Tarsi ne jos gyvenimas
„Esu Rita, man 45 metai ir aš sergu šizofrenija“, – taip tiesiai šviesiai pasakojimą apie save pradeda nuo psichikos sutrikimų kenčianti moteris iš vieno Aukštaitijos miesto.
Karantinai jai gerokai apkartino gyvenimą. Priverstinė izoliacija, kai kontaktai su žmonėmis tapo smarkiai apriboti, kirto per sveikatą – pastaruoju metu sąmonės užtemimai užeina dažniau nei įprastai.
Rita perpratusi savo bėdą, tad žino, kaip gelbėtis sunkiausiu metu. Ji nuolat vartoja vaistus. Medikamentai moterį grąžina į beveik normalų gyvenimą, tačiau kartais išlenda pasaulio suvokimo bėdų.
„Tada jaučiuosi lyg teatro scenoje. Visa, kas vyksta, tarsi vyksta ne su manimi ir ne man, lyg stebėčiau kito žmogaus, ne savo, gyvenimą“, – bando nusakyti liguistą savo būseną.
Per užsitęsusį antrąjį karantiną tos iškreipto aplinkos suvokimo bėdos gerokai padažnėjo.
Laimė, dar ne tiek, kad reikėtų gultis į psichiatrijos skyrių, bet, pasak Ritos, kas bus rytoj – nežinia.
Siuvinėjimas tikrai ramina
Ritai dabar jau vis tiek, kaip aplinkiniai sureaguos į jos viešą išpažintį, juk gyvenime buvo gerokai didesnių stresų ir išgyvenimų, nei apkalbos už nugaros. Vis dėlto pašnekovė apsisprendžia neatskleisti savo pavardės, jos ir vardas pakeistas.
Rita sako, jog vienas iš būdų sau padėti – tai bendravimas su žmonėmis. Ir čia pat pripažįsta, kad dėl ligos norinčių su ja bendrauti žmonių būrelis šiek tiek mažesnis, nei galėtų būti kitomis aplinkybėmis.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
balandžio 30 d. numeryje.