„Reikalas labai svarbus, todėl jus sukviečiau net per karantiną. Mat iš partijos viršūnių atėjo pasiūlymas išrinkti iš mūsų visų labiausiai vertą ir suteikti jam Labiausiai nusipelniusiojo vardą. Spręsit jūs, bet partija mane apdovanojimui pasiūlė... Nors, tiesą sakant, nei man čia reikia, nei čia ką...“ – suglumusi aiškina skyriaus įkūrėja ir vedlė Storulė.
„Naudingieji“ kritiškai nužvelgia Storulę, po to vienas kitą. Mintyse nebyliai konkurentus įvertina ir lieka su savo nuomone – šio vardo vertas būtent jis. Ir kas jau kas, bet tiktai ne Storulė!
„Tai laba dienaaaa... Storule, jau kaip tik tu verta? Kodėl išskyrė vieną? Tai visus tegu apdovanoja“, – nedraugišką tylą nutraukia Motina Gegutė.
Storulė nurausta iki pažastų.
„Turi būti pagerbtas labiausiai vertas. Tai reiškia – vienas, o ne visi“, – bando aiškinti.
„Nu, karoče, čia jau bezpridelas... Storulė – ne prikolna boba, o tikra žaba – ir bus apdovanota? Už ką, žmonės, pasakykite?!“ – pasipiktina Kelių Gaidelis.
„Tai jau tikrai, nesąmonė... Storulė – mūsų garbė ir pasididžiavimas? Neketinau to viešinti, bet kad ji gi su sugyventiniu gyvena. Be kunigo palaiminimo“, – pirštą aukštyn kelia Prostitutė. Arba nori į save dėmesį atkreipti, arba parodyti skaisčiai nulakuotus ilgus nagus.
„Pasii... Pasiiaiš... ik... ik... Storule, pasi...ik... aiškink“, – sunkiai, bet išžagsi Alkoholikas.
Storulė nudelbia žvilgsnį į grindis ir prisipažįsta, kad taip, su vyriškiu gyvena jau du dešimtmečius. Turėjo santuokinį vyrą, išsiskyrė. Vaikai užaugo. Įsimylėjo kitą, puikiai sutaria.
„Toks yra mano gyvenimas. O kas jums kliūva? Kad vis su tuo pačiu? Prostitute, kiek vyrų pati turėjai? Penkis tūkstančius?“ – nenusileisti nusprendžia ir Storulė.
Prostitutė valiūkiškai kilsteli vieną antakį.
„Per ik... kiek laiko? Ik... per trrrr... trejus metus?“ – susidomi Alkoholikas.
Prostitutė šypteli daug sakančia šypsena.
„Per metus? Nu, karoče, šita tai pana krūta“, – susižavėjimo neslepia Kelių Gaidelis.
Prostitutė prunkšteli dėl tokio aplinkinių naivumo.
„Negi per mėnesį?! – už burnos susiima Motina Gegutė ir pusbalsiu sau sušnibžda: – Nu šitai lentai be užpakalio ir papų sekasi...“
„Ne per trejus metus, o per karantiną, – viepiasi ryškiai dažytom lūpom Prostitutė. – Bet šitai nesiskaito, nes tai mano pragyvenimas ir darbas.“
Gi Motina Gegutė įsitikinusi, kad ji apdovanojimo vertesnė už visus.
„Aš tiek vaikų valstybei prigimdžiau! Aišku, nuo skirtingų vyrų, bet kas galėtų su manimi lygintis? Jei jau ne mane, tai mano dabartinį vyrą Alkoholiką apdovanokite. Tas tai jau tikrai neištvirkauja. Nuolat gerdamas nelabai paištvirkausi.“
Storulė net rankomis skėsteli: „Taigi Alkoholike, žinome, kad geras tu žmogus, bet ir dabar lankaisi pas svetimą moteriškaitę... Nuo seno. Visi juk žinome... Motina Gegutė irgi žino...“
Alkoholikas tik perverčia baltas akis ir du kartus žagteli. Motina Gegutė apsimeta netekusi klausos ir nieko, ničnieko negirdėjusi.
„Bet čia jau visai lievas reikalas. Ar čia prikolas? Užsiparinsiu. Kodėl ne aš? Aš bent jau gražus ir moku gražiai šypsotis...“ – nenustygsta Kelių Gaidelis.
„O prisimeni, Kelių Gaideli, kai tu dirbai vienoje tarnyboje? Ten buvo daug gražių jaunų panelių. Juk lažindavaisi su kolegomis, per kiek laiko jas suviliosi. Pats gi girdamasis mums pasakojai “, – neišlaiko Prostitutė.
„Oi laikai, karoče, buvo... – ilgesingai atsidūsta Kelių Gaidelis. – Geriausias rezultatas – trys valandos...“
Ir tik tuomet supranta, kad nejučiomis išsidavė.
Posėdžių salės kamputyje kažkas sušnara.
Narkomanas pakilęs nuo kėdės iššlitiniuoja lauk. Mesteli paniekinamai per petį: „Atsirado, matote, dorovingųjų kompanija...“
„Turiu ir aš visokių nuodėmių, ypač – mėgstu skaniai pavalgyti. Bet dabar matau, kad patiekalui iš pavydo ir pagiežos ir jūs, mieli kolegos, neatsispyrėte. Todėl ir nebejaučiate kitokių skonių“, – tarsteli Storulė.