Tam krašte visi dvikalbiai
Į vieną ir kitą pusę nuo Nemunėlio Radviliškio seniūnijos garsenybės – Dauguviečių giminės viensėdžio driekiasi didesni ir mažesni kaimai: Pučiakalnė, Aspariškiai, Totorkalnis, Beinoras, Sandariškiai, Rigmantiškiai, Slimaniškiai.
Toji šiauriausioji pasienio su Latvija atkarpa išskirtinė ir vaizdingais Nemunėlio upės pakrančių peizažais.
Dvi šalis skiriančius neplačius ir nesraunius vandenis jau nuo seno yra pamėgę turistai. Paprastai baidarininkai pasileidžia nuo Kvetkų ir vaizdinguoju Nemunėliu, latvių vadinamu Mėmele, įveikia kas ilgesnį, kas trumpesnį ruožą.
Šiauriausių šalies gyvenviečių žmonės svetingi.
„Mes turim ir gidų pažymėjimus, stabtelėjusiems pasižvalgyti galim daug įdomybių papasakoti“, – sako 63 metų mokytoja Roma Banienė. Dar priduria, kad visi pasienio kaimų gyventojai yra dvikalbiai, vienodai gerai šneka lietuviškai ir latviškai.
Gal nuo pelėdų, gal nuo malūno
Pedagogė su šeima gyvena Pučiakalnės kaime, vienoje didžiausių šalia turistinio maršruto esančių gyvenviečių. Nuo šio kaimo ir pradedame žvalgytuves.
Kadaise čia, vietovėje ant kalnelio, buvęs nedidukas, tik kelių trobų kaimas. Sakoma, kad vardą jam davę latviai, mat „pūce“ reiškia pelėda, o tie paukščiai čia pratisai ūbavo, tai ir praminė Pelėdkalniu, kitaip tariant Pučiakalne.
Kiti sako, kad kaimo vardas nuo aukštumėlėj stovėjusio vėjo malūno, esą vėjas pučia, sparnai sukasi, tai žmonės ir sako: „Važiuojam pučiakalnėn.“
Senovinis kaimas smarkiai išaugo sovietmečiu, 1973–1975 metais, kai kolūkis jame pasistatė raštinę ir gretimų vienkiemių žmones ėmė varyti į naujai kuriamą gyvenvietę. Viliojo tuo, kad įrengs vandentiekį, dar asfaltą per gyvenvietę nuties.
Namus sudegino, bet ąžuolo neįveikė
„Oi, kaip išeiti iš tėviškės nenorėjom!“ – prisimena 87 metų Ona Armonienė.
Jų vienkiemis buvęs gerokai arčiau upės, nei kolūkinė gyvenvietė, nuo čia iki maudyklos apie 1,5 kilometro, o ten per žvyrkelį iki vandens ranka pasiekt.
Šeima gyveno dar senelių statytoje dviejų galų gryčioje, ūkininkavo, tad buvo ištremti į Sibirą. Kai grįžo, namus buvo užėmę svetimi, tremtiniams leido įsikurti tik viename gale, o neilgai trukus išgrūdo į gyvenvietę.
Buvusius namus nušlavė nuo žemės paviršiaus.
„Ten nieko nebėr, laukus lygino, namus degino, norėjo ir ąžuolą išraut, bet neįveikė“, – pasakoja senolė.
Teko prisitaikyti ir kurtis iš naujo, statytis namus.
Visiems naujakuriams kolūkio valdžia įsakė šalia savo namų, prie gatvės, sodinti liepas. Tais medžiais apsodino ir kapinėms skirtą plotą. Dabar žmonės pyksta, išsikėtoję medžiai kapams visai netinka.
„Mes pasipriešinom, liepų nesodinom, norėjom tokių medžių, kas patiems, o ne kas valdžiai patinka: beržo, kaštono, eglutės. Iš miško parsinešėm kadugį, pušelę. Nenorėjom šablono“, – kalba pučiakalniškė.
