Pagrindinis minusas – garso kokybė
Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos auklėtinė Kamilė Čiūraitė septintus metus groja smuiku ir antrus metus trombonu. Mokykloje jai dar privalomos solfedžio ir muzikos istorijos pamokos.
„Labai trūksta grojimo kartu, bet mes, vaikai, prisitaikėm prie tokių sąlygų“, – sako mergaitė.
Pasak jos, didžiausias muzikos mokymosi nuotoliniu būdu trūkumas yra garso kokybė. Grojant gyvai aiškiai girdi, kaip skamba instrumentas, o kai pamoka vyksta per „Zoom“ platformą arba susiskambinus per mesendžerį, mikrofonai tikro skambesio neperteikia.
„Mokytojai viską gerai išaiškina, tad didelių nuosmukių nėra“, – tikina, kad mokslo kokybė nepakito.
Pasak jos, mokymasis per nuotolį vyksta lėčiau, nes mokytojai nebeduoda tiek daug krūvio kaip gyvose pamokose. Imant naują kūrinį liepia išmokti ne po puslapį iš karto, o tik po kelias eilutes.
„Jei kas neaišku, mokytojai galiu skambinti bet kada ir aiškintis“, – priduria K.Čiūraitė.
Mokinė juokiasi, kad nuotolinis mokymasis labai patogus pritingintiems, jie gali sakyti, jog dingo internetas, ir neatlikti užduočių.
„Bet pas mus tokių nėra, muzikos mokyklą lankom dėl to, kad patys to norime“, – kalba moksleivė.
Per nuotolį mokosi ir šokti
Rokiškietei Viltei Bružaitei 13 metų, muzikos mokykloje ji mokosi choreografijos ir groti pianinu.
Mergaitės manymu, atlikti pianino užduotis gan paprasta, gauni natas ir groji.
Sudėtingiau per atstumą mokytis šokio, bet ir tai įmanoma.
„Per zoomą susijungia visa klasė, mokytoja rodo šokio judesį ar judesių derinius, o mes kartojam. Ne viskas iš karto išeina, būna, šoki puse kojos ir pati to nejunti. Jei mokytoja pastebi, pataiso, bet per zoomą ne viską gali sužiūrėti. Po pamokos dar pasimokau papildomai iš filmuotos medžiagos, ką būna atsiuntusi mokytoja“, – pasakoja ji.
Anot V.Bružaitės, per karantiną niekas nenubyrėjo, tačiau mergaitė prisipažįsta, kad mokantis šokių nuotoliniu būdu šiek tiek išblėso užsidegimas.
„Gyvose pamokose niekad nebūdavo, kad nesinorėtų šokti, o dabar būna“, – sako mergaitė. Ir ne jai vienai taip.
Apie tai moksleivės kalbėjo ir su mokytoja. Šioji pasakė, kad jei tikrai nenori, tą dieną gali nesijungti į pamoką, bet tokia nuolaida galima tik kartą per mėnesį.
V.Bružaitė labiausiai pasigenda gyvos draugystės, kai muzikos mokykloje prieš pamokas susirinkdavo persirengimo kambarėlyje, pasiplepėdavo, kalbos netildavo ir salėje per trenažą.
„Dabar iš namų niekur neinu, su draugėmis nesusitinku, lauke pabūnu tik kai šuniuką išvedu pasivaikščioti“, – moksleivė aiškina, kad jos šeima griežtai laikosi karantino sąlygų.
Nė kiek nesunku, netgi lengva
Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriaus ugdytinė 11-metė Greta Venskutė menų nuotoliniu būdu mokosi tris kartus per savaitę.
Mergaitei yra tapybos, keramikos, kompiuterinės grafikos pamokos. Labiausiai patinka tapyba.
„Man nė kiek nesunku, sakyčiau, net labai lengva“, – sako, kad mokymasis per nuotolį jai ne problema.
Užduotis mokytoja atsiunčia žinutėmis, jei reikia, atsiunčia ir pavyzdžių.
„Greta namie labai daug piešia, ji toks vaikas, kad be piešimo negali. Jau darželyje auklėtojos pastebėjo, kad iš to vaiko kažkas bus, nes turi labai lakią fantaziją“, – į pokalbį įsiterpia mergaitės mama Jurgita Venskienė.
