Likimo išbandymai užgrūdino
„Mano gyvenimo įvykiai galbūt ir nulėmė, kad išsiugdyčiau tokias savybes, kurios reikalingos pareigūnei. Nuo vaikystės turėjau būti stipri, atkakli. O kai jau tapau policininke, pastebėjau, kad ir vėl keičiuosi – išmokau nesikrimsti dėl niekų, visko neimti į galvą“, – kalbėjo Panevėžio policijos komisariate veiklos skyriuje dar tik pirmus metus dirbanti 23 metų Asta Zdažinskaitė.
Nuolat besišypsanti Asta užaugo Kupiškio rajone, Subačiuje. Kai jai buvo vos 3 metai, liko visiška našlaite. Mama mirė nuo insulto, tėvas žuvo automobilio avarijoje.
Astą, jos brolį ir seserį užaugino seneliai.
„Seneliai mūsų neišskyrė, augome kartu“, – pasidžiaugė Asta.
Senelis didžiavosi jos profesijos pasirinkimu, bet ne per seniausiai jo gyvybę pasiglemžė plaučių uždegimas ir kovidas.
Asta prisipažino, kad pasitaiko ir ilgesio, liūdesio akimirkų, bet šie gyvenimo išbandymai jos nepalaužė, priešingai – užgrūdino.
Sapnuose gaudė nusikaltėlius
„Nuo vaikystės svajojau būti policininke. Sapnuodavau, kaip gaudau nusikaltėlius“, – šypsojosi Asta.
Baigusi mokyklą, ji mokėsi Mykolo Romerio universiteto Viešo saugumo akademijoje. Pareigūnas yra ir jos krikštatėvis.
Mergina sakė labai nemėgstanti neteisybės, galbūt todėl ir svajojo apie policininkės profesiją.
Asta papasakojo atvejį, kaip surado parduotuvėje apsivogusią merginą. Iškvietė ją apklausai ir parodė vaizdo įrašą, kaip šioji paslapčiomis pasigriebė loterijos bilietų. Pasakė, kad teks pakloti 90 eurų.
Vagilė paraudo ir baisingai pasipiktino: „Net 90 eurų?“
„Pagalvojau pati sau: vogti tai ne gėda, o mokėti baudą nesinori?“ – stebėjosi.
Ir su kitais pažeidėjais, girtais žmonėmis Asta elgiasi taip pat – turi apie jų elgesį savo nuomonę, bet garsiai neišsako.
„Kalbuosi ramiai ir mandagiai, bet apie save ir kolegas tenka išgirsti visko. Pavyzdžiui, aš gražiai kreipiuosi: „Ponia...“ O toji „ponia“ ima ir mane keiksmažodžiais toli toli pasiunčia. Pagalvoju, kad, pasirodo, visai ji ne ponia. Su tokiais toną griežtinu“, – aiškino.
Išvadina banditų pasamdytais
Asta pasakojo, kad pareigūnai žodžiais būna gan dažnai užsipuolami, koneveikiami, dažniausiai rusiškai.
Keisčiausia būna, kai juos iškviečia, pavyzdžiui, dėl neva nuodus leidžiančio kaimyno. Pareigūnai eina tikrinti, ar kaimynystėje tikrai nesklinda dujų kvapas.
Taigi kad ne! Grįžta ir bando nuraminti, kad jokie pavojai negresia.
„Bet tokie gyventojai lieka mūsų darbu labai nepatenkinti. Išvadina senais milicininkais, korumpuotais ir netgi banditų pasamdytais. Liekame jų akyse pačiais blogiausiais“, – juokėsi jaunoji pareigūnė.
Pagalbos numerį žmonės renka susipykę dėl kelio, nepasidaliję šulinio. Juk iškvietimas nieko nekainuoja. Kas kita būtų kreiptis į teismus. Susimokėtų ir noras pyktis greitai išgaruotų.
Sunkiau susitarti su velnio lašų prisiragavusiomis moterimis nei su girtais vyrais. Jos bando įspirti arba apspjauti. Net per koronos įkarštį nesileidžia, kad pareigūnai uždėtų kaukę.
Kolegos yra įspėję Astą, kad tuoj nuims antrankius pagarsėjusiai triukšmadarei, labai jau tūžtančiai ant moterų, tad jai geriau iš tos patalpos išeiti.
Jaunuoliai siūlėsi atlėkti į pagalbą
Į iškvietimus Asta vyksta su kolega vyru arba su kita policininke.