Net bibliotekos knygų jau nebesulaukia
Kol jauni buvo, dvynes dukras augino, gyvenimas didelėje gyvenvietė rodėsi pakenčiamas, gausiai renginių būdavo, liaudies teatrai net spektaklius atveždavo. Buvo daug vaikų ir jaunimo, jei į kokią ekskursiją važiuot, visi net į didelį autobusą netilpdavo.
Jau beveik penki dešimtmečiai šeima Pučiakalnėje, o taip čia ir neįprato, vis prisimena gimtą vienkiemį.
„Dabar Pučiakalnėj blogai, nebėra žmonių, tik senukai, sėdim namie. Laimė, aš su dukra gyvenu, o daugelis po vieną. Daug našlių. Daug namų tušti stovi“, – glaustai dabartį apibūdina senolė.
Geriau būdavo, kai laikraščių eidavo pasiimti į paštą, ten su kaimynais susitikdavo, pašnekėdavo. Dabar laiškininkas kasdien automobiliu pravažiuoja, paštadėžėn spaudą sumeta, bendravimo nebėra.
Treti metai, kai kaime nebėra parduotuvės, kartkartėm užsuka tik krautuvė ant ratų. Nebelikę ir bibliotekos. Kelerius metus iš seniūnijos centro atvažiuodavo bibliotekininkė su krepšiu, dabar ji nebeatvyksta. Žadama, kad į kaimą šią vasarą atvažiuos biblioteka–autobusas.
Mieste pasigedo gaidžio
„Gyvenau Pučiakalnės vienkiemyje, uošvynėje. Ūkininkavau. Prieš 13 metų persikrausčiau į gyvenvietę“, – pasakoja gėlėse skendinčios sodybos šeimininkas Sigitas Samušis.
Žydintis grožis – jo gyvenimo draugės Teresės nuopelnas.
Dėl sveikatos ūkininkavimą gerokai apmažino, pernai vyrui daryta širdies operacija.
„Anksčiau nuvažiuodavom į teatrų festivalius, dabar nebe“, – sako pašnekovas.
Su R.Baniene sukame į jos sodybą Pučiakalnės pakraštyje. Moteris skuba palesinti viščiukus, o tada galėsim leistis tolyn.
„Kai ištekėjau, gyvenom Biržuose, bet kai gimė sūnus, taip patraukė atgal į kaimą! Būdavo, gieda mieste gaidys, o man taip gailu, kad jo neturiu“, – prisimena ji.
Kaiman parlėkė prieš 30 metų. Vyras Kęstutis Banys gavo darbą miškų ūkyje, darbovietė skyrė ir namą, jame šeima gyvena iki šiol, tik atžalos iš namų išskridusios.
Kai atsikraustė į sodybą, nustebo vietoj rūsio gavę sovietinių laikų slėptuvę nuo bombų. Dabar joje laiko daržoves. Ant storasienio, žemėn įleisto statinio tebėra seni užrašai, jais pažymėtos zonos švariems ir užterštiems drabužiams.
Pasienio kaime tokių slėptuvių buvo įrengta ir prie kitų valdiškų sodybų.
Kieme cypsi, karksi ir kudakuoja gyvūnija, šeimininkei tai didelė laimė.
Šalia daržai, vyras anksti rytą žolę pjovė, dabar žiūri, kad jau beveik sausa, karštis daro savo.
K.Banys medžiotojas, koridoriuje kabo gausybė trofėjų, už juos gavęs aukso ir sidabro medalius.
Latvių jautukai lanko lietuvių karves
Išriedam iš Pučiakalnės, jokio asfalto nebėra, tik žiauriai dulkantis siaurokas žvyrkelis. Toks pat, kaip ir važiuojant iš Nemunėlio Radviliškio.
„Kai politikai mūsų kaime apsilankė, klausė, kodėl šitokioje gražioje vietovėje mažai kaimo turizmo sodybų? Žmonės jiems aiškino, kad dėl kelių. Kas gi norės kratytis išmaltais žvyrkeliais?“ – pasakoja R.Banienė.
