Balerinai rūpėjo balerinos
„Vargu, ar kada nebepirksime porceliano, bet dabar jau renkamės tiktai kokybišką“, – kalbėjo Porceliano galerijos Panevėžio rajone, Stanionių kaime, įkūrėjai ir savininkai Irena ir Virmantas Puidokai. Taip jie atsakė į korespondentės klausimą, ar kada nors sugebės sau pasakyti: viskas, gana!
Jau ir dabar nuo eksponatų gausybės akyse raibsta, bet šiemet išvykę į kelionę ir vėl parsivežė kelias porcelianines grožybes.
Vyras yra įkūręs aviacijos muziejų. Tad lėktuvais susidomėję lankytojai dažniausiai užsuka ir į galeriją. Dažnas būna įsitikinęs, kad maždaug pusvalandžio viskam apžiūrėti pakaks. O, kaip smarkiai jie klysta!
Senosios Kinijos, Japonijos, Vakarų Europos gamybos puodeliai, vazos, skulptūrėlės, taip pat paveikslai, senoviniai baldai ne tiktai įvairove, grožiu, bet ir skirtingomis istorijomis smalsuolius įtraukia mažiausiai dviem valandoms. Ir tai dar visko nespėsi pastebėti.
Taip ir šįkart nutiko panevėžiečiui Dainiui Kisieliui, atvykusiam pasikalbėti su V.Puidoku techniniais reikalais. Muziejaus įkūrėjas jam aprodė ir porcelianą.
Grupė kitų panevėžiečių į galeriją atvyko specialiai. O dar viena šeima, gyvenanti Ispanijoje, pasidžiaugė, kad jų dukra – balerina. Tad visiems labiausiai širdį ir akis paglostė porcelianinės šokėjos.
Įrengė ir tamsias erdves
V.Puidokas pasidžiaugė, kad abiem muziejams šie metai yra jubiliejiniai. Aviacijos muziejus gyvuoja dešimtmetį, o porceliano galerija – perpus mažiau.
Teko girdėti, kad I.Puidokienė galeriją įkūrė, kai neatsargiai šeimai leptelėjo šį pažadą. O gal tai pramanas?
„Išties, taip ir nutiko. Namiškiai vis klausinėjo, kur aš porcelianą dėsiu, kai namuose vietos nebebus. Kartą ir pasakiau, kad muziejų kursiu“, – plačiai šypsojosi moteris.
Šis šeimos pokalbis vyko prieš koronaviruso pandemiją. Neskubėdami ėmė dairytis patalpų. Tarėsi, gal įsigyti kokį seną pastatą ir jį renovuoti.
Bet nuo šios minties atkalbėjo architektė dukra. Ji patikino, kad muziejams keliami dideli reikalavimai, bus sunku.
O tuomet dėl kilusios pandemijos buvo paralyžiuota šiose patalpose veikusio viešbučio veikla. Juk buvo uždraustas bet koks būriavimasis, kultūros renginiai, šeimų šventės, o apie keliones, išvykas nebuvo ir kalbų.
„Baisiausia buvo visiška nežinia, kada tai baigsis, kas po to... Taip prieš penkerius metus, sausį, pradėjome griauti sienas“, – prisiminė I.Puidokienė.
Neglazūruotas porcelianas gyvybę įgauna tamsiame fone, tinkamai apšviestas. Todėl įrengė ir tamsias erdves.
Ir sijonukai porcelianiniai
I.Puidokienei tai buvo labai sunkus metas ir dėl to, kad kovidas pasiglemžė motiną. O būtent ji labiausiai ir skatino kurti galeriją.
„Mama kas savaitę manęs klausinėdavo, o kaip muziejus... Aiškindavau, kad tokių reikalų per mėnesį nesutvarkysi. Ji labiausiai norėjo šios galerijos, bet taip ir nesulaukė“, – apgailestavo pašnekovė.
Sutvarkius naujas erdves, ji pamažėle ėmė ieškoti eksponatams tinkamiausios vietos, juos dėlioti.
Iš pradžių muziejuje buvo 1350 porcelianinių grožybių, bet visos vis tiek netilpo, liko dėžėse. Taip nutiko ir balerinoms, kai įkūrėja nusprendė joms skirti visą salę.
Atrinko gražiausias, įspūdingiausias. Tokia jau grakštuolių dalia – tikrosioms balerinoms tenka pereiti atrankas, porcelianinėms – taip pat.
Ekspozicijoje balerinų gal ir per daug, bet šeimininkė joms jaučia ypatingus sentimentus, nes kolekcijos pati pradžia buvo dar vaikystėje turėta porcelianinė gražios mergaitės skulptūrėlė. I.Puidokienė ją, kaip brangų prisiminimą, laiko spintoje, atskirai nuo visų, kad nepasimestų kitų eksponatų margumyne.
