kai susitikti su korespondentais jis atvyko be Leonardo.
„Atvažiavau ir pradėjau virti makaronus. Grįžta tėtis. Tik įėjęs pro duris dairosi, ieško Leonardo: „Nu nu, kurgi tu?“ Nėra. Tik tuomet priėjo manęs apkabinti. Mes su Edita jiems nebereikalingi“, – juokiasi Ignatas.
L.Zilporytė šypsosi irgi besitikėjusi, kad anūkėlis pro duris įeis šiuo metu pingviną primenančia savo miela eisena. Dieną prieš tai ji praleido su anūku. Lakstė, dūko, išdykavo, gaudynių žaidė, ko tiktai nedarė!
V.Konovalovas džiaugiasi, kad Leonardas gali pažinti ir vienus, ir kitus senelius, nes šaknys žmogui labai svarbu. Jei ilgai nesimatytų, atitoltų, o tai būtų labai skaudu.
„Ignatui nesvarbu, kur grįžti po varžybų – į Lietuvą ar į Ispaniją. O Editai Ispanijoje vienai ir Leonardą prižiūrėti, ir į parduotuvę lėkti, ir namuose tvarkytis. Čia jai lengviau, mes su anūkėliu pabūname. Ir mums su Laima džiaugsmas. Mes laimingi seneliai“, – šypsosi 65 metų treneris.
Niekur nėra katorgos
Ignatas pasakoja, kad į Panevėžį sugrįžta ne tiktai dėl Leonardo. Labai stipri gimtinės trauka. Su amžiumi ji tik stiprėja.
„Labai džiaugiuosi, kad nei Ispanija, nei Lietuva mums nėra katorga, iš kurios svajotume ištrūkti. Priešingai, išlipame iš lėktuvo Ispanijoje ir atsikvepiame: kaip gera! Koks kvapas! Leonardas laksto bute po kambarius, krykštauja. O koks grožis leidžiantis lėktuvui Lietuvoje – iš aukštai kvadratais išsidėstę miškai, viskas žalia. Koks oras, kokia gaiva!“ – pasakoja Ignatas.
Smagios treniruotės Lietuvos miškuose – vasarą žemėn krentantys šešėliai, per kaitrą – medžių saugoma vėsa.
Ispanijoje to nėra, ten paplūdimiai ir karštis. Bet irgi tokie pat mieli.
Ispanijoje jie gyvena 10 metų.
Klausiami, kur ketina apsistoti, kai baigs sportininkų karjerą, Ignatas ir Edita iš pradžių sakydavo, kad grįš į Lietuvą. Po to nebežinojo, kur geriau. Dar vėliau mąstydavo, jog greičiausiai liks Ispanijoje.
O dabar abudu jaučia, kad labiau nori gyventi Lietuvoje.
Sustoti vėliau išmoko
Pagauti pokalbiui Ignatą nėra paprasta. Jis tai treniruotėse, tai varžybose, tai lėktuve.
Prisimena pirmąjį savo dviratį. Tai buvo „Rambynas“ – žalsvas, o gal mėlynas.
Tėvai jį padovanojo, kai berniukas augo kaime pas močiutę Pasvalio rajone. Skaudama širdimi, bet dviratininkė buvo priversta palikti sūnų mamai, nes daug sportavo ir keliavo.
Juk ji atstovavo ne tik šalies, bet ir tuometės Sovietų Sąjungos rinktinei.
„Atsimenu, kaip tėvai ar krikšto tėvai išvarė dviratį iš kiemo, užsodino ir pasakė: „Varyk.“ Tai aš žvyrkeliu ir variau iki tetos namų. Ten buvo smėlio krūva, joje ir pargriuvau“, – juokiasi Ignatas.
V.Konovalovas ramiai konstatuoja, kad sūnus pirma išmoko dviračiu važiuoti, o tik vėliau – sustoti.
L.Zilporytė prisimena, kad išmoko, kaip ir daugelis sovietmečio vaikų, važiuoti vyrišku dviračiu – perkišusi iš šono koją. Ir nesvarbu būdavo mėlynės ar nubrozdinimai.