„Kartą jaunuoliai kieme mus su kolege mergina pamatė ir sako: „Rėkit, jei pačioms reikės pagalbos“, – juokėsi pašnekovė.
Nutinka, kad ir pats triukšmadarys arba smurtautojas atvėsta išvydęs simpatiškas jaunas policininkes. Ima meiliai kalbinti, siūlyti gėlių.
Astai jau teko pažeidėjų rankose matyti ir peilį, kirvį, gelbėti savižudžius. Laimei, viskas baigėsi gerai.
„Mus kviečia ir į eismo įvykius, dėl mirusiųjų. Kitu atveju gal susigraudinčiau, bet susiimu, nes tai – mano darbas. Turiu likti profesionali, šaltakraujiška, rami“, – aiškino Asta.
Tai – lyg ėjimas linguojančiu tiltu: arba tiesiog eini pirmyn pamiršęs visas baimes, arba pasirenki kitokį kelią – ramesnį ir saugesnį.
Migrantai klausinėjo vardo
Ir su dokumentais kabinete dirbanti, ir į iškvietimus vykstanti Asta šią vasarą dirbo nelegalių migrantų stovykloje Ignalinos rajone, Tverečiaus pasienio užkardoje.
Išgirdusi, kur siunčiama, ji grįžo namo, susidėjo daiktus ir jau tą patį vakarą išvyko.
„Pati sau patyliukais pamąstydavau: ko jiems čia reikia, kodėl negali gyventi savo šalyje... Bet ten išvydau vaikus, senas moteris. Kas joms nutiko, kad viską metė? Gal tam yra tikrai rimta priežastis?“ – svarstė Asta.
Vienas siras jai guodėsi, kad mokėsi universitete farmacininku. Jis norintis žmonėms padėti, bet tėvynėje būtų siunčiamas į karą, verčiamas žudyti.
Nežinia, kiek tame pasakojime tiesos, bet Astą tai sujaudino.
Jauni pabėgėliai simpatiškajai pareigūnei bandė rodyti savo dėmesį, klausinėjo vardo. Kiti pasieniečiai pasakė, kad ji – Jurgita. Migrantams buvo sunku jį ištarti, bet jie stengėsi.
Dažnas nešiojosi lietuvių kalbos žodyną, prašė patarimų dėl žodžių tarimo. Kiti rusiškai vadindavo gražuole. Ji tik padėkodavo ir tuo pokalbį užbaigdavo.
„Dabar žiema, taip?“
Migrantų stovykloje Asta dirbo rugpjūčio mėnesį, tuomet buvo apie 15 laipsnių šilumos. Bet nelegaliems pabėgėliams buvo šalta.
„Dabar jau žiema, taip?“ – klausė, tikėdamiesi teigiamo atsakymo.
Liūdna buvo žiūrėti į vasariškus drabužius – šortus, trumparankovius marškinukus – dėvinčius svetimšalius. Šaltį iškęsti jiems bus tikrai sunku.
Bet sąlygos stovyklavietėje buvo visai neprastos, o maistą jie gaminosi patys.
„Praeidavau pro šalį, tai taip skaniai pakvipdavo“, – šypsojosi.
Ji neigė kritiką, kad su migrantais elgtasi nežmoniškai. Bent jau tuo metu, kai ji dirbo, gyvenimo sąlygos jai neatrodė kritiškos.
Pašnekovė buvo užsukusi ir į Puškų pasienio užkardą. Slogų įspūdį padarė tvoros, bet suprato: nebus tvoros – migrantai pasileis savais keliais.
Reta gyvenimo patirtis
Kaip tik šioje Puškų užkardoje dirbo taip pat pareigūnės darbą Kupiškio policijos komisariate pasirinkusi 24 metų Ineta Baronaitė.
„Tokių patirčių gyvenime retai pasitaiko“, – šypsojosi mergina.
Palapinėse gyveno apie pusšimtį nelegalių migrantų. Jie turėjo lovas, gerai įrengtus tualetus ir dušus, galėjo sportuoti. Vaikams buvo įrengtos sūpynės.
„Mačiau ir pavienių pabėgėlių, ir su vaikais. Sutrikusių, atsidūrusių nežinioje. Suaugusieji patys pasirinko riziką, bet vaikų buvo gaila“, – neslėpė Ineta.
Ji su kolegomis tikrindavo automobilius: ar nebandoma į mūsų teritoriją įvežti nelegalių migrantų. Labiausiai jai patiko stebėti kinologo darbą.