Balerinų skulptūrėlės ypač nustebina atidžiai įsižiūrėjus į sijonėlius. Jie atrodo kaip medžiaginiai, su raukinukais, smulkiomis klostelėmis, o iš tiesų – taip pat iš porceliano.
Ant dugno – portretukai
Porcelianiniai dirbiniai nuo seno laikomi prestižu. Vedžiodama po galeriją, I.Puidokienė aiškina, kad porcelianas gaminamas iš specialaus molio, kuriame gausu kriauklelių, žvyro... Pas mus tokio nėra, ir vienintelė Baltijos šalyse beveikianti „Jiesios“ gamykla jį importuoja iš Italijos. Iki karo atsigabendavo ir iš Ukrainos.
Į vieną iš trijų porceliano rūšių dedama kaulų pelenų, todėl jis ir vadinamas kauliniu. Kuo plonesnis, tuo laikomas prabangesniu. Dar yra kietasis ir minkštasis.
Tikrasis porcelianas tvirtas ir sunkus. Tuo galima įsitikinti bandant pakelti vazą ar skulptūrą. Didesnės nuo žemės neatplėši.
Užtat kolekcijoje yra ir kavai, arbatai skirtų tokių mažų, lengvų, plonų, trapių puodelių, kad lankytojai nedrįsta jų paimti į rankas. Daugelis šitų puodelių viduje nudažyti aukso dažais.
Bet kai kuriuos tikrai verta atidžiau apžiūrėti. Mat japoniškų ir kiniškų puodelių išskirtinumas kaip tik ant dugno, tai – mažyčiai moters portretukai.
Yra ir Prancūzijos ministrui dedikuotas puodelis su data. Laikrodis – su heraldiniais ženklais. Dalis lankytojų ateina nesitikėdami išgirsti pasakojimų apie mūsų valstybės kūrimąsi, apie Lenkiją, Prancūziją, karalius, didikus, bet juos išgirdę vis prašo tęsti.
Seniausias kolekcijos puodelis – pagamintas prieš beveik 300 metų su ant sienelių išpieštais folkloriniais motyvais.
Paklausta, ar iš visų jų yra gėrusi kavą ar arbatą, pašnekovė juokėsi neturinti tam laiko. Koks puodelis padėtas prie kavos aparato, iš to ir geria.
Net tamsoje krenta šviesa
Du puodeliai išsiskiria itin įdomiomis istorijomis, kaip tik jos daro puodelius unikalius. Iš vieno jų prieš du dešimtmečius lankydamasi Lietuvoje kavą gėrė Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta su prezidentu Valdu Adamkumi.
Iš kito dar geru dešimtmečiu anksčiau kava vaišinosi popiežius Jonas Paulius, kai buvo apsistojęs nakvynei Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne, Šiaulių rajone. Iš vienuolių puodelį išprašė žurnalistė Viktorija Urbonaitė, po to padovanojo šiai galerijai.
„Tai meno kūriniai, o žmonėms labai reikia grožio. Ne visas šiuolaikinis menas tai suteikia“, – svarsto šeimininkė.
Ant sienų kabantys paveikslai – nuo Rubenso paveikslo kopijos, darytos 19-ojo amžiaus nežinomo dailininko, iki panevėžiečio Stasio Petrausko-Bitlo tapytos Madonos su kūdikiu kopijos.
Šį paveikslą nusipirko su originaliu ovaliu rėmu. Bet bėda buvo ta, kad šalia kitų kūrinių ir baldų ovalas niekaip netiko, tai pakeitė stačiakampiu rėmu.
O kitoje salėje – ne šiaip paveikslai, o paveikslai, sukurti ant porceliano plokščių. Jie tapomi taškelis po taškelio. Sudėtingumas tas, kad kiekviena spalva išdegama skirtingoje temperatūroje, tamsi – aukščiausioje. Šie paveikslai atkartoja garsiausių dailininkų šedevrus.
Labiausiai dėmesį patraukia žvakę laikančios mergaitės paveikslas. Net salėje išjungus šviesą, ant jos figūros, veido tiesiog mistiškai krenta žvakės atspindys.
Vazos, žvakidės – porinės
Porceliano vazos, žvakidės paprastai būna porinės. Nuo senovės ieškota simetrijos ir vadovautasi filosofija, kad nei vaza, nei žmogus gyvenime negali būti vienas. Ir nesvarbu, ar tai įsimylėjėliai, ar turtingas ponas, bandantis suvedžioti naivią tarnaitę.