Meilės taurelė sklidina
Dar Ignatas prisimena, kaip močiutė jį mažytį pasodindavo tvarte ant statinės, pamelždavo karvutę ir duodavo atsigerti šilto pieno su puta. Puodelį išplaudavo ir pakabindavo virš durų – kitam kartui.
„Kaimas nedidelis, kaip juokaujame, penkios trobos ir keturios bobos... Bet buvo tokia laisvė! O kai atostogų atvažiuodavo pusbrolis, tai būdavo fantastika“, – šypsosi Ignatas.
Išgirdęs pravažiuojančią mašiną, lėkdavo žiūrėti: gal kas iš savų atrieda? Gal tėvai, o gal krikšto tėvai? O gal pusbrolis? Dažniausiai pravažiuodavo kas svetimas, koks agronomas. Bet vienišas ar tuo labiau paliktas nesijautė.
„Meilės netrūko – taurelė buvo sklidina. Buvau laimingas“, – prisipažįsta.
Bet mama ima ašaroti.
„Žinot, kaip sunku būdavo išsiskirti?“ – sako.
„Laima iki šiol dėl to kartėlį jaučia, prisimena su ašaromis, kaip mes pabūdavome kaime savaitgalį ir išvažiuodavome. Dvejų ar trejų metų vaikas stovi lange ir mums mojuoja. Nežviegia, nerėkia, o sako pavymui: čiau čiau“, – priduria V.Konovalovas.
Netrukus devintą dešimtmetį baigsianti Ignato močiutė sunkiai serga, savų nebeatpažįsta. Ignatas – tas žmogus, kurį ji prisiminė ilgiausiai.
„Ir dabar kai pasisakau, kas toks esu, kad ji mane augino, kai ką prisimena. Bet praeina dešimt minučių, ir vėl nieko nebežino“, – nuliūsta ir Ignatas.
Pareikalavo gerai mokytis
Prieš kiek metų Ignatas išvyko iš tėvų namų? Vaikinas juokiasi, kad mama į Prancūziją jį išvarė prieš 14 metų.
„Mama labai norėjo, kad išvažiuočiau, sakė: kam tau mokslai, būsi sportininkas. O tėtis kalė: „Mokykis, sūnau“, – plačiai šypsodamasis dėsto Ignatas.
L.Zilporytė ginasi, kad Ignatas pokštauja, juk viskas buvo kaip tik atvirkščiai.
Ignatas mokėsi Juozo Balčikonio gimnazijoje. Ji pareikalavo: arba vidurkis aštuoni su puse, arba jokių sportų. Dvyliktoje klasėje susitarė su direktoriumi Raimondu Dambrausku, kad mokysis eksternu.
Ignatas pagalvojo, kad jam bus tiktai lengviau, bet apsiriko. Iki šiol prisimena, kaip eidamas atsiskaityti dailės tikėjosi, kad pasikalbės su mokytoja, ir šioji parašys jam pažymį. Pamanykite, dailė!
Bet mokytoja buvo kitokios nuomonės. Privertė atsiskaityti taip, kaip priklauso.
Mama, matydama, kad sūnus rimtai sportuoja ir siekia aukštų rezultatų, nusileido. Be to, argi pilnametis beklausys?
„Nesu iš tų perekšlių motinų, kurios vaikus nori pririšti prie savęs. Dėl dukros Irmos irgi sakiau, kad nevažiuos į jokias anglijas, kai užsimanė. Bet išvažiavo. Svarbu, kad pati žino, ko nori iš gyvenimo, kad puikiai sekasi“, – sako moteris.
Dėl skausmų paliko trasą
Ar profesionaliai treniruojantis ir sportuojant įmanoma gerai mokytis mokykloje?
Ignatas sako, kad neįmanoma. Vien jau dėl to, kad mūsų šalyje nėra nei tinkamo reljefo, nei gamtinių sąlygų, todėl tenka važiuoti į užsienį. Stovyklos užtrunka mėnesį ar du, po to – varžybos. Šiuo klausimu paprasčiau, pavyzdžiui, bėgikams, penkiakovininkams, nes jie treniruotis gali ir manieže.
Ketverius metus Ignatas atstovauja prancūzų komandai. Šiemet jam nepasisekė – surietus nugaros skausmams nebaigė „Giro d‘Italia“ lenktynių.
