Miškai slepia ežerus
„Išeini pasivaikščioti, išsimaudai ežere, namo grįžti per pievą savo pramintu takeliu ir pagalvoji: Dieve, kaip gerai, kad čia gyvename“, – šypsojosi Dalia Šejaukienė.
Jos ir vyro Sauliaus namai – Rokiškio rajone, šalia Aleksandravėlės, Trumponių kaime, tarp kalvų ir ežerų.
D.Šejaukienė prisiminė, kaip beržą pasodinęs vyro tėvas anūkams liepdavo kabarotis medžio šakomis kuo aukščiau ir šie išvysiantys aplink sodybą kelis ežerus.
Žaliuojantys miškai ir kalvos juos nuo žmogaus akių slepia, bet šeimininkė vardija netoliese tyvuliuojančius ežerus: Trumponių, Dėlinio, Akmenėlio, Dirdų, Eglinio, Ilgio.
Arčiausiai – Trumponių, arba Skaistinės. Nuo sodybos žvelgiant, ežeras – apačioje, po kojomis.
D.Šejaukienė įspėja būti atsargius – lynojant žolė šlapia. Paslydęs gali nusiristi kūlversčia.
Sesuo gelbėjo dvynius
Ežerą pasiekus jis atsiveria visu grožiu. Vandenyje lyg atviruke atsispindi medžiai. Ramybė ir tyla. Tik vis sučiulbantys paukščiai ir liepų, žolynų kvapas.
Prie lieptelio – Šejaukų valtis.
Bet ežeras klastingas – staigiai gilėjantis. Todėl D.Šejaukienei baugoka maudytis.
„Aš augusi Anykščių rajone, prie Šventosios upės. Todėl įpratusi kojomis dugną siekti. O čia kone iškart gilu“, – kalbėjo moteris.
Užtat vaikai puikiai plaukia, mėgsta nardyti. Prieš devynerius metus kaip tik šiame ežere įvyko baisi tragedija. Nuskendo Aleksandravėlėje gyvenę broliukas ir sesuo. Apie tai rašė ir „Panevėžio rytas“.
„Po nelaimės negalėdavau čia maudytis, taip baisiai sukrėtė vaikų mirtis“, – liūdnai pasakojo D.Šejaukienė.
Bet laikas eina, ir pamažėle su viskuo apsipranti.
Bac žuvis ant stalo
D.Šejaukienė mėgsta plaukyti valtimi, bet tik pramogai – kai norisi ir yra laiko pasimėgauti ramybe. O kaime ūkininkaujant, laikant gyvulių, laisvas laikas yra prabanga.
Užtat štai uošvis buvo užkietėjęs žvejys.
Kam jau kam, bet žvejybai laiko rasdavo, nesvarbu jam buvo, geras ar prastas oras.
Žiemą prisipildavo kibirą karštų anglių ir išeidavo žvejoti. Sustirusias nuo speigo rankas žarijomis pašildydavo ir vėl atplaukiančių žuvų laukdavo.
„Net pykdavome kartais. Jau viskas namuose sutvarkyta, o jei dar yra svečių, ramiai jau šnekučiuojamės – ir senelis iš žvejybos grįžta. Bac žuvis ant stalo“, – juokėsi šeimininkė.
Ir vėl prie darbo, eina žuvies valyti, kepti.
Per karantiną visiškai vieni
Į Trumponių kaimą D.Šejaukienė atitekėjo prieš tris dešimtmečius. Tuomet Aleksandravėlėje gyveno daug žmonių, buvo net aštuonmetė mokykla. Niekas net nepagalvojo, kad aplinkui namai ištuštės, o kai kurių nė žymės neliks.
„Štai ant to kalniuko priešais stovėjo graži sodyba. Didžiuliai medžiai, tvartai – viską melioracija nugriovė, po žeme pakišo“, – apgailestavo D.Šejaukienė.
Prie ežero kranto dar laikėsi pirtelė ir šulinys, bet dabar medelis belikęs.
Veikiausiai kaimas galimiems naujakuriams nepatrauklus todėl, kad iki Rokiškio – 35 kilometrai. Iš kitos pusės – Latvija.
„Dabar kaime su vyru jaučiamės visiškai vieni. Ypač per karantiną – jei keliu mašina važiuodavo, iš karto žiūrėdavome, pas ką. O gal pas mus?“ – kalbėjo pašnekovė.
Nors gamta tikrai graži, bet žemės nederlingos, molis, nelabai ką užsiauginsi.
Rodydama į stačius šlaitus, moteris pasakoja, kad žolę pjauna, grūdus kulia technika. Lygumose gimusiam ir augusiam žmogui net šiurpai nueina tai įsivaizduojant. Juk nugarmėti galima!
Iš praeities neliko nieko
D.Šejaukienė pasakojo, kad prie jų sodybos „Gastautos“ folklorinis ansamblis švęsdavo Jonines. Su tradicijomis, vainikėlių plukdymais, dainomis.
Yra moteris, kuri vasarą gyvena vagonėlyje. Išjungia telefoną, internetą, nieko jai nereikia, tiktai knygos.
Vasarą ir pas Šejaukas svečių pilna. Jiems yra net nedidelis namelis su lova, elektrine virykle.
Apgyvendina ir savo namo antrame aukšte, ten – vien lovos.
Šeimininkė papasakojo, kad uošvių medinis namas, į kurį su vyru gyventi ji atvyko, sudegė dėl gedimo elektros instaliacijoje. Tai įvyko prieš 14 metų.
Buvo vasara. Užsidegė elektros skaitiklis, pradėjo rūkti, bet šeima darbavosi lauke ir dūmų niekas nepastebėjo. Šeimininkė šieną grėbė.
Staiga pasirodė ugnies stulpas. Ežero vanduo ranka pasiekiamas, bet namas pleškėjo kaip degtukas.
Liepsnos prarijo ir uošvių, ir jų pačių užgyventą turtą: daiktus, žaislus, papuošalus, drabužius, nuotraukas.
„Iš praeities neliko nieko. Rankose teturėjau telefoną“, – prisiminė.
Ugnyje pradingo ir šaldytuvai, pieno bidonai, skalbimo mašina, kiti įrenginiai. Klėtis sudegė.
Bet siaubingiausia akimirka buvo, kai kažkas riktelėjo: „Vaikai viduje!“
Tuomet paaugliai jų sūnūs bandė gelbėti kompiuterius. Laimė, visi liko sveiki gyvi.
Nelaimė, bet taip smagu
D.Šejaukienės sesuo pakvietė padegėlius kurį laiką pas juos pagyventi. Bet vienas iš sūnų pareiškė, kad iš savo namų nekels nė kojos.
„Jei taip, tai statome kitą namą“, – per akimirką nusprendė šeima.
Privažiavo pilnas kiemas padėjėjų – draugų ir giminių. Apsistojo kas klojime, kas mašinose, pirtelėje. Visur, kur įmanoma sutilpti, kažkas gyveno.
„O jau geras oras pasitaikė! Kad ir nelaimė, bet šitaip smagu buvo“, – šypsojosi.
Per mėnesį išdygo naujas namas – kad ir nedidelis, bet jaukus.
Buvusio namo pamatai virto žydinčiais gėlynais.
Abu sūnūs dabar jau susikūrę savo gyvenimus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Šejaukienė jaučiasi laiminga, kad jai likimas lėmė gyventi ramiame, ežeringame krašte.
2. Sudegusios sodybos vietoje šeimininkė prisodino įvairių gėlių – kad ši vieta keltų ne liūdesį, o džiaugsmą.
A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 08 18