„Nevėžninkų dvare ir koplytėlėje kadaise gyvenimas virė visu pajėgumu, o dabar tai Dievo užmirštas kampelis“, – apgailestavo Panevėžio rajone, Papušių kaime, gyvenantis Kazimieras Jucevičius. Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi į Vakarus, daugiau taip ir negrįžo. K.Jucevičius pasakojo, kad, statant nuotekų valymo įrenginius Papušių kaime, iš savininkų buvo nupirkta dalis žemės, bet dabartinė šeimininkė, dabar – Špokas pavarde, neatvažiavo ir dokumentų tvarkyti. „Girdėjau kalbant, kad pabijojo, jog širdis neatlaikys“, – prisiminė K.Jucevičius. Gal ji ir buvo teisi – dvaras supleškėjęs iki pamatų, ir iš jo nė žymės nelikę. Koplytėlės vaizdas irgi spaudžia ašarą. Nei durų, nei langų, nei lubų. Vien šabakštynai, šiukšlės ir motorolerių paliktos vėžės. Čia, į kultūros paveldo sąrašą įtrauktoje koplyčioje, nuošalioje vietoje, prieglobstį surado prašalaičiai, nevaldomų linksmybių trokštantis jaunimas. O juk gyventojai prisimena koplytėlės ornamentus ir freskas, sakyklą, iš kurios kunigas sakydavo pamokslą, apskritimą ir balandį lubose, altorių su Aušros vartų Marijos atvaizdu. Dabar, lenkų kalba perskaičius vos įžiūrimą užrašą, kviečiantį šlovinti Aukščiausiąjį, belieka atsidusti.

NEVĖŽNINKŲ KOPLYČIA 2018

Parašykite komentarą!