Gyventojai gausiai stojo į šaulius
2022 metais Rusijos pradėtas karas Ukrainoje privertė lietuvius susirūpinti savo šalies gynyba. Vis daugiau gyventojų įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos gretas.
„Neramūs laikai visada sujudina visuomenę. Pas mus irgi padaugėjo naujokų“, – sakė Panevėžio Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės vadas Valerijus Gruodis.
Pirmaisiais karo metais rinktinė pasipildė maždaug 100 naujokų.
Tik tie metai buvo rekordiniai, paskui skaičiai stabilizavosi ir kasmet į rinktinės veiklą įsitraukia 50–80 naujų šaulių.
Panevėžio Alfonso Smetonos šaulių 5-ajai rinktinei priklauso 12 kuopų. Keturios dislokuotos Panevėžyje, likusios išsidėsčiusios Pasvalyje, Kupiškyje, Biržuose ir Rokiškyje.
Nuo karo Ukrainoje pradžios rinktinės gretas papildė apie 300 naujokų.
Šiuo metu rinktinę sudaro apie 800 narių. Iš jų 500 suaugusieji, likę – jaunieji šauliai.
Rinktinės pagrindą sudaro vyrai, bet maždaug 30 procentų yra moterų.
Rinktinės vadas pabrėžė, kad moterų padaugėjo Lietuvos šaulių sąjungai išplėtojus vadinamuosius specializuotus sąrašus.
„Yra apie 20 įvairiausių specializacijų – medicina, skraidyklių valdymas, logistika, maitinimas, psichologinė pagalba ir panašiai. Čia reikia mažiau fizinės jėgos ar ginklo valdymo“, – dėstė šaulių vadas.
Dalis moterų priklauso komendantinėms ir greitojo reagavimo pajėgoms.
Kelios šaulių rūšys
Šiuo metu greito reagavimo pajėgose yra apie 15 šaulių, bet vadas tikisi per artimiausius metus iš skyriaus suformuoti būrį – iki 30.
Šauliai skirstomi į kelias rūšis, bet tik vienintelių – kovinių šaulių – panevėžiečiai neturi.
Koviniai šauliai treniruojasi kartu su Lietuvos kariuomene, savanoriais ir kitomis pajėgomis. Atėjus dienai X jie įtraukiami į šių padalinių sudėtį.
Komendantiniai šauliai dalyvauja rinktinės pratybose. Dieną X jie prisijungtų prie komendantūrų ir rūpintųsi užnugario saugumu, aprūpinimu.
Vadas išskyrė trečią šaulių rūšį – specializuotus šaulius.
„Tai įvairiausių specialybių šauliai. Kaip sakoma, nuo samčio iki skraidyklės valdymo“, – teigė jis.
Dar yra ir neginkluoto pasipriešinimo šauliai.
Jaunaisiais šauliais galima tapti sulaukus 11 metų, o į suaugusiųjų gretas įrašoma jau peržengus pilnametystę. Vyriausias rinktinėje šaulys yra 77 metų.
Alfonso Smetonos 5-osios šaulių rinktinės vadas Valerijus Gruodis teigė, kad apie šaulių veiklą žmonės sužino iš draugų, socialinių tinklų ir įvairių renginių.
„Tapti šauliais suaugusiuosius dažniausiai paskatina noras prisidėti prie šalies saugumo, pilietiškumo ugdymo ir naudingų žinių įgijimo“, – įsitikinęs V.Gruodis.
Dalyvauja pratybose
Kasmet šauliai dalyvauja įvairaus lygmens pratybose. Didžioji pratybų dalis vyksta kariniuose poligonuose ir nuošaliose vietovėse. Šauliai tobulina individualius įgūdžius, šaudo ir mokosi veikti komandoje.
Labai svarbios pratybos, rengiamos miestuose. Realiomis sąlygomis šauliai mokosi veikti kartu su savivaldybių atstovais, medikais, policininkais ir gelbėtojais.
Šauliai dalyvauja kasmet Panevėžyje vykstančiose karinėse pratybose „Karaliaus kirtis“. Rinktinės lygio pratybos vyko Joniškėlyje, Rokiškyje surengtas „Saugus Panevėžio regionas / Rokiškio skydas 2026“.
