„Šitas meras man geras“, – šnibžda vienas.
„Ir man šitas meras geras“, – atšnabžda kitas.
„Ir man geras“, „Ir man“, „Ir man“... – nuošia visas tuntas balsų. Ką ten tuntas! Visa jūra tokių meilių, malonių, glostančių užglostančių balsų...
Kaip Panevėžys nusirito iki tiek, kad nuo to saldumo dar neapakusiems, sveiko kritinio žvilgsnio nepraradusiems miestiečiams iš siaubo jau norisi cituoti sovietmečio Stalinui taikytus žodžius apie pavojingai prasiveržiantį asmenybės kultą?
Meras teisiamas, o jį visi toliau garbina.
Matyt, ne visi sraigteliai taip gerai susukti toje mūsų demokratijoje, kad šiuolaikinės šalies provincijoje, vos tik sumenksta įvairių jėgų pusiausvyra valdžioje ir visi jos svertai sutelkiami vienose rankose, gali išsiveržti pavojinga smarvė.
Gavęs valdžią į savo rankas Račkauskas juk galėjo tapti paprastu, geru lyderiu, o pasuko kita kryptimi – virto kone vienvaldžiu vietininku, mažu valdovu su sarkastiška despoto šypsena. O dabar jau – ir su dviem baudžiamosiomis bylomis už korupciją. Jos ir atskleidžia tos kreivos mero šypsenos esmę.
Bet grįžkim prie meno – į naująją miesto fotografų parodą, kurioje kybo įtartinas meno kūrinys – Račkausko portretas.
Ką būtų padaręs tikrai geras, šiuolaikinis miesto vadovas, išvydęs savo portretą garbingiausioje parodų salės vietoje?
Tikrai geras vadovas būtų paprašęs iškart nukabinti šitą „kūrinį“ ir įspėjęs, kad tol, kol jis vadovauja, to mieste daugiau niekas nedarytų. Dargi ir viso to reikalo organizatorius bei pavaldinius būtų įspėjęs, kad liautųsi su tokiais pataikavimais, dirbtų savo darbą.
Račkauskui šitą veiksmą reikėjo padaryti jau daug anksčiau – tada, kai bene pirmas jo atvaizdą viešai iškabino Pečininas. Tačiau miesto vadovas pasielgė kitaip (juk laukė antri rinkimai!) – Pečininui aiškiai parodė išskirtinį dėmesį. Šis gi dėl savo kumyro irgi dar labiau ėmė stengtis, aršiai ginti jį diskusijose feisbuke, o galop netgi nuėjo į politiką – kandidatavo Seimo rinkimuose. Račkauskui tai buvo reikalinga – reikėjo kuo daugiau kandidatų pirmajame ture, kad tie nuimtų balsų nuo pagrindinio jo neapykantos taikinio – Urbšio. Satrapo užmačia buvo teisinga – taip ir atsitiko.
Miesto dailės galerijos vadovas Žukauskas irgi mero laiku nebuvo įspėtas, kad politikos su savo pareigomis ir menu nereikia painioti. Tai klapčiukui buvo ženklas dar labiau pulti pataikauti ir įsiteikinėti – satrapui juk labai patinka. Galop Žukauskas visai išsitėškė – tuo metu, kai nušalintajam merui prokurorai buvo liepę sėdėti namuose, jis suteikė Račkauskui palocius dailės galerijoje darbo metu slapta susitikinėti su savo pakalikų chebra.
Už tai Žukauskas tikrai buvo pastebėtas – net dviem įstaigoms vienu metu vadovavo.
Kitas įstaigos vadovas už tai, kad nevykdo Visuomenės informavimo įstatymo ir neteikia informacijos mūsų laikraščiui, būtų nubaustas, betgi Žukauskas aiškiai bus pagirtas. Juk jis nebendrauja su tuo laikraščiu, kurio už kritiką taip nekenčia meras.
Menininkai visais laikais buvo reikalingi valdovams savo valdžiai įtvirtinti. Račkauskui akivaizdžiai to reikia, jei jis mėgaujasi parodose savo portretais ir siekia, kad kiti mėgautųsi. Per tą mėgavimąsi juk visiems pamažu persiduos mintis, koks jis galingas, koks įtakingas.
Taigi pamažu satrapas ima diriguoti ir miesto nusipelniusių žmonių rinkimams, ir meno bei kultūros premijų dalijimui, stipendijų skirstymui. Ir galvos nukirtimui, jei neįtinki. Ar ne taip buvo su Laurinavičiumi?
Štai taip pamažu satrapo rankose atsiduria ir laisvieji miesto menininkai. Ir atsitinka taip, kad „laisvieji“ jau turime rašyti kabutėse. Menininkai pajunta būtinybę lankstytis, kad gautų pinigų arba garbės (ir tas, ir tas vertinga), o gavę tų trupinių rūpintis, kaip ir kokia forma „atkatą“ susiorganizuoti, kad kitą kartą vėl koks euras ar garbės raštas būtų iškilmingai įteiktas, ranka viešai, prie visų, paspausta. Ir, o džiaugsme, kvietimas į mero naujametinį balių atsiųstas!..
Argi dėl šito neverta aukoti savo įsitikinimų, kartais – sąžinės, kartais – savigarbos?.. Paprašys pasirašyti kokiame valdžios suorganizuotame atsišaukime (už mero reikalą) – pasirašys, paprašys pašūkauti prieš „Garsą“ – pašūkaus. Ilgai – tol, kol jo neliks.
Žmonės silpni ir pažeidžiami, ypač, sako, menininkai. Darbo vietos, pajamų šaltinio netekti sudėtinga, taigi ir baisiai smerkti jų kaip ir negali. Todėl labai reikėtų, kad įstatymų leidėjai svarstydami rinkimų įstatymą įsuktų tą trūkstamą sraigtelį demokratijos grandinėje – kad mūsų provincijoje tokie carai niekaip neįsigalėtų.