Reikalų su kariuomene neturėjo
Žinia apie vykstantį karą smarkiai paveikė Urbonų kasdienybę – dabar sutuoktiniai aktyvūs šauliai.
D.Urbonė verslo pasaulį iškeitė į socialinę sritį ir dirba su negalią turinčiais vaikais.
Moteris neslėpė, kad žinia apie karą stipriai pakeitė gyvenimą – griuvo iki tol saugiai atrodęs įprastas pasaulis.
„Negalėjome likti nuošalyje. Atsirado suvokimas, kad karas visai šalia mūsų“, – paaiškino sutuoktiniai, kas paskatino juos įsilieti į šaulių gretas.
Iki tol jokių reikalų Urbonai su kariuomene neturėjo, juolab su ginklais.
Griūvant sovietų valdžiai ir prasidėjus pertvarkai, vyras išvengė tarnybos sovietinėje kariuomenėje.
R.Urbonas dirba logistikos įmonėje vadybininku, jo žmona – socialinėje srityje, taip pat vaikams dėsto pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursus.
R.Urbonas dar žaidžia žolės riedulį, su komanda yra iškovojęs Lietuvos čempionų laurus. Taip pat jėgas išbandė ir futbolo aikštėje.
Šeima itin mėgsta pramoginius ir Lotynų Amerikos šalių šokius. Visa tai pridėjo ištvermės šaulio tarnyboje.
Žinotų, ką privalo daryti
„Vaikai užauginti, atrodė, kad mūsų laisvalaikis užimtas ir laisvo laiko jokiai kitai veiklai nėra, bet kai prasidėjo karas Ukrainoje, viskas pasikeitė“, – teigė D.Urbonė.
Visas vertybes teko peržiūrėti kitu žvilgsniu.
„Kai matai iš rūsių traukiamų sužeistų žmonių vaizdus, tada pagalvoji, kad esant reikalui galėčiau padėti. Būdama šaule žinosiu, ką daryti X valandą“, – tvirtino D.Urbonė.
Po karo pradžios praėjus trims paroms abu Urbonai parašė prašymus įstoti į Šaulių sąjungą.
„Tiesiog supranti, kad jeigu ir pas mus kils tokia pat situacija, turi žinoti savo vietą. Kariai juk yra valstybės pamatas“, – dėstė ji.
Be to, daug ramiau, kai žinai, ką daryti susidarius ekstremaliai padėčiai.
Iš pradžių abiem jiems teko išklausyti teorinius mokymus, paskui dalyvauti pratybose.
Įsivaizdavo idėjinę organizaciją
Nė vieno jų giminėje šaulių nebuvo. Iki tol Urbonai su šauliais buvo susidūrę per šventes, minėjimus ir kitus oficialius renginius, girdėję apie jų veiklą.
Abu ne kartą svarstė įsirašyti į šaulių gretas, bet viską vis nukeldavo ateitin.
„Kai priklausai kokiai nors organizacijai, tai visąlaik lengviau kitiems padėti. Tarkim, Šaulių sąjungoje tau nereikia galvoti, kuo gali būti naudingas savo šaliai. Čia viskas atvirkščiai, mes nuolat kviečiami tai vieniems, tai kitiems į pagalbą“, – dėstė D.Urbonė.
Moteris neslėpė, kad anksčiau šaulius įsivaizdavo tik idėjine ir patriotine organizacija, kur renkasi vyresni žmonės.
„Kai įstojau pamačiau, kad čia dominuoja pilietiškumas ir ne žodžiais tėvynė mylima, o savo veiksmais prisidedama prie šalies gerovės“, – tvirtino šaulė.
Urbonai priklauso partizano Antano Žilio-Žaibo slapyvardžiu „Žaibas“ pavadintai kuopai.
Gyvi grįžo iš tremties
Tiek D.Urbonės, tiek R.Urbono giminėse buvo tremtinių. Pokario metais R.Urbono senelis buvo ištremtas į Sibirą, tokia pat dalia ištiko D.Urbonės močiutės tėvą ir brolius.
R.Urbono senelis buvo girininkas, D.Urbonės močiutės brolis kovojo generolo P.Plechavičiaus daliniuose prieš bolševikus, todėl ir buvo ištremti.
Į Sibirą jie buvo išsiųsti tuoj po Antrojo pasaulinio karo, sovietams vėl okupavus Lietuvą. Sibire jie prabuvo beveik 10 metų.
„Po Stalino mirties tiek mano, tiek vyro artimieji gyvi sugrįžo iš tremties į gimtinę, bet nė vienam jų neteko sulaukti, kada mes su vyru įstosime į šaulių gretas“, – teigė ji.