Nuskausminant vaistais važiavo dar tiek, kiek pajėgė, dvylika dienų. Bet tryliktą per raciją komandai pranešė, kad skausmas nebepakeliamas, todėl palieka trasą. Tokiu atveju komanda praranda vieną narį.
„Žinoma, apmaudu, bet niekam nebuvo netikėta. Tariausi su gydytojais, vadovavausi protu. Turėjau laiko susitaikyti su mintimi, kad lenktynių galbūt nebaigsiu“, – kalba Ignatas.
Iki lenktynių pabaigos dar buvo likusios aštuonios dienos.
Neperka katės maiše
L.Zilporytė džiaugiasi, kad komanda tolerantiškai atsižvelgė į Ignato bėdas ir nenutraukė sutarties.
„Turiu kontraktą ir kitiems metams, ir tai superinis pavyzdys, kai sportininkas vertinamas. Bet suprantu ir kai kontrakto nepratęsia. Aukščiausio lygio sportas yra biznis, negali dejuoti. Niekas tavęs neims, kad ant suoliuko pasėdėtum“, – sako Ignatas.
V.Konovalovas jam pritaria – komandos pagal savo biudžetus turi taip viską apskaičiuoti, kad nenusipirktų katės maiše.
„Sportininkas gali būti itin geros formos šiandien, bet jau išgręžtas, todėl neperspektyvus“, – aiškina treneris.
Nors plento dviračių lenktynės – ne individualus, kaip daug kas mano, o komandinis sportas, treniruotis galima skyrium.
Svarbiausia – fizinis pasirengimas. Per metus keturis ar penkis kartus visi susirenka į stovyklas, šlifuoja techniką.
Atsirinko iš kelių dešimčių
L.Zilporytė ir V.Konovalovas aiškina, kad čempiono vardas tenka vienam – lyderiui, bet be komandos jis niekaip nenugalėtų.
Pirmiausia komandos nualina pagalbininkus, kurie lyderiui sudaro palankiausias sąlygas važiuoti, užstoja vėją. O iki finišo likus keliems kilometrams tiesiog pasitraukia lyderiui iš kelio.
„Per sporto žinias praneša, kad Ignatas Konovalovas liko, pavyzdžiui, tik 80-asis. Kodėl „tik“? Čia kaip krepšinyje – jei komandos draugui neperduosi kamuolio, tai niekas taškų nepelnys“, – aiškina L.Zilporytė.
Ignatas pritaria, kad ir futbole yra pozicijos, kuriose žaisdamas sportininkas įvarčio neįmuš galbūt per visą savo sportinę karjerą. Betgi tam jis ir samdomas – kad savo vartus gintų.
Ar neapmaudu prieš finišą praleisti lyderį?
„Kai ateina laikas finišuoti, tu nebeturi jėgų. Jau visas atidavei. Nėra taip, kad važiavai pagalbininku, o dar galėtum lyderį aplenkti. Lyderiai ir tampa lyderiais, nes yra stipriausi“, – aiškina Ignatas.
Atlyginimą jis gauna už tai, kad padėtų komandos lyderiui laimėti.
„Nesijaučiu užgožtas ar nuvertintas. Džiaugiuosi, kad iš kelių dešimčių tokiam vaidmeniui į komandą atsirinko mane, lietuvį. Vadinasi, kažką turiu“, – įvertina pašnekovas.
Ignatas irgi žino pergalės skonį. Svarbiausias jo laimėjimas – kai nugalėjo „Giro d‘Italia“ etape prieš dešimt metų.
Mąsto apie gyvenimo išbandymus
Ignatas niekada nesigailėjo tapęs sportininku. Kiek truks jo karjera, neaišku.
Kai sportinė karjera baigsis, greičiausiai tai bus gyvenimo išbandymas. Kaip ir laikas, kai užaugs vaikai ir liks namuose su žmona dviese. Kaip ir metas, kai artės senatvė.
V.Konovalovas džiaugiasi besiklausydamas tokių sūnaus žodžių. Gerai, kad jis įsivaizduoja savo ateitį, sulaukus įvairaus amžiaus.