Mergaitei beveik nėra skirtumo, gyvos dailės pamokos ar ne, nes ji nuolat turi veiklos.
Mama pastebėjo, kad po mokyklinių nuotolinių pamokų mergaitė pavargsta, o per dailės pamokas atsigauna.
Geras laikas konkursams
Toje pačioje mokykloje dailės mokosi ir 10-metė biržietė Goda Lukšaitė.
„Anksčiau į dailės mokyklą nuėjusi atsipalaiduodavo, o mokantis per nuotolį to nebėra, tarsi išgaravo entuziazmas piešti. Užduočių tiek daug, kad net nebespėja visko padaryti, pastebėjau, jog piešia lyg automatas“, – sako jos mama Gintarė Lukšienė.
Moteris sako, jog anksčiau nė nejautusi, kad vaikas lanko dailę, o dabar, per atstumą, mokytojai ne ką tegali padėti, tad padėti piešti turi tėvai.
„Mums tai jau iššūkis“, – juokiasi moteris.
Keramikos pamokos per atstumą irgi vyksta, tik vaikai lipdo ne iš molio, o iš plastilino.
Dabar ji visa galva panirusi į įvairiausių figūrų darymą iš popieriaus. Vienas išlanksto, kitas kuria „prespapjė“ technika.
Biržietė 14-metė Unė Pugžlytė dėl nuotolinio mokymo nedejuoja, nes galvoti, gerai tai ar blogai, tiesiog nelieka laiko.
Kai neliko gyvų pamokų ir dailės mokslai persikėlė į internetą, užsiėmimų liko tiek pat, bet veiklos gerokai pagausėjo.
„Mokytojai dabar tiek visokių konkursų siūlo, kad tik spėk dalyvauti“, – sako ji.
Štai ką tik respublikiniame konkurse ekologijos tema ji laimėjo 3 vietą, jau paštu gavo diplomą ir siuntinį su dovanomis: gertuvę iš ekologiškų medžiagų, krepšelį, knygą.
Kiek anksčiau ji savo kūrinius siuntė konkursui „Šokis“, nupiešė balerinas ir laimėjo pagrindinį prizą.
Labiausiai jai patinka piešti natiurmortus iš natūros. Namie susistato įvairias kompozicijas ir jas tapo. U.Pugžlytei sekasi piešti ir portretus.
„Sėdėjimas namie šiek tiek slegia, gerai, kad yra vaizdo skambučiai pabendraut. Pagrindinė nuotolinio mokymosi blogybė – gyvos draugystės trūkumas“, – sako ji.
Ji vardija ir kitas nuotolinio mokymo neigiamas puses: vaikams emociškai sunku ištverti socialinę izoliaciją, o blogiausia, kad labai trūksta motyvacijos, todėl prisiversti mokytis yra vis sunkiau.
„Anksčiau vykdavom į ekskursijas, organizuodavom renginius, diskotekas, tai mums būdavo tarsi atlygis už pastangas ir automatiškai motyvuodavo stengtis“, – kalba paauglė.
Scenos ilgesį kompensuoja gausybė virtualių konkursų
Rokiškio R.Lymano muzikos mokyklos vadovė Vilma Steputaitienė sakė mokykloje dariusi apklausą norėdama įvertinti nuotolinio ugdymo kokybę, aiškinosi, kas vaikams sunku.
„Jaučiasi didžiulis gyvų pamokų ilgesys. Vaikai skundžiasi, kad per daug laiko praleidžia prie kompiuterių, nuo jų pavargo, pasiilgo gyvo išėjimo, scenos, konkursų“, – sako ji.
Pedagogai baiminosi, kad, ėmus muzikos mokyti nuotoliniu būdu, daug mokinių nubyrės, bet to neįvyko.
Nelikus gyvų pamokų mokykla suskubo savo auklėtinius aprūpinti muzikos instrumentais. Vieni vaikai jų visai neturėjo, kiti turėjo gan prastos kokybės, tad mokymuisi namie išdalinti smuikai, kanklės, saksofonai. Vyresnieji mokiniai muzikos instrumentus moka patys suderinti pagal programėles, o mažiukai to dar negeba, tad mokytojai važinėjo į namus ir derino jų mokymosi įrankius.