Neseniai Panevėžio šauliai dalyvavo Klaipėdos apylinkėse vykusiose pratybose „Juodas vanagas“.
Per pratybas šauliai mokosi saugoti svarbius objektus, patruliuoti, tikrinti, kaip laikomasi komendanto valandos, būdėti kontrolės postuose.
Kai kurios pratybos būna ir tarptautinės. Molėtų ir Utenos rajonuose kartu su šauliais treniravosi ir NATO šalių kariai. Rinktinės vadas teigė, kad šaulių vaidmuo – parama viename ar kitame epizode.
Maždaug prieš porą mėnesių šauliai padėjo pasieniečiams patruliuoti pasienyje. Buvo sulaikyti nelegaliai sieną kirtę migrantai.
Karininkų kalvė
Daugiausia šaulių yra Panevėžyje, bet vertinant proporcingai pagal gyventojų skaičių, mūsų krašte labai išsiskiria Pasvalys.
„Nuo metų pradžios, kai Pasvalyje buvo paskirtas naujas vadas, vietoj 10 šaulių dabar yra per 50, o su jaunaisiais šauliais būtų ir per 100. Tokie skaičiai rodo, kad visuomenė yra pilietiška“, – pabrėžė V.Gruodis.
Vadas pabrėžė, kad į šaulių gretas įsitraukia tiek verslininkai, tiek ūkininkai, tiek įmonių vadovai, gydytojai ir pedagogai.
„Pas mus svarbiausia ne užimamos pareigos ir profesija. Mes žmogų vertiname pagal jo indėlį, atsakomybę ir atsidavimą šaulių veiklai“, – dėstė jis.
Šauliai yra savanoriška organizacija, todėl kiekvienas sprendžia, kiek skirti laiko pasirengimui. Praktika rodo paprastą tiesą – kuo daugiau dalyvauji, tuo daugiau išmokstama.
„Aktyvūs naujokai per metus ar dvejus užauga tiek, kad jų žinios prilygsta ir senesnių šaulių patirčiai“, – džiaugėsi rinktinės vadas.
Ne veltui Šaulių sąjunga laikoma pagrindine mūsų karininkijos kalve. Pabuvę šauliais jaunuoliai vėliau stoja į Karo akademiją.
„Pernai buvome nuvykę į Lietuvos karo akademiją ir kaip rinktinė gavome padėką. Pagal įstojusiųjų skaičių buvome viena iš gausiausių“, – sakė V.Gruodis.
Prisiekė svarbią dieną
Vienas iš neseniai šauliu tapusių yra nuo kūdikystės kojų nevaldantis 56 metų Panevėžio rajono gyventojas Žilvinas Kliopmanas.
Į šaulių gretas vyras įstojo prieš 10 mėnesių – šiemet sausio 13-ąją minint visiems gyventojams svarbią jubiliejinę 35-ąją Laisvės gynėjų dieną.
Šventinė ceremonija surengta Sausio 13-osios skvere priešais buvusį centrinio pašto pastatą. Tomis šaliai lemtingomis dienomis gyventojai ten budėjo ir saugojo šį svarbų pastatą nuo sovietų kariuomenės užėmimo.
Kaip tik Panevėžio gynėjų dėka tuomet pavyko perduoti žinią apie tragiškus įvykius Vilniuje į platųjį pasaulį.
Neįgaliojo vežimėlyje negalios prikaustytas vyras mokosi valdyti skraidykles. Vienoje įmonėje jis dirba operatoriumi-surinkėju.
Ž.Kliopmanas yra ne vienintelis tokią negalią turintis šaulys.
„Kiek žinau, vienas su neįgaliojo vežimėliu yra Kaune. Gyvai neteko su juo susitikti, mačiau tik internete nuotraukas iš mokymų“, – teigė jis.
Iš tremties grįžo ne visi
Ž.Kliopmanas neslėpė, kad į šaulių gretas patraukė patriotizmas ir šeimos tradicija.
Senelis iš motinos pusės tarpukariu irgi buvo šaulys, todėl pokario metais šeima buvo ištremta.