Iškvietė dėl nudobtos musės
Penkerius metus pareigūne dirbanti Ineta iš pradžių dirbo reagavimo skyriuje ir vykdavo į įvykio vietą pagal gyventojų pagalbos prašymus.
„Kiekviena diena būdavo vis kitokia, niekad nežinojai, kas laukia. Tuo šis darbas ir žavus. Pasitaikydavo, kad pranešimai plaukdavo vienas po kito – dėl smurto, konfliktų, skriaudžiamo vaiko, triukšmo...“ – prisiminė.
Nutikdavo ir tokių situacijų, kad nežinojo – pykti ar juoktis.
Ineta prisiminė, kaip kartą moteris susijaudinusiu balsu juos iškvietė dėl savo vyro, žudančio šeimos augintinį.
Pareigūnai, įjungę automobilio švyturėlius, išskubėjo gelbėti gyvybės, o paaiškėjo, kad vyriškis laikraščiu nudobė musę.
Pašnekovė atviravo, kad į jaunas pareigūnes gyventojai skirtingai reaguoja. Vieni maloniai nustemba išvydę uniformuotas merginas, kiti gi piktinasi – kam moterys, kam jaunos.
Lemtinga paskaita mokykloje
Porą pastarųjų metų Ineta yra bendruomenės pareigūnė.
Dabar jos pareiga yra užbėgti nusižengimams ir nusikaltimams už akių, paaiškinti gyventojams pavojus, patarti, kur kreiptis ištikus bėdai, nuraminti. Šis darbas jau visiškai kitoks, kur kas ramesnis ir saugesnis.
Pirmos mintys tapti pareigūne jai kilo, kai mokykloje apsilankė būtent bendruomenės pareigūnas. Jis kalbėjo apie savo darbą ir skatino moksleivius jį rinktis. Jo pasakojimas Inetą sužavėjo.
Šio pareigūno paskaitą mergina vadina jai lemtingu, nes nei šeimoje, nei giminėje policininkų nėra. Dabar ji nebeįsivaizduoja savęs jokiame kitame darbe.
„Pereiti į bendruomenės pareigūnus nusprendžiau dar ir todėl, kad nebijau viešai kalbėti, skaityti paskaitų, turiu kantrybės išsamiai viską aiškinti“, – kalbėjo.
Taip jau susiklostė, kad užaugusi Pandėlyje, Rokiškio rajone, ji dirba Kupiškio rajone, o gyvena Panevėžio rajone.
Iš Pandėlio laikų ją lydi malonūs prisiminimai – net 12 metų ji dainavo „Pandėlio balsiukų“ chore.
Perspėja tikromis istorijomis
Ineta džiaugėsi, kad jos perspėjimai apie telefoninių sukčių pinkles žmonėms jau pravertė.
„Pasakoju tikras istorijas, kaip kiti žmonės nukentėjo, kiek pinigų prarado, tik, aišku, be pavardžių. Aiškinu, jei sukčiai vienus apgavo, tai bandys apgauti ir kitus. Ir būna taip, kad po kurio laiko žmonės man dėkoja, nes nesutriko sulaukę įtartinų skambučių“, – džiaugėsi mergina.
Dar dvi didžiulės bėdos – tai artimojo smurtas ir vagystės. Tad ji moko gyventojus atpažinti smurtą, kreiptis pagalbos.
„Ginti. Saugoti. Padėti“ – tai ne tušti žodžiai. Nereikia ir net negalima kentėti smurto“, – tvirtino.
Baigusi Lietuvos policijos mokyklą, dabar ji Mykolo Romerio universitete studijuoja teisę ir ikiteisminį procesą. Jai smagu, kad gali dalyvauti mokymuose, kursuose ir seminaruose.
Neaišku, už ką ir prieš ką
Jaunimas policijoje dirba tikrai ne dėl atlyginimų. Visų pasaulio pinigų vis viena neuždirbsi, bet pareigūnai turi galimybę atsidurti įvykių epicentre.
Tai tvirtino Rokiškio policijos komisariate 4-us metus dirbantis 27 metų Valentinas Pupšys.
Jis dar priklauso Panevėžio mobiliajai grupei ir šiemet vyko į garsiąsias riaušes prie Seimo, kai įsiaudrinę mitingo dalyviai į pareigūnus mėtė akmenis, stumdė ir įžeidinėjo žurnalistus, demonstravo kartuves ir Dovydo žvaigždes.