„Nežinau, kuo dar galėčiau būti. Sportas man davė labai daug. Kaip kitaip būčiau pamatęs tiek pasaulio, tiek žmonių pažinęs, įvairių kultūrų“, – vardija privalumus.
Jis atstovavo Pietų Afrikos komandai, skraidė į varžybas Kinijoje, Australijoje, moka italų, prancūzų, ispanų, rusų kalbas.
Rusiškai išmoko, nes Prancūzijoje gyveno su rusu. O tas ruselis – lyg radijas – iš ryto atsikėlęs, būdavo, kaip išsižios, taip visą dieną prakalbės. Net maudydamasis duše rėkdamas savo istorijas pasakodavo.
„Iš pradžių jausdavausi kaip šuo – rusiškas komandas suprantu ir vykdau, o pasakyti nesugebu“, – juokiasi Ignatas.
Moterys nuvertinamos, tokia tiesa
L.Zilporytė nesportuoja 26 metus ir sakosi visai to nepasiilgstanti. Žavingas sportas, bet sunkus.
Per varžybas turi minti tris savaites diena po dienos, apie 4 tūkstančius kilometrų.
Prieš 10 metų dalyvavo stovykloje Kroatijoje, važiuodavo kasdien po tris valandas. O namo į Panevėžį sugrįžo – kur pavažinėsi?
V.Konovalovas, kaip ir anksčiau, yra moterų rinktinės vyriausiasis treneris. Bet atlygio negauna, tik apmokamos jo sąskaitos už keliones, nakvynę, dar – dienpinigiai.
O tenka ir tokie darbai, kaip dokumentų tvarkymas.
„Dviratininkės užaugintos nuo 16 metų. Kiek galiu, tiek padedu. Jei federacija turėtų pinigų, mokėtų atlygį. Bet kol kas nemoka“, – be nuoskaudos kalba V.Konovalovas. Visi žino, kad be jo Lietuvoje, tuo labiau Panevėžyje, niekas nebūtų išgirdęs dviračių sporto žvaigždžių vardų.
Treneris ugdė mergaites. Jo manymu, vaikinams sunkiau sportuoti, nes jie nekantrūs, palyginti su merginomis.
Ignatas mano, kad fiziškai sunku visiems, bet moterims mokamas mažesnis atlygis, jos nuvertinamos. Taip elgtis neteisinga, bet tokia tiesa.
Dar teks save surasti
Netrukus 31-ąjį gimtadienį švęsianti Edita į profesionalų sportą grįžti nebeketina.
Bet ne todėl, kad būtų nuo to pavargusi. Priešingai, tą laiką vadina nuostabiu, nes dviračių sportas buvo ne tiktai darbas, bet ir hobis.
„Sportas man buvo šventė. Iš jo išėjusi pasijutau lyg išmesta į man nepažįstamą pasaulį. Manydavau, kad visi žmonės dirba jiems mielą darbą. Pasirodo, ne. O dabar ir man teks save surasti, kur būčiau naudinga, reikalinga“, – kalba Edita.
Kol kas ji su Ignatu galvoja apie gausesnę šeimą ir sako sportui neturinti tokios stiprios motyvacijos, kokios profesionalui reikia.
Edita džiaugiasi, kad Ignatas sportuoja, kad jam puikiai sekasi ir kad po varžybų laimingas, linksmas grįžta į namus.
Sėdėjo kaip sultonas
O juk moterims dar ir vaikus gimdyti, juos auginti!
„Šito tai nesuplanuosi, čia ne blynus kepti“, – šypteli L.Zilporytė.
Ir vėl – kur buvę, kur nebuvę – grįžtame prie anūkų temos.
V.Konovalovui tai antra santuoka, L.Zilporytė jo buvusi auklėtinė. Jo vaikai iš pirmosios santuokos, anūkai čia dažni svečiai – krepšinį, futbolą kartu žaidžia, kiemo baseine maudosi.
„Visi vaikai ir visi anūkai mylimi, visi bendri. Puikiai sutaria. Esu per vestuves sėdėjęs kaip koks sultonas – iš vieno šono pirma žmona, iš kito – antra. Tai žmonų nuopelnas, kad gražiai sutariame. Jei žmonos nesueis, vyras nieko nepadarys“, – aiškina V.Konovalovas.