Ž.Kliopmano senelis buvo ištremtas į lagerį Sibire, tokia pat tremtinių dalia ištiko ir likusius šeimos narius. Močiutė, dabartinio šaulio mama ir kiti atsidūrė Krasnojarsko krašte, senelis Buriatijoje.
Sibire jie prabuvo beveik dešimt metų. Į gimtinę tremtiniai grįžo 1958 metais – po Stalino mirties praėjus 5 metams. Sibire mirė tik močiutė, likusieji išgyveno.
Sugrįžėliai ilgai neturėjo savo kampo ir tik vėliau po didelių vargų atgavo savus namus. Dabar vyras ir gyvena tuose tėvų namuose Panevėžio rajone.
Užkoduota giminės genuose
Po Nepriklausomybės atkūrimo prieš 36 metus vyro dėdė Bronislovas Juozaitis irgi tapo šauliu, o prasidėjus lemtingiems Sausio 13-osiso įvykiams organizavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos rinktinę Panevėžyje.
Ž.Kliopmano brolis buvo vienas iš pirmųjų savanorių, bet šauliu netapo. Užtat šaule tapo Ž.Kliopmano dukterėčia – dabar ji profesionali karė.
Taigi apie šaulių veiklą vyras žinojo iš pirmų lūpų.
„Šiaip tai seniai audžiau mintį, bet vis pagalvodavau, koks iš manęs šaulys“, – neslėpė prie neįgaliojo vežimėlio negalios prikaustytas vyras.
Lūžis įvyko maždaug prieš pusantrų metų. Vyras savanoriauja viename pagalbos Ukrainai fonde. Ten jis sutiko Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančią moterį ir abu išsišnekėjo. Toji patarė pasikalbėti su kita šaule.
„Ji ir pasakė, kad nematanti priežasčių, kodėl negalėčiau būti šauliu“, – prisiminė pokalbį vyras.
Po to praslinko keli mėnesiai svarstymų, kol jis pasiryžo.
Pratybų pradžia kurioziška
Prieš 10 mėnesių, minint Sausio 13-ąją, vyko šventinė rikiuotė. Kartu su Ž.Kliopmanu tądien šaulio priesaiką davė dar apie 20 naujokų.
Dabar vyras priklauso Panevėžio Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės 514-ajai kuopai. Jis išklausė bendrą šaulių įgūdžių kursą, susipažino su ginklais. Teko dalyvauti ir pratybose.
„Aišku, kad negaliu apkasuose būti, bet yra ir kitokių veiklų. Su vadu pasišneku, jeigu man tinka, tada dalyvauju“, – teigė jis.
Pirmosios pratybos baigėsi kurioziškai.
„Iš pradžių pasiūlė būti virėjo padėjėju. Galvojau, kad nuskusti ir supjaustyti bulves bei morkas tikrai galiu. Bet tada sužinojau, kad įprasto tualeto nebus, o ten būtų tekę išbūti kokią parą, todėl atsisakiau. Bet paskui gavau „velnių“ nuo ūkio dalies viršininkės. Ji sakė, kad būtų suorganizavę biotualetą“, – teigė Ž.Kliopmanas.
Paskui jokių keblumų nebeiškilo. Iš viso vyko į 3 pratybas – Pasvalio, Panevėžio ir Rokiškio rajonuose.
Prieš kelis mėnesius jis dalyvavo Pasvalio rajone, Joniškėlyje, vykusiose pratybose. Tąsyk šaulys per kompiuterį stebėjo skraidyklių perduodamus vaizdus.
„Pats skraidyklių tuomet dar nevaldžiau, vadų nurodymu perjungdavau jose esančias kameras“, – teigė jis, neseniai pradėjęs mokytis valdyti skraidykles.
Atliko teritorijos žvalgybą
Kitose pratybose šaulio vaidmuo buvo jau kitoks.
„Esame paruošti rezistencinei veiklai, todėl teko dalyvauti kaip žvalgui. Vienose stebėjome, ar nėra priešiškų jėgų agentų, kitose dirbome priešo užimtoje teritorijoje“, – pasakojo jis.
Panevėžio rajone, Vadokliuose, surengtose pratybose Ž.Kliopmanas kartu su kitu šauliu padėjo trečiam bendražygiui. Visi vilkėjo įprastus civilius drabužius.
