Diplominis darbas – apie Panevėžio pastatus
Buvusi panevėžietė architektė Elena Staškutė jau 6 metus gyvena Olandijoje, Roterdame, ir dirba architekte firmoje „Orange Architects“. Prieš tai ji baigė architektūros magistro studijas Amsterdamo akademijoje.
Galbūt Panevėžio „Garso“ griovimo istorija 30-metei merginai būtų praslydusi pro ausis, jei ne jos magistrantūros diplominis darbas apie vienuolika Panevėžio sovietinio modernizmo pastatų.
Architektė savo darbe apžvelgė J.Miltinio dramos teatro, „Nevėžio“ viešbučio, „sasiska“ vadinamų daugiaaukščių namų J.Basanavičiaus gatvėje, buvusio buitinio aptarnavimo kombinato, Bendruomenių, Santuokų rūmų ir „Garso“ kino centro pastatus, jų vertę ir reikšmę miestui.
„Atradau įdomų dalyką – tai, kad Panevėžys buvo faktiškai pastatytas sovietmečiu, pagrindiniai miesto pastatai atsirado būtent šiuo laikotarpiu. Dar atradau, jog tie pastatai ypatingi tuo, kad jie išliko, nors daugelyje miestų to meto pastatai jau sugriauti“, – teigė pašnekovė.
Stovi ateistinė bažnyčia
„Garsas“, anot architektės, buvo vienas vertingiausių šioje kolekcijoje. Būtent kolekcijoje, nes pastatai atskirai po vieną ne taip vertingi, kaip visa jų kolekcija.
Panevėžiečiai nuolat bando atrasti, kuo išskirtinis yra miestas, o juk toli ieškoti nereikėtų. Būtent ši pastatų kolekcija Panevėžį ir išskiria iš kitų miestų. Lietuvoje nėra tiek daug miestų, turinčių tokią įvairovę – vis dar išlikusių, skirtingų sovietinio laikotarpio pastatų tipų. Netgi buvusioje Sovietų Sąjungoje jų irgi nėra per daug, nes jie griaunami.
Olandų dėstytojai labai gerai įvertino architektės darbą, jiems buvo įdomu išvysti kitokio stiliaus ir kitokios technologijos pastatus.
„Kalbant apie šiuos pastatus diskutuoti – gražūs jie ar negražūs – netinka, reikia kalbėti apie pastatų vertę. Santuokų rūmai dėstytojams pasirodė labai unikalūs, nes neatitinka demokratinės visuomenės standartų – visame Vakarų pasaulyje jaunieji tuokėsi ten, kur norėjo. Specialūs rūmai tam buvo pastatyti, nes sovietmečiu bažnyčia buvo uždrausta, o vietoj jos sukurta tarsi ateistinė bažnyčia – santuokų rūmai“, – pasakojo E.Staškutė.
Olandams „Garsas“ su kino sale taip pat pasirodė vertingi dalykai, tuo labiau kad pastatas saugojo šimtametę istoriją.
„Būdama moksleivė su draugais visuomet eidavau į „Garsą“, o ne į „Forum Cinema“ „Babilone“. Man, kaip architektei, ten buvo labai vertinga didžiulė erdvė, išskirtinė salė, akustika, forma. Visoje Lietuvoje ir Europoje tokių salių nėra daug“, – teigė pašnekovė.
Mero leptelėjimas neįskaudino
Įsigilinusi į Panevėžio peripetijas, kai buvo kovojama už dabar jau nugriauto „Garso“ išsaugojimą, mergina negalėjo tylėti. Ji įsitraukė į diskusijas, dalyvavo nuotolinėse konferencijose su ministrais, miesto valdžia.
Vienos diskusijos metu Panevėžio meras, irgi architektas Rytis Račkauskas šiurkščiai leptelėjo, kad ji per jauna kritikuoti laimėjusio projektą architekto Aurimo Syruso darbą, ir dargi pasiūlė patylėti. Taip ir pareiškė: „Gal reikėtų daugiau etikos komentuojant turinčio pasiekimų ir žinomo bendruomenėje kolegos darbus.“
Paklausta, kaip tuomet jautėsi, mergina atsakė, kad tikrai buvo nemalonu, bet neįsižeidė. Nes kai žmonės pasiduoda tokiems asmeniškumams, tik parodo savo silpnybę.