Ar nebaisu stovėti prieš įsiutusius ir jėgą demonstruojančius veikėjus? Kaip visa tai vyko?
„Buvo taip: stovime priekyje, gauname pliūpsnius keiksmažodžių, kai kas – smūgį akmeniu. Riaušininkai prieina ir visaip vadina, dažniausiai rusiškai. Kraujas užverda, bet turi susivaldyti, neprovokuoti“, – prisiminė Valentinas.
Rokiškietis neslėpė, kad buvo sunku susigaudyti, kas toje margoje minioje buvo už ką, kas – prieš ką.
„Visokio plauko susirinko: vieni prieš skiepus, kiti prieš žiniasklaidą... Ne pati maloniausia grupelė žmonių“, – šyptelėjo.
Agresyviausiems riaušininkams buvo liepta pasitraukti, kas nepakluso – tuos kiti pareigūnai suėmė.
Numato žingsnius į priekį
Valentinas kalbėjo, kad policininkai yra gerai apmokyti, kaip elgtis kritiškoje situacijoje. Jai suvaldyti pakanka dešimčių tam parengtų pareigūnų. Bet pripažino: nemalonu, kai prieš tave – 200 ar 300 agresyviai nusiteikusių žmonių.
Ir juk tie patys žmonės šauksis policijos pagalbos ištikus bėdai!
Pašnekovas tikino, kad policininkai pagalbą teiks nepaisydami, ar žmogus dalyvavo riaušėse, ar mėtė akmenis, ar įžeidinėjo.
„Visuomet būni pasiruošęs netikėtiems atvejams. Nuolatinis budrumas „O kas jeigu?“ padeda išvengti pavojingų situacijų. Juk ir veždamas pažeidėją automobilyje nežinai, kaip jis elgsis, todėl iš anksto turi numatyti į priekį visus jo ir savo žingsnius“, – aiškino.
Vis dėlto kaip tik dėl šitų dalykų Valentinui policininko darbas ir yra toks patrauklus. Sėdėti kabinete prie dokumentų – ne jam.
Šeima bus specialusis padalinys
Pareigūnu beveik tris dešimtmečius dirbo ir Valentino tėvas. Jis ir buvo sūnui pavyzdys, patiko tėvo uniforma.
Renkantis profesiją tėvas jo neatkalbinėjo, davė naudingų patarimų.
„Turiu gerą žmonelę, ji labai mane palaiko... Ugnė dirba greitojoje medicinos pagalboje, todėl kartais įvykio vietoje susitinkame. Juokaujame, kad mūsų vaikai bus ugniagesiai. Tada šeima bus visas specialusis padalinys“, – šypsojosi vyriškis.
Jiedu su Ugne 13 metų drauge, o šiemet atšventė vestuves.
Žmona puikiai supranta, kad Valentinas kartais privalo keltis ir naktį. O į visokius iškvietimus dėl kaimyno gėlių darželio Valentinas žvelgia atlaidžiai.
„Ką darysi, aiškinamės, kieno gėlytės, kuriame sklype... Bet visuomet stengiamės žmones išklausyti, nes jeigu jie mus kvietė, jiems tai svarbu“, – šypsojosi pareigūnas.
Autografai
„Jei žmogus mus kviečia, vadinasi, jam tai svarbu. Jis turi būti išklausytas.“ V.Pupšys
„Smurto nereikia ir net negalima kentėti.“ I.Baronaitė
„Nemėgstu neteisybės. Noriu, kad būtų visiems gerai.“ A.Zdažinskaitė
Prierašai po nuotraukomis:
1. I.Baronaitė, kaip pareigūnė, net ir dainuodama per renginius dėvi uniformą.
2. V.Pupšiui patinka iššūkių reikalaujantis policininko darbas.
3. V.Pupšys džiaugėsi, kad medike dirbanti žmona Ugnė supranta jo – policininko – darbo subtilumus.
4. Po 13 laimingų metų drauge Valentinas ir Ugnė sukūrė šeimą.
5. 6. Valiūkiška, linksma, žaisminga – tokia A.Zdažinskaitė yra kasdienybėje. O su pareigūnės uniforma – santūri, kukli ir viskam pasirengusi.
7. I.Baronaitė gyventojams paaiškina, kad policijos šūkis „Ginti, Saugoti. Padėti“ nėra tušti žodžiai.
Asmeninio albumo nuotraukos
Momentinės loterijos, teleloto bilietų tikrinimas https://kaiplaimeti.lt/bilietu-tikrinimas/