Virtualiu būdu mokyti groti ar dainuoti solo paprasčiau, nei per atstumą sustyguoti chorą ar ansamblį, bet ir tai įmanoma.
„Susijungiam visi to paties balso vaikai, vienas dainuoja, kiti užsitildom ir dainuojam kartu, bet kas sau. Kai jau matau, kad moka, jie atsiunčia įrašus, aš sujungiu į vieną ir jiems nusiunčiu rezultatą“, – mokytoja Reda Kazlauskienė pasakoja, kaip vyksta choro pamokos.
Pasak pedagogės, dirbant nuotoliniu būdu mokytojai dirba gerokai ilgiau nei gyvose pamokose.
„Klasėje mokai visus kartu, o čia kiekvieną individualiai“, – paaiškina, kodėl.
Atrodo, kad mokytojo darbo diena niekad nesibaigia, nes vaikai skambina nuo ryto iki vėliausio vakaro.
Scenos ilgesio kompensacija – gausybė virtualių konkursų, kuriuose rokiškėnai gausiai dalyvauja.
„Ką tik baigėsi konkursai Latvijoje ir Utenoje, juose dalyvavo 6 mūsų solistai ir ansamblis, visi savose kategorijose tapo prizininkais“, – mokytoja džiaugiasi rezultatais.
Sunkiausia internetu mokyti animacijos
Biržų V.Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriaus mokytoja Gražina Visockienė, mokanti keramikos, skulptūros bei grafinės ir spalvinės raiškos, prisipažįsta irgi baiminusis, kad per karantiną jos klasė sumažės. Laimė, taip neįvyko, iškrito tik viena mergaitė, visi kiti vaikai kuo puikiausiai mokosi ir nuotoliniu būdu.
Tiesa, molį teko pakeisti plastilinu.
Per pirmąjį karantiną G.Visockienė auklėtiniams molį išvežiojo į namus, vėliau virtualiai mokė, kaip ir ką lipdyti. Vėliau tokios praktikos atsisakė, nes juk vaikai namie neturi degimo krosnelių.
Biržietė kompiuterinės grafikos, tapybos ir meno istorijos mokytoja Jurgita Varžinskienė sako, kad nuotoliniu būdu sudėtingiausia mokyti ne ko nors kito, o kompiuterinės grafikos.
„Mokomės animacijos, klasėje paspaudi mygtuką ir vaikui parodai, o kad tą patį padarytum nuotoliniu būdu ir kad mokiniui būtų aišku, sugaišti pusdienį, kol randi sprendimą“, – pasakoja mokytoja.
Anot J.Varžinskienės, vyresni vaikai prašo nedaryti vaizdo pamokų, jie pavargsta nuo mokyklos prisijungimų, mergaitės skundžiasi, kad skauda galvą, peršti akys. Prašo, kad mokytoja atsiųstų užduotis arba nufilmuotą darbų eigą. Vyresnieji taip pat nenori viešai rodyti darbų, atsiunčia asmeniškai, prašo pakomentuoti.
Kad vaikai neapsnūstų, mokytoja nuolat siūlo dalyvauti konkursuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Steputaitienei mokiniai sakė, kad labai pasiilgo tikrų pamokų, scenos ir gyvų konkursų.
2. V.Bružaitė per atstumą mokosi ne tik pianinu groti, bet ir šokti, tai daryti prisijungus per zoomą nėra lengva.
3. K.Čiūraitė labiausiai pasigenda grojimo kartu ir natūralaus instrumentų skambesio internetinėse pamokose.
4. U.Pugžlytė savo kūrybą nuolat siunčia į konkursus ir dažnai tampa prizininke, gauna ir diplomų, ir dovanų.
5. Puikiai piešianti G.Lukšaitė dar randa laiko ir papildomam pomėgiui – iš popieriaus kuria visokias figūras.
6. G.Venskutė beveik nejaučia skirtumo, kad piešia ne klasėje, o namie, užduotis gaudama internetu. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2021 02 27