Trijulės užduotis buvo į tam tikrą vietą nunešti ginklus, drabužius ir kitus daiktus, paskui nusiųsti žinutę apie slėptuvės vietą.
Du žvalgai ėjo priekyje ir pranešdavo atsilikusiam bendražygiui, nešančiam daiktus, ar saugu eiti.
„Važinėjau po Vadoklius vežimėliu ir parašydavau: „Čia karšta, neik“ ir panašiai. Kiekvienas turėjome sukūrę legendą, kodėl esame čia, o priešininkai turėjo įrodyti, kad meluojame, bet pabaigoje buvome demaskuoti“, – teigė jis.
Prieš mėnesį šaulys dalyvavo Rokiškio krašte vykusiose pratybose „Saugus Panevėžio regionas / Rokiškio skydas 2026“. Jose dalyvavo iš įvairių vietų atvykę šauliai.
Ž.Kliopmanui teko Obeliuose ieškoti priešiškų jėgų agentų.
„Turėjome stebėti aplinką ir saviems pranešti pamatę ką nors įtartino. Pamatai su mašina važiuojančius ginkluotus vyrus, tada viskas paprasta. Jeigu visureigiu važiuoja keli vyrai kaip ąžuolai, tada irgi supranti, kad kažkas negerai. Juk ne turistai ir šiaip pro šalį nevažiuos“, – pratybos įspūdžius prisiminė šaulys.
Priešininkai pažymėti žaliomis juostomis, savi – geltonomis.
Pagalba visada šalia
Vyras neslėpė, kad negalia netrukdo būti šauliu, pagalbos ranką ištiesia broliai ir sesės.
„Jeigu pratybos vyksta pastate, o ten nėra specialaus užvažiavimo, tada broliams vargas“, – šmaikštavo jis.
Paskui jis pridūrė, kad susirinkimai vyksta buvusio darželio patalpose. Šauliai su visu vežimėliu užneša jį į antrą aukštą.
„Be žodžių supranta, kad reikia padėti. Ypač esu dėkingas sesėms. Pasibaigus pasitarimui, žiūrėk, kuri nors primins: „Neišsilakstote, Žilviną reikės nukelti“, – teigė jis.
Į mokyklą – ant dviračio bagažinės
Gyvenimo geismu spinduliuojantis Ž.Kliopmanas neslėpė, kad gyvenime patyrė nemažų iššūkių. Didžiausi emociniai išbandymai jam teko vaikystėje.
Sovietiniais laikais nebuvo tokių neįgaliojo vežimėlių, tad vyrui teko kone gyventi tarp keturių sienų.
Ypač daug pastangų jį auginant įdėjo motina. Kai atėjo laikas jį leisti į mokyklą, ji įsidarbino ten valytoja ir kasryt, pasisodinusi kojų nevaldantį sūnų ant dviračio bagažinės, veždavo į pamokas.
Vyras teigė, kad dėl neįgalumo patyčių ir kažkokios bendraamžių atskirties nejautė. Tuomet vienoje klasėje mokėsi pirmokai ir trečiokai.
Sykį vienas trečiokas metė jo adresu kažkokią repliką, tai dvi jo klasės draugės taip užsipuolė įžeidėją, kad tas vos išnešė sveiką kailį.
„Galvojau, kad į atsargines dalis jį išrinks“, – šmaikštavo vyras.
Mokantis antroje klasėje į mokyklą atvyko Švietimo skyriaus inspektorė.
„Per pertrauką mokiniai išbėgo iš klasės, o aš likau sėdėti. Tada ji užėjo ir pamatė mane nevaikštantį. Dar paklausė mokytojos, kodėl šitas vaikas mokosi kartu su sveikais“, – teigė jis.
Mokyklai buvo duotas įsakymas neįgalų mokinį pašalinti, kad netraumuotų sveikų vaikų. Bet mokslai nenutrūko, mokytojai ateidavo į namus.
Pats vairuoja automobilį
Visgi jis neliko užsidaręs namuose.
Vyras dėkingas nagingam kaimynui, kuris padirbino jam triratį vežimaitį. Į jį įsiropštęs galėdavo kieme duotis su draugais.
Ž.Kliopmanas vidurinę mokyklą baigė mokydamasis namuose.