Iš pragaro ratų ištrūkę tremtiniai vėliau artimiesiems pasakojo, kokias kančias patyrė tremtyje. Teko ir badauti, ir šalti, Sibire gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios.
„Apie tremtį žinojome viską. Būtent pirmieji daigai ir sudygsta šeimoje kalbantis“, – apie savo apsisprendimą sakė ji.
Moteris neslėpė, kad giminaičiai, sužinoję apie jųdviejų su vyru įsiliejimą į šaulių gretas, labai palaikė ir didžiavosi jais.
Urbonų vaikai jau suaugę ir gyvena atskirai, bet nė vienas nėra šaulys.
„Dabar jie tokiame etape, kai augina savo vaikus. Gal ateis laikas ir jie taip pat taps šauliais“, – svarstė ji.
Rengia žygius moksleiviams
Mokyklose D.Urbonė dėsto pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą devintų klasių mokiniams. Su kolegomis ji dirba visame Panevėžio krašte.
Tris užsiėmimus trunkantis kursas susideda iš teorinės ir praktinės dalių. 15–16 metų paaugliai mokomi išgyventi gamtoje – užkurti laužą be degtukų, neleisti ugniai užgesti, naudotis palapinsiauste ir surišti mazgą.
Taip pat mokiniai supažindinami su pirmąja medicinine pagalba. Tam į mokyklas vežamas manekenas, kad mokiniai realiai išmoktų gaivinti žmogų, uždėti turniketą ir panašiai.
„Gal dabar ir atrodo, kad šie įgūdžiai nesvarbūs, bet esant reikalui gali išgelbėti gyvybę“, – tvirtino šaulė.
Po teorinės mokymų dalies rengiamas kelių valandų žygis. Įveikus kelis kilometrus pėsčiomis vyksta praktinius įgūdžius patikrinančios varžybos.
Į komandas susiskirstę mokiniai varžosi, kas greičiau ištrauks pelkėje „skęstantį“ draugą, be degtukų užkurs laužą ir panašiai.
Visi gali rasti užsiėmimą
Urbonai tikino, kad darbe įgytų įgūdžių visai neprireikė Šaulių sąjungoje, todėl visko mokėsi vietoje.
Šauliu gali tapti kiekvienas, nežiūrint kokios sveikatos jis būtų.
„Dabar visa karyba pasikeitusi, net neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus tinka, nes ir iš jo gali skraidyklę valdyti“, – teigė ji.
Visgi Urbonai pabrėžė, kad šiais laikais didelio fizinio pasirengimo nebereikia.
„Seniau reikėjo su kuprine ir ginkluote didelius atstumus įveikti, dabar ypatingos ištvermės nebereikia“, – tvirtino jie.
Svarbiausia šauliams mokėti saugoti paskirtus objektus ir apsiginti, todėl nebėra skirtumų, ar tai bus vyras, ar moteris.
„Jeigu puola mūsų postą, atsišaudome ir neleidžiame priešui priartėti“, – tvirtino D.Urbonė.
Nevaikšto susikibę rankomis
Paklausta, ar su vyru dalyvauja visose pratybose, R.Urbonė teigė, kad ne visada.
„Vienoje kuopoje ir viename būryje esame, bet per pratybas dažnai kiekvienas skirtingas pa-reigas užimame. Nėra taip, kad susikabinę už rankų kartu vaikščiotume“, – teigė ji.
R.Urbonas yra būrio vadas. D.Urbonė vadovauja naujokų mokymo skyriui ir supažindina juos su šaulio veikla.
„Pas mus nėra taip kaip kariuomenėje. Kuopoje tavo pareigos vienokios, bet per pratybas gali gauti visai kitas, kokios tuo metu būna reikalingos. Pratybose dalyvauja keli skyrių vadai, tad aišku, kad visi vadovauti negalime“, – dėstė ji.
Ginklus perprato greitai
Per pratybas šauliams tenka ir šaudyti, ir nešti sunkias kuprines, ir įveikti ne vieną dešimtį kilometrų. Švediški automatai su šovinių dėtuve sveria 5,5 kilogramo, o vokiečių gamybos automatinis šautuvas yra lengvesnis. Jo svoris su dėtuve sudaro 3,6 kilogramo.
Išgirdusi klausimą, ar sunku buvo susidraugauti su ginklais, D.Urbonė nusijuokė ir patikino, kad greitai apsiprato ir nesibaimino imdama šautuvą į rankas.