Pati 19 metų važinėjo mokytojauti. Būdavę tiek sniego priversta, kad mašina panyra į pusnį, nieko nematyt. Pavasarį ir rudenį – purvas neišbrendamas.
„Galėčiau Dakaro ralyje dalyvauti“, – juokiasi mokytoja.
Sukam pievos keliuku, automobilis spyriojasi, sunkiai iriasi per kupstus, bet šiaip taip pasiekiam maudyklą.
Anoje Nemunėlio pusėje latviai ūkininkai augina mėsinius galvijus, pakrantė nuėsta ir nutrypta, mūsuose ganiava tokiose vietose neleidžiama.
„Mūsų karvės pririštos, būna per rują mauroja, tai latviai jautukai per upę perbrenda ir iki mūsiškių atidunda“, – pasakoja, kad būna ir tokia „tautų bičiulystė“.
Koncertuojančių daugiau nei žiūrovų
Sandariškių kaimas – prie pat vandens, iš kelių sodybų belikęs vienas vienkiemis.
Kaimą žymėjo didžiulis ąžuolas. Senoliai iš kartos į kartą perdavė žinią, jog jis sodintas rusų – švedų karo laikais. Esą žemėn buvo sukištos trys gilės, o išdygo tik viena. Erdvioj vietoj medis išsikerojo. Kad suprast didumą: turėjo drevę, kurioje žmonės paršiukus laikė.
Galiūno neliko prieš dvejus metus, audra nuvertė.
Už Sandariškių – kelelis į Totorkalnį, ten buvo visų aplinkinių kaimų vaikų lankyta mokykla. Pastatas išlikęs, jame gyvena žmonės.
„Čia buvo didelė sodyba, gryčia dviejų galų. Nebėr. Čia penkios sodybos buvo, liko tik ąžuolai, kur medis, ten sodybvietė. Čia mano ąžuolas, stovėjo senelių namai, mama ten gimė“, – pasakoja mūsų palydovė.
Grįžtant prie Pučiakalnės, 62 gyventojus turinčiame kaime tėra tik viena moksleivė, daugiausiai dabartinių gyventojų – nuo 70 iki 90 metų.
R.Banienė dar ir bendruomenės pirmininkė, bet mano, kad bendruomenių namai nebereikalingi, nes nebėra kam renginiuose dalyvauti.
„Rengėm Užgavėnes, pasikvietėm saviveiklinį kolektyvą, koncertuojančių buvo 11, o mūsų, žiūrovų, tik 8“, – liūdnai šypteli ji.
Daugiau Holivudo mergaičių vardų žino
Iš 11-os Rigmantiškių kiemų belikusios keturios tolokai viena nuo kitos išsimėčiusios sodybos.
Nuo kelio matyti skandinaviško stiliaus, mažais langais, rudom lentom apkaltas namukas. Šeimininkai jau seniai dirba Norvegijoje, čia tik leidžia atostogas, tad ir sodybą priebėgiais remontuoja.
Keleliu tarp rugiagėlėm mėlynuojančių laukų sukame pas Vytautą Dūminį. Čia jo gimtinė, bet tėviškėje buvoja tik šiltuoju metu, žiemoja bute Panevėžyje.
„Kai būna Biržuose teatrų festivalis „Žaldokynė“, vietiniai nuvažiuoja“, – vyras pasakoja, kad greta Dauguvietynės gyvenantys žmonės kultūrai neabejingi. Bet čia pat priduria, jog itin glaudžių santykių su teatru nėra.
„Duok G.Dauguvietytės knygą, tai paskaito, bet Holivudo mergaičių vardų daugiau žino, nei mūsų teatralų“, – šypteli jis.
Kelionė į Biržus daugeliui dabar jau prabanga. Seniai pamiršti laikai, kai autobusas per palei Nemunėlį esančius kaimus kursuodavo 7–8 kartus per dieną ir bilietai buvo pigūs. Anuomet bobutės važiuodavo į miestą nusipirkti ledų ir iš karto pasisukdavo, grįždavo atgalios.
