Traukia iš kišenės po kelias, kiša burnon ir spjaudo sau po kojom. Ant švarutėlio grindinio, beveik ties krautuvėlės durimis.
Eidama pro šalį nenulaikau liežuvio:
„Ir kas dabar tuos spjaudalus išvalys?“
Vyriškis tikrai aristokratiškos išvaizdos: aukštas, liesokas, aukštakaktis, žilstelėjęs, pirštai balti ir liauni, lyg pianisto. Bet kai išsižiojo...
„Ko akis išsproginai? Eik kur ėjai, tu, balanda!“– pradeda nuo tujinimo.
O jau toliau sakiniai vienu atokvėpiu nepakartojami, tiek sodrūs ir negerumo pritvinkę, kad iš netikėtumo suakmenėju, nesusizgrimbu nei atsikirsti, nei telefono išsitraukti, kad įvykį užfiksuočiau.
Spjaudytojas savo žodinius nuodus leidžia be pertrūkio, siunčia mane į daugiau nei keturias pasaulio šalis ir išvadina iš keiksmažodžių sukurptais dvikojų ir keturkojų vardais.
Kai jau atrodo, kad keikūno žodynas išseko, visa pasisuka netikėta linkme.
„Tu, matyt, iš tų pasiskiepijusių, iš tų, kam jau apmirė smegenys!“ – staiga sušunka.
Ir tada prasideda antivakserinė kampanija. Žmogus ten pat, kur ir mane, siunčia valdžią ir sveikatos apsaugos ministrą, medikus ir visą Pasaulio sveikatos organizaciją. Išvertęs akis rėkia, jog pandemijos, kuri išpūsta ir išgalvota, valdymą reikia perduoti vienam vieninteliam sveikuoliui seimūnui, taip taip, tam pačiam, kuris žiemą plikas ledo lytimis laksto.
Va, tada esą ir pamatysim, jog jokios koronos nėra.
„Nė vienas sveikai gyvenantis ir savo kūno neapleidęs koronom neserga, čia ponų ir tinginių liga, nutukėlių ir apsirijėlių. Susiskiepijai? Cha cha! Dvėsi dabar, žiurke“, – murkdo ne tik žodžiais, bet dar ir gręžia degančiu žvilgsniu.
„Bet jūs spjaudot saulėgrąžas...“ – beveik kaltai lemenu, nes niekaip nesuprantu, kuo su šiukšlinimu susiję skiepai.
„Viskas, fiiit, tavo protas išgaravo!“ – dar labiau įniršta nesusigėdęs sugėdintasis.
„Žinai, kiek saulėgrąžose sveikų aliejų? Kiek nenužudytų vitaminų?“ – bando suvesti galus į sveiką mitybą.
Saulėgrąžos lukštelis – ne plastikinis maišelis, natūrali gamtos dalis. Jei nebūčiau paskietyta, tą be didelių pastangų suvokčiau.
„O dabar viskas, amen, tavęs jau nebėr, per skiepus tave ir visus kitus pririšo ant mirties pavadėlio“, – piktdžiugiškai rėžia. Ir toks jausmas, jog laukia, kad tuojau pat krisčiau negyva.
Stoviu lyg įkasta. Bet galop atitokstu ir pasitraukiu. „Inteligentas“ toliau gliaudo ir spjaudo.
Depiliacija lazeriu https://oblakasalon.lt/lazerine-epiliacija/