Mes neturim sąžinės. Mes tikrai neturim sąžinės!
Ukraina skęsta kraujyje, tamsoj ir šalty, vaikeliai sėdi drėgnuose rūsiuose, ten dangaus nebėra, vien gaisrų dūmai, svilėsiai, dulkių debesys po sprogimų. Ten visur tyko mirtis, išsigimėliai nesirenka, sprogdina namus, mokyklas, ligonines. Dieve Dieve, galvoju, jei su mano anūkais šitaip... Kankina, žudo, prievartauja. Ką ten maisto! Ukrainiečiai neturi geriamojo vandens. Kam raketos namus nušlavė, nebeturi nieko: nei šilto apavo, nei drabužių. Primezgiau kalną kojinių, atidaviau tiems, kas renka paramą Ukrainai. Bet kas tos kojinės? Sunku ir įsivaizduoti, koks ten dabar šalčio ir tamsos pragaras, sunku suprast, kaip gynėjai tiek baisybių ištveria...
O mes kabinam žibančias girliandas ir ruošiam karnavalus! Visa Europa tokia, akių neprasikrapšto. Gerai, suprantu, ginklais ir visokiais kitokiais dalykais paremia, bet dabar, karo akivaizdoj, ruoštis linksmoms, triukšmingoms ir sočioms Kalėdoms, mano galva, tas pats, kas per šermenis surengti šokius.
Na, nežinau, man tos miestų aikštėse puošiamos eglės lyg gyvas priekaištas, kad esam akli ir kurti kito skausmui. Gal Kalėdos be blizgučių neateis?
Dėjom pinigus bairaktarui, tai kodėl negalėtume vardan Ukrainos pataupyti, atsisakyti beprasmio pinigų mėtymo? Va, kad taip sudėtume visų šalies eglių puošimui skirtus pinigėlius ir už juos nupirktume ukrainiečiams gynėjams reikalingiausių daiktų.