Pirmąjį tikrą neįgaliojo vežimėlį gavo jau sulaukęs pilnametystės, prasidėjus Sąjūdžiui. Tada ir pajuto judėjimo laisvę.
Vyras išmoko ir vairuoti. Tiesa, kursai neįgaliesiems buvo tik Kaune, bet, pasak vyro, jų ten laikyti negalėjo dėl labai paprasto dalyko – tualeto reikalų. Tuomet dar nebuvo judantiems vežimėliu pritaikytų sanitarinių patalpų ir pandusų.
Tuomet kreipėsi į policijos komisarą ir gavo leidimą vairavimo egzaminus laikyti eksternu. Namie vairavimo jį mokė tėvas ir brolis.
Vyras mėgsta keliauti. Daug metų su panašaus likimo bičiuliais leidžiasi į ekstremalius žygius – vežimėliais, prie jų prisitaisę pagalbinius varytuvus, rieda iš Pakruojo iki pat pajūrio. Tokiam žygiui prireikia 4–5 dienų.
Baltijos kelio, besitęsusio nuo Vilniaus iki Talino, paminėjimo proga vyras vežimėliu rieda nuo Vilniaus iki Panevėžio.
Pavyzdys paskatino ir kitus
Be kelionių, Ž.Kliopmano pomėgis yra protmūšis.
Kiekvieną antradienį su bendraminčiais jis susitinka Panevėžyje, „Čičinsko“ užeigoje. Būna, kad varžosi net 10 komandų.
Jų komanda turi šmaikštų pavadinimą „Gudrių kiaunių konglomeratas“.
Vyras prisiminė, kad Sausio 13-oji, kai jis davė šaulio priesaiką, irgi buvo antradienis. Po ceremonijos jis nuvažiavo į protmūšį, parodė draugams gautą šaulio antsiuvą. Jis nešiojamas prisiūtas ant peties.
„Du komandos draugai tik apsidairė, pečiais gūžtelėjo ir pasakė, kad jeigu Žilvinas šauliu tapo, tai gal ir jiems reikėtų“, – prisiminė jis.
Vyras teigė, kad draugai elgėsi kaip partizanai, tylėjo ir nesakė, kad ir jie vėliau parašė prašymus stoti į šaulių gretas.
Liepos mėnesį minint Mindaugo karūnavimo dieną Upytėje vyko naujokų priesaikos ceremonija. Tada jis ir pamatė, kad rikiuotėje stovi abu komandos draugai.
„Matyt, mano pavyzdys juos užkrėtė“, – sakė jis.
Pavasarį registruos santuoką
Ž.Kliopmanas užsiima ir šunų dresiravimu.
Pirmą kartą šunimis susidomėjo būdams paaugliu. Kaimynai iš kažkur įsigijo vokiečių aviganį.
„Tada ir pamačiau, ką šuo gali pasiekti. Labai protingas jis buvo. Visas žmogaus komandas atlikdavo kaip koks kompiuteris“, – prisiminė jis.
Tada ėmė prašyti tėvų, kad ir jam reikia keturkojo augintinio. Pirmas šuo buvo kolio veislės.
Vyras ne tik domisi šunimis, bet ir užsiima jų dresavimu. Šeimininkai atvyksta su savo šunimis, Ž.Kliopmanas moko šeimininkus, o tie – savo keturkojus augintinius.
Šunys vyrą suvedė ir su gyvenimo meile, kupiškėne. Internete vyras pamatė moters ir aviganio nuotrauką, ėmė susirašinėti, paskui susitiko. Moteris yra sveika, neturi jokių negalių.
Draugauja jau per 10 metų. Vyras mylimajai pasipiršo ir išgirdo „taip“. Pora ruošiasi kitą pavasarį įregistruoti santuoką.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ž.Kliopmanas mokėsi išardyti ir vėl surinkti ginklą.
2. Laisvės aikštėje vykusioje rikiuotėje Ž.Kliopmanas dalyvavo su kitais šauliais.
3. Ž.Kliopmanas spinduliuoja energija ir gyvenimo džiaugsmu.
4. Akies taiklumą Ž.Kliopmanas išbandė ir šaudykloje.
Asmeninio archyvo nuotraukos
