Pasiėmė ir į Niujorką
Prie Rokiškio krašto muziejaus, ant klėtelės slenksčio, sėdinčios Vaivos Linos Aglinskaitės kankliavimas ir dainos magiškai sujaudino susirinkusius klausytojus. Rokiškio muziejininkai ją pasikvietė minėdami Kanklių metus. Dar – ir Dailės metus, nes juos mini Rokiškis.
Ypač jaudino ta akimirka, kai viešnia dainavo pagal senelio poeto Kazio Bradūno eilėraštį sukurtą dainą apie medžių galią ir per juos grįžtančius protėvius, ir staiga pakilo vėjas, ėmė šnarėti lapai. Daug kam net šiurpai nubėgo.
Havajuose gimusi ir užaugusi V.Aglinskaitė pagal profesiją yra antropologė, dirba Lietuvos literatūros ir tautosakos institute, archyve, yra vertėja. Ji niekad nestudijavo muzikos, bet kartą nusprendė pabandyti išmokti groti kanklėmis. Jos, senovinės ir tamsios, ilgus metus gulėjo pas senelius ant spintos kaip namų puošmena.
Porą kartų pasimokiusi pas profesionalą, kaip braukti per instrumento stygas, moteris kaip tik tuo metu išvyko studijuoti į Ameriką, Niujorką. Kartu pasiėmė ir šias devynstyges kankles. Vėliau grįžo irgi su jomis.
Lyg pokalbis su seneliu
V.Aglinskaitė korespondentei pasakojo, kad pagal senelio K.Bradūno eilėraščius yra sukūrusi apie keturias dešimtis dainų. Rokiškėnams ji atliko gal 15 iš jų, o tuomet pakvietė prisijungti ir klausytojus.
Prieš tai parengė ir padalijo dainynėlius su dainų žodžiais. Bet jau patys eilėraščiai – labai lyriški, su pasikartojimais, kad kiekvienas galėjo bent jau niūniuoti.
Paklausta, kuris senelio eilėraštis labiausiai artimas, pašnekovė sakė, kad viskas priklauso nuo nuotaikos.
Bet labiausiai raminantis, paguodžiantis, primenantis senelį, yra jo lopšinė. Šis eilėraštis – tai pažadas linguoti gluosniu, kad jame nutūpęs čiulbėtų paukštis, kad tik ji neliktų per naktužę viena. Net ir tuomet, kai teks amžiams išsiskirti.
„Tokie eilėraščiai – kaip pokalbis su jau išėjusiais artimaisiais“, – sakė pašnekovė.
Daugelis K.Bradūno eilėraščių primena folklorą, pavyzdžiui, apie žmogaus gyvenimo ciklus.
„Prasidėjo ilga gyvenimo apeiga“, – tai citata iš jo kūrybos.
Moteris papasakojo, kad pirmą sykį Lietuvoje su šeima apsilankė, kai jai buvo 4 metai. Seneliai iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžo gyventi į Lietuvą, o ji vasarą atvykdavo jų lankyti. Kai K.Bradūnas išėjo anapilin, pašnekovė atsikraustė į Vilnių, kad močiutė nesijaustų vieniša.
Dabar jau beveik dešimtmetis ji nuolat gyvena Vilniuje, tik nuo žiemos šalčių vis dar pabėga į Havajus.
Visos dainos – pačios kurtos
Į Rokiškį V.Aglinskaitę pasikvietė muziejininkė Santa Kančytė. Ji bendrauja su jos motina, K.Bradūno dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene.
Iš jos ir sužinojo, kad dukra Vaiva kankliuodama dainuoja pagal senelio eilėraščius.
„Mane sužavėjo, kad dainos – ne lietuvių liaudies, o pačios sukurtos ir šiuolaikinės. Taip ir seneliai, ir ji pati per savo kūrybą palaiko lietuvišką tradiciją gyvą“, – kalbėjo muziejininkė.
Renginio pavadinimui ji pasirinko žodžius iš K.Bradūno eilėraščio „Saulės klėty“, ir nebereikėjo galvos sukti, kur kviesti žmones į koncertą. Buvo iškart aišku, kad prie klėties.
Ją sužavėjo, kaip jautriai, nuoširdžiai skambėjo dainos, ir prisipažino, kad buvo gražu iki graudulio.
Akmuo prie klėties, jokių atrakcijų, viskas iš širdies ir taip, kaip Vaiva jaučia. Pašnekovei atrodė, kad ji sėdi namuose su saviškiais – toks stiprus bendrumo pojūtis užplūdo.
Po koncerto susirinkusieji piešė akvarele ar kita technika tai, kas mintyse kilo skaitant K.Bradūno eilėraščius.
Dar ragavo įvairią duoną, skanavo medų, agurkus ir gėrė girą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Kančytę (kairėje) sužavėjo tai, kad viešnios sukurtos dainos skamba šiuolaikiškai.
2. V.Aglinskaitei buvo 4 metai, kai su šeima ir seneliu K.Bradūnu lankėsi Lietuvoje. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
3. Renginyje „Saulės klėty“ dalyvavę rokiškėnai kartu su V.Aglinskaite sudainavo kelias dainas.
Nidos Lungienės nuotraukos