„Netgi apsidžiaugiau, kad mane pavadino jauna. Visiškai nesijaučiu nepatyrusi, nes dirbu architekte jau šešeri metai. Esu sukaupusi daug žinių ir neabejoju savo kvalifikacija“, – paaiškino pašnekovė.
Seni pastatai – mieliausi
Architektei užteko drąsos ginčytis, nes pamačiusi, kas vyksta, ji nebegalėjo tylėti. Taip ir liko nesupratusi, kaip gali valstybė neįsiklausyti į savo specialistus, kino profesionalus, paveldo specialistus.
Mergina manė, kad tokia istorija sunkiau pasikartotų Vilniuje ar Kaune, nes ten labiau būtų įsigilinta į pažeidimus, nekalbant jau apie Olandiją.
„Viena vertus, gal galėtų ir Olandijoje, nes yra pinigų klausimas. Kita vertus, Olandijoje būtų didesnis visuomenės pasipriešinimas. Seni pastatai Olandijoje dažniausiai vieni patraukliausių, netgi Roterdame, jis man kaip mažas Berlynas. Jie savotiškai apleisti, tačiau turi savo istorijas, o į juos renkasi patys įdomiausi žmonės“, – aiškino E.Staškutė.
Panevėžietė buvo nustebinta savo miesto bendruomenės pilietiškumo. Ji mano, kad jeigu daugiau būtų buvę suinteresuotų žmonių, galbūt valdžia nebūtų nugriovusi kino pastato. Mergina vis vylėsi, kad istorija pasisuks kitu kampu, bet, deja, viskas baigėsi graudžiausiu variantu.
Architektūros nestudijuoja vien dėl diplomo
E.Staškutė baigė garsiąją Panevėžio 5-ąją gimnaziją. Nuo 5 klasės ji žinojo, kad taps architekte. Kartu 7 metus lankė šachmatų būrelį.
„Buvau „tiksliukė“, bet traukė ir menas. Baigiau Dailės mokyklą, tai architektūra išėjo toks viduriukas tarp tiksliųjų ir menų“, – prisiminė mergina.
Studijuodama Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji spėjo pabuvoti pagal mainų programą Ispanijoje, Valensijos mieste, o praktiką atliko Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Architektūros studijos – vienos sunkiausių. Ne tik turi viską gerai išmokti, bet ir rezultatas turi būti matomas. Planšetės, maketai, modeliai. Jei nepatinka, jei nejauti malonumo, studijuoti beprasmiška. Juk per daug sudėtinga pabaigti tokius mokslus vien dėl diplomo“, – įsitikinusi architektė.
Daugiabučiai su kino sale, bendra svetaine
Po studijų mergina ieškojo darbo Danijoje, Olandijoje – ten nemažas architektų poreikis. Radusi darbą Roterdame, liko patenkinta, nes iki Vilniaus – tik 2 valandos skrydžio.
„Traukė išvažiuoti pagyventi ir padirbti kitur, patirti nauja. Svetur daug išmoksti apie kitų kultūrą, bet įdomiausia, kad labiau pažįsti save. Būdamas toli pradedi labiau vertinti ir savo kultūrą. Gal todėl man taip buvo įdomu sugrįžti namo ir parengti darbą apie Panevėžio pastatus, kitomis akimis pamatyti, kas yra vertinga savam mieste“, – aiškino E.Staškutė.
Mergina nepeikia savo miesto, nes jau žino, kad kitur irgi yra visko. Mažas miestelis ir maža bendruomenė irgi turi savo žavesio, nebūtinai reikia kažko spindinčio ir švaraus.
E.Staškutė dirba dideliame biure, kartu su ja dirba 25 architektai, daug jų iš Lenkijos, Indijos, Lietuvos. Konkurencijos ji nejaučia.
„Projektuojame daugiabučius namus. Daugiausia turime olandiškų projektų, turime užsakymų iš Rusijos, Sankt Peterburgo, Kipro“, – toliau pasakojo pašnekovė.
Daugiabučių projektai – išskirtiniai. Pastaruoju metu architektų komanda suprojektavo modernų daugiabutį Amsterdame. Jis turės bendrą svetainę visiems namo gyventojams. Bus kino salė, šeštame aukšte terasa, ir, aišku, sutvarkyta infrastruktūra. Svetainėje bus baras, židinys. Name bus teikiamos kambarių tvarkymo, skalbimo paslaugos.
