Krito tūkstančiai priešo bombų
Su tarptautinės organizacijos „Save the People“ („Gelbėkime žmones“) filialo Charkove vadove Natalija Soroka susipažinau visiškai atsitiktinai Cirkūnų gyvenvietėje. Cirkūnai tą šeštadienį minėjo išvadavimo iš okupacijos metines, o Natalija buvo atvežusi vietos vaikams didelę krūvą žaislų bei saldumynų.
Apie ruošiamą šventę oficialiai niekur nebuvo skelbiama baiminantis, kad kitoje sienos, esančios vos už 30 kilometrų, pusėje įsitvirtinę Rusijos kariai nepaleistų raketų. Žmonės čia yra labai įsibaiminę, mat per pirmuosius tris karo mėnesius į jų gyvenvietę atlėkė daugiau nei 6 tūkstančiai bombų.
Taip nutiko todėl, kad pirmomis karo dienomis okupantams nepavykus užimti Charkovo, fronto linija nusistovėjo penkis kilometrus nuo didmiesčio esančiuose Cirkūnuose. Aštuoniasdešimt procentų Cirkūnų namų buvo sugriauta arba apgriauta, o panašiai nukentėjo ir į seniūniją įeinantys devyni kiti kaimai.
Iš šešių tūkstančių gyventojų Cirkūnuose per okupaciją liko vos keli šimtai, o praėjus metams po išvadavimo į kaimą sugrįžo tik tūkstantis žmonių. Mat ne visose gatvėse yra atnaujintas elektros, dujų ir vandens tiekimas, o daržai, pievos ir miškeliai tebėra neišminuoti.
Cirkūnuose man teko apsilankyti neilgai trukus po priešų išvijimo, susibičiuliavau su keliais bombardavimų pragarą ištvėrusiais žmonėmis, nusprendžiau per išvadavimo metines irgi nuvežti vietos vaikams dovanų. Nuvežiau drabužių bei žaislų, suaukotų Lietuvos žmonių.
Abu su dovanų dėžėmis greta sustoję su N.Soroka ir susipažinome, o kitą dieną nuvykau į jos vadovaujamos organizacijos būstinę išsamesniam pokalbiui.
Akys rodė, kad daug patyrė
„Mes padedame ne tik pabėgėliams, bet ir kariams, o žinote, ko kariai nuolat prašo – maisto šunims ir katėms, nes kai išvaduoja priešo užimtas gyvenvietes, juos apspinta žmonių palikti išbadėję gyvūnai, o susigraudinę kariai jiems tada dalina savo maisto davinius“, – pasakė Natalija.
Moteris parodė organizacijos rūsį, kuriame gyvūnų maistas buvo užėmęs nemažą patalpos dalį. Aišku, didžiumą rūsio užėmė miegmaišiai, kuprinės, įvairi technika, žaislai, maistas kariams.
„Apie gyvūnus užsiminiau todėl, kad pro badaujančius šunis ir kates fronte ramiai negali praeiti mano sūnus Andrejus, tad į jo dalinį irgi nuolat turiu siųsti gyvūnų maisto“, – prasitarė moteris ir prisipažino, kad nerimas dėl sūnaus gyvybės jai sukėlė chronišką nemigą.
„Kad fronte yra labai sunku ir baisu, aš supratau tada, kai Andrejus atsiuntė nuotrauką iš mūšių vietos, iš kurios pusantro mėnesio negalėjo nei skambinti, nei siųsti žinučių; nuotrauką gavau su prierašu, kad viskas gerai, bet aš jį sunkiai atpažinau; sūnus atrodė labai pasenęs, jo akys buvo kažkokios svetimos, kitokios, ir supratau, kad jis kare matė ir patyrė tai, kas normaliame gyvenime neegzistuoja, kad jis jau nebėra tuo, kuo buvo“, – pasakojo Natalija.
Sūnus iki karo buvo ginklo rankoje nelaikęs linksmuolis, taikingas svajotojas, paskendęs knygose. Andrejus vienu metu iš karto skaitė po kelias knygas ir ketino universitete įsigyti antrą specialybę – psichologo. Buvo neseniai vedęs, tad kartu su žmona Anastasija taupė pinigus butui, dirbo prekybos centro vadybininku, o laisvalaikiu uždarbiavo elektriku.
„Širdyje labai nenorėjau, kad sūnus savanoriu eitų į frontą, nes jis vienintelis mano vaikas, juolab kad kilus karui daugybė žmonių puolė bėgti iš Charkovo ir slėpti kaimuose pas gimines ar draugus savo pilnamečius sūnus“, – pasakojo moteris.
Natalija sakė, kad jai buvo kilusi mintis apsimesti sunkiai susirgusia ir maldauti sūnaus likti jos slaugyti, bet suprato, kad ilgai apsimetinėti nesugebės, o paaiškėjusi apgaulė sugadins jų santykius.
„Man 53 metai, sūnui 30, jis vienintelis mano vaikas, esu išsiskyrusi, neturiu nei sesers, nei brolio, tad su sūnumi mano santykiai buvo labai glaudūs, vienas kitam nemeluojame“, – pasakojo moteris.