L.Zilporytė atvira – iš pradžių visko būta. Susitikdavo parke ir net nepasisveikindavo.
Bet pamažėle viskas įėjo į vėžes.
Ignatas pritaria, kad visi – savi, su visais gera, miela.
Žiežirbos trumpos, bet ugningos
„Nebuvo taip, kad Valerijus būtų palikęs pirmą šeimą ir net „ate“ netaręs. Pagalba – ir pinigais, ir rūpesčiu – savo vaisių davė“, – aiškina L.Zilporytė.
Vyras prisimena, kaip jį, grįžusį po varžybų, vos pastovintį ant kojų, ji ragindavo eiti aplankyti pirmos šeimos vaikų.
Žmona juokiasi, kad jų namuose žiežirbos būna ugningos, bet labai trumpos. Nes jeigu mato, kad įsikarščiavęs vyras rengiasi dar kažką sakyti, ji apsisuka ant kulno, užlipa į antrą aukštą ir uždaro kambario duris.
„Dabar Valerijus važiuos į sodybą, o aš, ačiū Dievui, dviem trims dienoms liksiu namuose viena“, – lyg rimtai, lyg juokais kalba L.Zilporytė.
V.Konovalovas per dantį sutuoktinę traukia, esą vaikai ant kelių klaupėsi, kad šioji irgi važiuotų į sodybą, bet niekaip nesutiko.
„Niekas prieš mane nesiklaupė“, – name vėl suskamba garsus juokas.
Surimtėjęs V.Konovalovas patikina visuomet jaučiantis žmonos palaikymą. Kai reikia, Laima kalnu už jį stoja. Kaip ir jis – už Laimą.
Ispanus sužavėjo saldžios braškės
Jųdviejų sodyba – Pasvalio rajone, Puškorių kaime. Kadaise nupirko labai pigiai iš vieno giminaičio. Iš pradžių nemanė ten daug laiko leisiantys, nes sportavo, važinėjo po pasaulį.
Per tą laiką sudegė gyvenamasis namas, nes buvo pagailėję vienos moters ir leidę jai ten gyventi.
Vėliau pamažėle ėmė lankytis sodyboje dažniau. Tvarte, kur anksčiau buvo laikyti arkliai ir karvės, išmėžė mėšlą ir įsirengė gyventi.
Ignatui atrodo, kad būtent tai suteikia sodybai egzotikos, ypatingą aurą: juk statinys iš plūkto molio.
„Vienkiemis, vaikui ten rojus“, – sako jis.
Ispanijoje daržovių ir vaisių pilna, bet tėvo užaugintiems pomidorams jie neprilygsta. V.Konovalovui nuo to tik kyla ūpas dar daugiau ir dar skanesnių auginti. O užaugina be trąšų, be chemijos. Tiek, kad žmona jau privirė 40 litrų padažo. Ir dar ne visi pomidorai buvo išskinti. Juk buvo pasodinęs 72 pomidorų daigus.
Į svečius atvykę ispanai ypač liko sužavėti kaimiškų braškių skonio, jų saldumo.
Ignatas išsiaiškino, kad lietuviškosios tokios saldžios todėl, kad dieną pas mus šilta, o naktimis atvėsta.
Autografas
„Nei Ispanija, nei Lietuva nėra katorga, iš kurios svajotume ištrūkti. Išlipame iš lėktuvo ir atsikvepiame: kaip gera!“ (Ignatas)
1. Sūnus Leonardas paspartino tėvų tuoktuves. Nuotr. iš asmeninio albumo
2. Edita glėbesčiuojasi su artimaisiais, o mažasis Leonardas irgi surado įdomų užsiėmimą.
3. Sodyboje užaugintomis daržovėmis V.Konovalovas ir L.Zilporytė nustebina net Ignato bičiulius ispanus.
4. L.Zilporytė kantriai kursto šeimos židinį. Prieš kelerius metus sodyboje Pasvalio rajone. A.Švelnos nuotr.
5. I.Konovalovas – vienas garsiausių dviratininkų šalyje. Nuotr. iš asmeninio albumo