Tai bus vienas iš nedaugelio gyvenamųjų pastatų pasaulyje, turinčių aukščiausią „BREEAM Outstanding“ – darnaus ir draugiško pastato sertifikatą. Projektas jau pelnęs ne vieną apdovanojimą.
Šiuo metu daugiabutis statomas.
Jos vardinis darbas – namelis Tekselio saloje
Olandijoje architektūros projektų konkursai skiriasi nuo lietuviškų, nes visi konkurso dalyviai už tai gauna atlygį. Lietuvoje apdovanojami tik trys geriausi projektai, kiti irgi daug vargę autoriai negauna nė grašio.
Darbas biure kolektyvinis, dirba komandomis po 4–6 architektus prie skirtingų projektų. Vieni labiau dirba prie koncepcijos, kiti prie techninių brėžinių.
„Kadangi pradėjau kaip praktikantė, man reikėjo labai daug ko išmokti. Kai atėjau, biure buvo nedaug žmonių. Per 6 metus išaugo biuras ir aš kartu su juo“, – sakė E.Staškutė.
Savo didelio projekto E.Staškutė dar nėra parengusi, bet yra suprojektavusi mažą atostogų namelį Tekselio saloje prie Šiaurės jūros.
Gyvena kartu su sužadėtiniu
Merginos sužadėtinis olandas Bartas – irgi architektas, dirba statybų bendrovėje.
Olandijoje gyventi be dviračio tiesiog neįmanoma. Čia dviratis – didesnė vertybė už automobilį. E.Staškutė anksčiau taip pat važinėjo dviračiu, tik persikėlus gyventi arčiau darbovietės jo nebereikėjo.
„Lietuvoje žmonės labai daug dėmesio skiria interjerui, o Olandijoje visų butų durys ir langai vienodi, baldai paprasti“, – apibūdino kuklią tautą lietuvė.
Olandijoje irgi siaučia koronavirusas, todėl mergina dabar dirba namuose. Kai reikia su kuo nors susitikti, nueina į biurą.
Roterdame gyvenimas, kaip ir Lietuvoje, sustojo. Neveikia kavinės, muziejai, teatrai. Maisto prekių parduotuvės dirba, o į kitas reikia rezervuoti laiką kaip einant pas gydytoją.
Aktyvus laisvalaikis užsidarė, tačiau sužadėtiniai atrado naujų karantino džiaugsmų. Daug laiko jie skiria pasivaikščiojimui gamtoje, atrado naujų, dar nepažintų Roterdamo kampelių.
Svetur užsibūti neketina
Mergina tik pernai per Kalėdas buvo Panevėžyje, pasiilgo namų, šeimos. Šiemet irgi ketino atvažiuoti, buvo net nusipirkusi bilietą, galėjo prasmukti, tačiau persigalvojo. Nebenorėjo rizikuoti.
E.Staškutės motina daug kam puikiai pažįstama Panevėžyje, nes gamina labai skanią kavą. Kavinė „Kava“ Laisvės aikštėje yra lankoma tikrųjų kavos gurmanų.
Merginos tėvas dirba Dembavos šiltnamių direktoriumi. Jaunesnė sesuo Emilija taip pat studijuoja architektūrą, o vyresnis brolis Paulius su šeima iš Vilniaus grįžo į Panevėžį. Jam patogiau mažame mieste kurti verslą ir auginti dvi dukras.
E.Staškutė irgi ketina grįžti į gimtinę, su sužadėtiniu svajoja turėti savo architektūros firmą.
„Bijau, kad į Panevėžį negrįšime, nes Bartui labiau patiko Vilnius“, – šypsosi.
Autografas
„Svetur daug išmoksti apie kitų kultūrą ir labiau pažįsti save.“ (E.Staškutė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Architektų biure Roterdame – darbas kolektyvinis. Jame E.Staškutė praleidžia daug laiko.
2. Su studijų draugėmis iš Indijos, Graikijos, Vokietijos ir kitų šalių Amsterdamo akademijos kiemelyje (E.Staškutė pirma iš dešinės).
3. Elena Staškutė. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2021 04 17