Dabar keleivinė eina tik kartą per dieną, sekmadieniais išvis ne, o ir bilietas į vieną pusę kainuoja 5 eurus.
Keliauninkams ir stovyklavietes pats įrengė
Prieš kelerius metus, kai kartu su latviais buvo vykdomas projektas turizmo prie Nemunėlio plėtrai, po pakrantės kaimus ištisai zujo keliautojai, į sodybas užsukdavo upe plaukiantis jaunimas.
„Prašydavo parduoti morkų, kitų daržovių. Ką ten parduosi, liepdavau rautis dovanai“, – pasakoja dosnus šeimininkas.
Dažniausiai upe plaukia estai, latviai ir rusai, tautiečių mažiau.
„Anksčiau nušienaudavau paupį, suoliuką pastačiau, ugniakurą iš akmenų sudėjau, baidarininkai sustodavo, palapines statydavosi“, – pasakoja V.Dūminis.
Kartą vyras stovyklavietėje rado visą dėžę spiningų, vandens turistai ją pamiršo.
Ypač tvarkingai elgėsi studentai iš Sankt Peterburgo, nepalikdavo nė šiukšlelės, viską surinkdavo į maišus, atnešdavo iki sodybos ir prašydavo leisti išmesti į konteinerį.
Pakrantę ruošti turistams ir nušienauti takelį iki savo sodybos V.Dūminis liovėsi po vienos latvių iškylos. Nors jiems buvo paaiškinta, kad stovyklaujant laužui reikia pasirinkti sausuolių, jaunimas ėmė ir išpjovė žalius pakrantės medžius.
„Dabar turistai per rapsus iki manęs atbrist nebegali, tai ir nebematau, kiek ir kas plaukia“, – sako vyras.
O ir patiems vietiniams ne bet kur prie Nemunėlio dabar įmanoma prieiti – vienur ūkininkų pasėliai, jie neleidžia, kitur medžių priversta.
Sieną žymi tik stulpelis
Nepriklausomybės atgavimo pradžioje pasienio kaimų gyventojams buvę sunku priprasti, kad tarp visad draugiškai sugyvenusių kaimynų staiga atsirado pasieniečių saugoma riba, tai kėlė daug nepatogumų.
„Atvažiavom maudytis, brendu moterims lelijų paskint, o pasienietis šaukia, kad atsidūriau jau svetimam vandeny“, – juokiasi jis.
Moterys, kaip nuo seno įpratusios, prisirenka Latvijos pusėje esančiame miške mėlynių, o pilnais krepšiais per sieną nepraleidžia, liepia uogas išpilti.
„Laimė, kad dabar draudimų nelikę, tik valstybių ribas žymintys stulpeliai“, – sako vyras.
Prierašai po nuotraukomis:
1. O.Armonienė mena, kaip kolūkių laikais jos šeimą iš vienkiemio prievarta atvarė į kolūkio gyvenvietę, joje taip ir neapsiprato.
2. S.Samušis anksčiau ūkininkavo, dabar darbus apmažino, mėgaujasi ramiu gyvenimu gyvenvietėje.
3. Į žmonos gimtinę atsikraustęs K.Banys čia greit tapo saviškiu, pamėgo kaimišką gyvenimo būdą.
4. Į vaizdingą kraštą šalia Nemunėlio veda tik vasaromis dulkantis, o žiemomis neišvažiuojamai užpustomas žvyrkelis.
5. Aukštumėlėje esanti vieta buvo pasirinkta kolūkinei gyvenvietei kurti, dabar čia daug namų stovi tušti.
6. Vienoje iš senųjų Pučiakalnės sodybų dabar gyvena nuomininkas, jis gražiai tvarko aplinką.
7. Kaimynai latviai ranka pasiekiami, tereikia persiirti į kitą krantą.
8. Senovinį kaimą užgožė kolūkinės statybos, išliko tik pavienės anų laikų sodybos. A.Švelnos nuotr.