Abu liūdėjo, bet susiėmė ir pakilo
Vadovauti „Save the People“ ir organizuoti pagalbą pabėgėliams Natalija sutiko todėl, kad pati buvo patyrusi pabėgėlės dalią.
Kai 2014 metais Donecke bei Luhanske kilo mūšiai su Maskvos apginkluotais ir remiamais separatistais, moteriai teko sprukti iš netoli Donecko esančio Gorlivkos miesto.
Moteris spruko palikusi savo butą, prekybos plastikiniais langais įmonę bei visą turtą ir apsigyveno Charkove pas sūnų, po studijų ten palikusį gyventi. Natalija pusantrų metų išgyveno depresiją, bet po to kibo į darbus ir atsitiesė – tapo sporto klubo vadove.
Sūnus iš pradžių irgi liūdėjo dėl Gorlivkoje prarasto mamos buto, siejusio jį su vaikyste, o po to nusprendė remti Ukrainos armiją ir su draugais ėmė rinkti lėšas pagalbai kariams. Nuo 2017 iki 2021 metų Andrejus vežė į frontą paramą, įrenginėjo slėptuvėse apšvietimą, dušus, vėdinimo sistemas.
„Likus keliems mėnesiams iki karo sūnus man liepė įsigyti vaistinėlę, maisto atsargų ir būti pasiruošus, tačiau karo pradžios nenujaučiau, vasario 24-osios naktį miegojau labai kietai, negirdėjau mieste prasidėjusių sprogimų“, – pasakojo Natalija.
Andrejus dar tą pačią dieną užsirašė savanoriu į armiją, savo moterims pareiškęs, kad jo pareiga yra ginti tėvynę. Mama tuo tarpu savo vadovaujamą sporto klubą, įsikūrusį pusrūsyje, pavertė slėptuve nuo bombų – joje per bombardavimus miegodavo po tris šimtus kaimyninių namų gyventojų.
Prašė duoti bent jau ženklą
„Kai sūnus išėjo į frontą, ėmiau dažnai melstis prie iš senelės paveldėtos giminės ikonos; netrukus prie jos melstis ėmė ir Andrejaus žmona Anastasija, kuri pas mane apsigyveno, nes oro banga, kurią sukėlė jų kieme sprogusi bomba, išvertė buto langus ir duris, sumaitojo baldus“, – pasakojo Natalija.
Moteris prisipažįsta, kad jai ramiau yra darbe, kuriame dėl daugybės užduočių ir pokalbių neturi laiko mąstyti apie sūnų. Kai Andrejus išeina į kovinę užduotį ir mama kelias dienas negaunu iš jo žinučių, tada ji ima vartyti albumo nuotraukas, prisimena, koks sūnus anksčiau buvo švelnus, linksmas, ir susigraudinusi eina melstis prie ikonos. Šios stebuklinga galia moteris esą įsitikino tada, kai sūnui kalbantis telefonu su Anastasija į karių buveinę atskriejo bomba.
„Mudvi su marčia tada sėdėjome balkone, o Anastasija buvo specialiai telefone įjungusi garsiakalbį, kad ir aš girdėčiau Andrejų; tai va, jiedu kalbėjo kalbėjo, ir staiga girdžiu kažkoks zvimbimas, o po to garsus driokstelėjimas ir tyla; Anastasija šaukia į ragelį sūnaus vardą, bet tyla, vien tyla; marti ėmė raudoti, o aš apmirusia širdimi nubėgau prie ikonos ir prašau neleisti sūnui žūti, duoti ženklą, kad jis gyvas“, – pasakojo Natalija.
Įvyko stebuklas – po kokių septynių minučių Andrejus paskambino iš kovos draugo telefono ir pasakė, kad viskas gerai, kad niekas nežuvo, bet jis negali rasti savo telefono.
„Girdžiu, sūnus prašo: „Mama, man viskas gerai, pasakyk ką nors, juk girdi mane“, o man ašaros gerklę užtvindė ir negaliu pratarti nė žodžio“, – prisiminė pokalbį Natalija.
Pabaigusi pasakojimą Natalija padėkojo Lietuvos žmonėms už pagalbą ir prašė melstis už jos tautos pergalę.
„Žinau, kad ne visoms mamoms bus lemta sulaukti savo sūnų, o dalis jų dėl tokios netekties liks visam gyvenimui kraujuojančia širdimi; karas yra šlykštus, nežmoniškas dalykas, nekenčiu jį sukėlusio Putino, nekenčiu visų iki vieno okupantų“, – atsisveikindama pasakė kario mama.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Andrejaus motina Natalija Sorokina karo baisumus ir baimę netekti sūnaus sunkiai išgyveno, bet susiėmusi ėmė vadovauti organizacijai „Gelbėkime žmones“ ir organizuoti pagalbą pabėgėliams.
2. 3. Kai fronto linija ėjo ties Cirkūnais, didžioji dalis gyvenvietės buvo sugriauta arba apgriauta, nukentėjo ir aplinkiniai kaimai.
E.Butrimo nuotraukos