„Pirmąkart šaudant automatas rankose tikrai nešokinėjo. Reikia tik stipriai buožę įremti į petį“, – pabrėžė šaulė.
Dar sovietiniais laikais, kai kiekvienoje mokykloje buvo privalomas karinis ugdymas, ji susipažino su ginklais, bet po daugelio metų vėl teko viską prisiminti iš naujo.
Juolab kad dabar šauliai naudoja ne rusišką, bet Vakarų šalių ginkluotę.
Kasmet reikia išlaikyti ginklo valdymo testą – mokėti jį išardyti ir vėl surinkti.
D.Urbonė šaudė ne tik automatu, bet taikėsi ir kulkosvaidžiu.
Per pratybas tenka įveikti 30 kilometrų pėsčiomis. Ant pečių nešama kuprinė sveria iki 20 kilogramų.
Anksčiau kraujas kėlė baimę
Išklausiusi šaulių kursus R.Urbonė teigė besijaučianti tvirtesnė.
„Intensyviai kaskart kartojame medicininius mokymus, mokomės suteikti pagalbą esant masyviam kraujavimui ir panašiai“, – dėstė ji.
Kartą teko įgūdžius panaudoti ir realiame gyvenime. Maždaug prieš porą metu abu Urbonai važiavo į pratybas.
Buvo ankstyvas metas. Prie Velžio netoli Panevėžio jie pamatė sužeistą paspirtukininką. Žmogus sėdėjo atremtas į automobilį.
„Vyras sustojo ir iškart nubėgome prie nelaimėlio. Anksčiau bijojau kraujo, net į tą pusę vengdavau pažiūrėti, bet dabar po visų mokymų, kai net teko stebėti lavono skrodimą, jau niekas nebaisu. Drąsiai bėgau, nes žinau, ką daryti tokiose situacijose“, – dėstė šaulė.
Bet tą pačią akimirką pasirodė medikų ekipažas, tad pagalbos teikti nebereikėjo.
Urbonai atsitraukė į šalį ir netrukdė dirbti medikams.
„Gali turėti įvairiausių didelių baimių, bet dalyvaudamas mokymuose jas įveiki. Anksčiau išvis būčiau bijojusi prie tokios vietos prieiti“, – neslėpė ji.
Šaulių veikla plati ir neapsiriboja vien svarbių objektų saugojimu bei pratybomis. Tenka kartu su pasieniečiais patruliuoti pasienyje.
Taip pat šauliai padeda saugoti ir kareivines, kai kariai išvyksta į pratybas, prižiūri partizanų kapus, įsitraukia į labdaringą veiklą.
„Pernai padėjome „Maisto bankui“, perrinkome 9 tonas bulvių“, – prisiminė D.Urbonė.
Moterims išimčių nedaro
Urbonai neslėpė, kad tapę šauliais dabar sugebėtų išgyventi gamtoje, mokėtų susirasti nakvynę, užsikurti laužą.
Kas mėnesį šauliai dalyvauja pratybose, bet dabar vis rečiau su nakvyne vyksta į miškus.
„Dabar pagrindinė šaulių užduotis atėjus dienai X būtų apsaugoti tam tikrus objektus ir padėti civiliams. To mes ir mokomės. Bendradarbiaujame su policija, medikais, kitomis tarnybomis“, – dėstė Urbonai.
Per pratybas griūti į purvynę nebijo. Pratybų metu šauliai naudoja garsinius šaudmenis ir dūminius užtaisus, tačiau trenksmai ir dūmai D.Urbonės jau nebegąsdina.
Kuopą sudaro per 120 šaulių, jų gretose yra apie 20 moterų. Jos lygiai kaip vyrai tarnauja ir joms nedaromos jokios išimtys.
Per pratybas vyrui paklūsta
„Kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras yra pasakęs, kad šeimoje vadas yra žmona, o pratybose – vyras, tai taip ir mūsų šeimoje. Šioje srityje vyras už mane stipresnis“, – tvirtino D.Urbonė.
Paklausta, ar sunku per pratybas paklūsti vyrui, ar nekyla noras priešgyniauti, moteris tik nusijuokė.
„Juo pasitikiu ir žinau, kad jo sprendimai bus teisingi“, – nukirto ji.
Į kai kurias pratybas sutuoktiniai važiuoja kartu, bet pasitaiko, kad tenka vykti ir atskirai.
Į žygį šauliai pasiima būtiniausius daiktus – maistą, vandenį, miegmaišį, prožektorių ir palapinsiaustę. Dabar palapinės nebestatomos.