Pajuokavus, kad bėdos, kur merkti gėles, šeimininkė tikrai neturi, nes jų – visa galybė, I.Puidokienė aiškina, kad vazos visuomet buvo tik kaip namų dekoras.
„Menotyrininkai barasi, kad visko, taip pat ir vazų, per daug. Bet jei dalį paimsi ir kur nors paslėpsi – kas iš to“, – gūžteli moteris.
Tai gal bent verslininkų namuose – minimalistinis stilius? Pašnekovė juokiasi, kad ne, minimalizmas jai atrodytų nykiai ir nuobodžiai.
Ji atkreipia dėmesį į japonišką vazą su sudėtingu, itin preciziškai ištapytu piešiniu, daugybe spalvų, net aukso.
Užtat beždžioniukų kolekcija pasakoja komišką istoriją. Jie buvo sukurti Meiseno porceliano gamykloje, tai buvo pirmoji manufaktūra Europoje. Gamyklos direktorius namuose turėjo šeimyninį orkestrą. Dabar jau nebeaišku, kieno sumanymas buvo jo narius pavaizduoti kaip beždžioniukus, bet jie pasaulyje labai plačiai išgarsėjo.
Kita šypseną sukelianti istorija – apie ant ožio pasodintą karaliaus Augusto siuvėją. Jis buvo tiek išpuikęs, kad ėmė visiems girtis, esą per puotą rūmuose sėdės šalia karaliaus. Išgirdęs šiuos gandus, karalius nurodė jį pamokyti – sukurti garbėtrošką pajuokiančią skulptūrą, kad žinotų, kur jo vieta.
Porceliano galerijoje šią skulptūrą lankytojai išvysta vos tik įėję.
Venera iš vientiso akmens
Paprašytas parodyti savo mėgstamiausią eksponatą, V.Puidokas veda prie baltumu šviečiančios Veneros.
Ji ne išdegta iš porceliano, o nukalta iš marmuro. Viskas – kūnas, veidas, plaukai – iš vientiso akmens. Ypatinga detalė – prie peties palenkta, bet kūno neliečianti ranka.
„Kokio subtilumo, neįtikėtino meistriškumo darbas!“ – žavisi galerijos savininkas.
Priešais šią skulptūrą – vaikus vaizduojančios trys skulptūrėlės. Keturi garbaniai atrodo lyg prasikaltę, lyg nusiminę.
V.Puidokas aiškina, kad neatsitiktinai jų vieta – prie paveikslo, kuriame nutapytas turtingas ponas ir tarnaitė. Pagal siužetą, ji patiekdama jam vakarienę sudaužė lėkštę su austrėmis, tad įpykęs ponas bara ją net kumštį gniauždamas.
Detalės paveiksle – pro langą krentanti dienos šviesa, netvarkingai sukritusios raštuotos staltiesės klostės, tapetai ant sienų – sukuria kūrinio stebuklą.
Verslininkai šiuos eksponatus įsigyja ir antikvariate, ir aukcionuose, ir atsisiunčia. I.Puidokienė prisimena, kad dėl vienos skulptūrėlės net sirgdama budėjo dieną naktį, kad nepražiopsotų pardavimo. O yra buvę, kad atėjus siuntai laukė didelis nusivylimas – bekeliaudamas porcelianas buvo nepataisomai sudužęs.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Puidokas (kairėje) apie eksponatus pažeria daugybę įdomių pasakojimų atvykusiems svečiams, šįkart Porceliano galeriją aprodė D.Kisieliui.
2. Balerinoms skirta visa salė, net jų sijonėliai porcelianiniai.
3. Ant porceliano plokštės sukurtame paveiksle žvakė apšviečia mergaitę.
4. Karalius Augustas pamokė garbėtrošką siuvėją liepdamas sukurti jo, sėdinčio ant ožio, skulptūrėlę.
5. Akį traukia puošni ir linksma porcelianinė mergaitė.
6. Įsimylėjėlių jaudinančio susitikimo sustingusi akimirka.
7. Baltumu šviečianti marmurinė Venera – šeimininko mėgstamiausia skulptūrėlė.
8. Nuo seno buvo įprasta, kad porcelianiniai personažai vaizduojami poromis.
9. Iš Ispanijos atvykusios lankytojos apžiūrėjo visą ekspoziciją, bet dukrai balerinai vis viena labiausiai įsiminė grakštuolės balerinos.
10. Kiekvienas eksponatas žavus savo spalva ar forma.
11. Garbanių skulptūrėlės tęsia paveikslo temą.
12. Kone visus galerijos lankytojus nustebina, kiek daug čia eksponatų.
13. Beždžioniukų kolekcija pasakoja komišką istoriją apie gamyklos direktoriaus šeimyninį orkestrą.
A.Švelnos ir L.Rušėnienės nuotraukos