Šauliai patys perka aprangą. Ją galima įsigyti parduotuvėse, bet turi sutapti tam skirtas raštas. Apranga gali kainuoti apie tūkstantį eurų.
Turi ką aptarti
Urbonai – ne vienintelė šaulių šeima rinktinėje. Yra dar kelios šeimos, įsiliejusios į šaulių gretas.
„Raginame, kad ir kiti atsivestų žmonas, tada abiem ramiau būna. Kai kurios moterys pyksta, kad šauliais tapę vyrai mažiau su šeima bendrauja ir mažiau joms skiria dėmesio. Vyrams irgi nesmagu, kad visą savaitgalį praleidžia ne namuose. Mes, grįžę iš pratybų, susėdame ir kalbamės nesustodami, nors jau seniausiai būna laikas eiti miegoti“, – teigė Urbonai.
Sutuoktiniai dalijasi įspūdžiais ir kuo puikiausiai vienas kitą supranta.
„Jeigu žmona nebūtų šaulė, jai neįdomu būtų klausytis, o dabar galiu viską smulkiai pasakoti, nes viską supras“, – dėstė R.Urbonas.
Vežė labdarą ukrainiečiams
R.Urbonei teko vežti humanitarinę pagalbą kariaujančiai Ukrainai.
Rusijai pradėjus karą, R.Urbonė vežė tikinčiųjų bendruomenės paruoštą labdarą.
„Vyras negalėjo važiuoti, tai teko man“, – dėstė šaulė.
Kelionė pirmyn ir atgal užtruko 4 paras. Nakvoti teko Kyjive. Tąnakt rusai Ukrainos sostinę atakavo skraidyklėmis. Jų buvo paleista per 70.
Lietuviai nakvojo vienuolyne, kambaryje be langų, todėl kaukiant sirenoms nėjo į slėptuvę.
„Nusprendėme prabūti ten. Sprogimų negirdėjome, tik vėliau sužinojome, kad viena skraidyklė nukrito netoli esančiame darželyje“, – tvirtino ji.
Įgūdžius tobulina pratybose
Šiemet pavasarį, kaip ir kasmet, šauliai dalyvavo Karaliaus Mindaugo husarų bataliono organizuotose pratybose „Karaliaus kirtis“. Jiems teko Panevėžio rajone saugoti miesto nuotekų valyklą netoli Berniūnų. Pasikeisdami šauliai saugojo didelę teritoriją.
Rugsėjo pabaigoje šauliai dalyvavo Rokiškyje vykusiose pratybose „Saugus Panevėžio regionas / Rokiškio skydas 2026“. Jose dalyvavo apie 120 šaulių. Buvo ir kupiškėnų, pasvaliečių, biržiečių, rokiškėnų ir atvykusių iš kitų šalies vietų.
Kartu pratybose dalyvavo policija ir medikai.
Ties įvažiavimu į Rokiškį prie viaduko ir kitose miesto vietose buvo įrengti postai. Šauliai stabdė automobilius ir mokėsi aptikti „priešininkų“ vežtus ginklus.
Paskui mokymai perkelti į savivaldybės pastatą.
Savaitgalį valdininkai nedirbo, tad savivaldybės veikla nesutrikdyta.
Šauliai įsikūrė konferencijų salėje, vykdė budėjimą ir saugojo prieigas. Kiti budėjo prie šilumos tinklų ir kitų svarbių objektų.
Kiti pratybose dalyvavę šauliai apsimetė riaušininkais. Bandė kelti riaušes, brovėsi į savivaldybę.
Šauliai buvo uniformuoti, apsiginklavę automatais. Pratybas apvainikavo paskutinę dieną įvykęs mūšis. Buvo šaudoma imitaciniais šoviniais. Ginkluoti riaušininkai brovėsi į savivaldybę, gynėjai atsišaudė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Karo baisybių sukrėsti Ričardas ir Daiva Urbonai nusprendė įsilieti į šaulių gretas, nes yra pasiryžę padėti kitiems. A.Švelnos nuotr.
2. Per pratybas Rokiškyje D.Urbonė su kitais šauliais budėjo prie įvažiavimo į miestą.
3. D.Urbonė mokinius moko suteikti pirmąją pagalbą, ji gali praversti kritiniu atveju.
4. D.Urbonei tenka šaudyti ir iš kulkosvaidžio, bet trenksmo ji nebijo.
5. Pratybų metu D.Urbonė įdėmiai klauso R.Urbono (dešinėje) nurodymų.
6. Urbonai mėgsta pramoginius ir Lotynų Amerikos šalių šokius.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
