Kur ta grožybė pasidėjo?
„Panemunis – tai grožybių vieta. Miestelio viduriu skubiai plaukia vėsus Nemunėlis. Ant vieno jo kranto dunkso senas piliakalnis, ant jo ošdami medžiai mena senovės paslaptis.“
Žinutė su tokiais žodžiais buvo išspausdinta 1918 metų rugpjūčio 9 d. laikraštyje „Draugas“.
Dar reikėtų pridėti, kad ant to piliakalnio stovėjo prašmatnus Panemunio dvaras. Jo istorija driekiasi per beveik keturis amžius.
Deja, ta istorija ties sovietmečiu ir sustoja. Galutinai dvaras nunyksta ir dėl nesupratusių paveldo reikšmės paveldėtojų, nieko nepadariusių, kad šaliai atgavus nepriklausomybę dvaras vėl suklestėtų.
Dabar gi iš prašmatnaus legendomis apaugusio dvaro – bemaž vien tik griuvėsiai.
Pravėręs duris pamatai iš po plytų krūvos kyšančių laiptų dalis, o pakėlęs akis į lubas regi tik mėlyną dangų. Dar girdi parke ūkaujantį vėją, paguodžia gal tik čiulbantys paukščiai.
Griuvėsius galima apžiūrėti einant aplink žmonių pramintais takeliais, nes sukančių prie dvaro smalsuolių vis dar daug. Vieni ateina čia ieškoti romantikos, kiti – ardyti ir vogti. Tad ir žengti turi atsargiai, nes gali nugarmėti į atvirą kanalizacijos duobę, nes jos dangtį kažkas išlupo dėl kaukolinio gurkšnio.
Taip, dabar dvaras jau tikras vaiduoklis. Vasaros metu jis ne toks baisus, nes pasislepia apleisto parko medžių ir žolių brūzgynuose.
Niekas neiškelia ir nenuleidžia grafų Komarų vėliavos, niekas nebepadeda piliakalniui iš naujo užsidėti karūną – tuos nuostabiuosius rūmus.
Valdė ne viena garsi giminė
Panemunio ir kitų būsimų dvarų valdos prie Nemunėlio upės jau XV amžiaus pirmojoje pusėje buvo atitekusios Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Čia didikams žemes dovanojo patys valstybės valdovai. Kazys Misius teigia, jog palei Livonijos sieną 1499 metais Žygimantas Senasis Grigaliui Astikui dovanojo girią. Į tą teritoriją galėjo įeiti ir Panemunis.
Elmantas Meilus Panemunio dvaro atsiradimą sieja su 1581 metų kovo 17 d., kai Steponas Batoras leido Jonui Astikui išsipirkti iš senelės tėvo pusės jam priklausantį palikimą.
Panemunio dvarai, keitę vietas net per abi Nemunėlio puses, neišvengė savininkų kaitos. Vietovę valdė didikų Radvilų, Masalskių, Ozemblovskių, Kocialkovskių, Giedraičių, Vitanų, Pliaterių, Marikonių dinastijos.
Paskutiniai Panemunio dvaro savininkai – Juozapo Komaro palikuonys. Jie atokią Šiaurės Lietuvos vietovę valdė visą šimtmetį.
XVIII amžiaus pabaigoje Stanislovas Augustas Panemunio dvarą pagal kaduko teisę (kai nėra vyriškos giminės palikuonių) dovanojo Mykolui Tadui Marikoniui. Tapę Panemunio savininkais Marikoniai rekonstravo dvarą, pastatė naujus rūmus, įsteigė parką. Dar kartą Panemunio dvaro ansamblį XIX amžiaus viduryje rekonstravo Teofilis Komaras.
Savitu grožiu ir didingumu garsėjantį dvarą galėdavai pamatyti privažiavus prie Nemunėlio tilto. Čia upė daro posūkį, teka tiesesne vaga, tad piliakalnio, iškėlusio savo kepurę, net medžių žaluma neuždengdavo.
Pastatytus naujus rūmus ir pradėtą kurti parką ant Nemunėlio upės kranto drobėje nupiešė dailininkas Napoleonas Orda.
Panemuniečiai nuo seno likusius griuvėsius vadina „bastionu“. Į jį galima įkopti iš vidaus pro angą. Ant bastiono pagal tradiciją būdavo iškeliama vėliava su šlėktos herbu.
Pasak Palėvenės Komarų dvaro paveldėtojos Nijolės Milaknienės, visose jų giminės rezidencijose buvo naudojamas vienas herbas: ant raudono audeklo kryžius su apversta lelija.
Imitavo dantytą tvirtovės sieną
Tiksliausiai Panemunio dvaro architektūrinį paveikslą pateikia lenkų istorikas Romanas Aftanazis: „Ištaigingiausias penkių ašių vidurinis korpusas, dvigubai ilgesnis už kitus, pirmiausia skiriamas rezidencijoms. Jo, esančio ant aukštesnės žemos akmeninės terasos, paradinio fasado pirmame aukšte įrengtos durys į pastatą ir po du langus šalia durų, antrame aukšte – penki langai, kiekvienas tarp pusapvalių, plokštumą skaidančių piliastrų ir užbaigiamos plačiu, horizontaliomis panelėmis sudarytu trikampiu frontonu. Šiek tiek siauresni ir trumpesni šoniniai korpusai taip pat užbaigti trikampiais frontonais. Abiejose fasado aukštumose įkomponuota po vieną dvigubo pločio Venecijos ir po du stačiakampius langus. Taip pat trys panašūs langai išdėstyti šoniniuose fasaduose. Visi pastato elementai, kaip ir parterio jungtys, uždengti lygiu dvišlaičiu stogu.“
Prie kairiojo šoninio korpuso, vaizdu į piliakalnį buvo pastatyta vienintelė tokia visoje Lietuvoje oranžerija. Nuo lubų iki grindų stiklinius langus laikė trys išorinės sienos, šonuose buvę du aštuonkampiai siaurais langais bokšteliai, vienodai kilę per du aukštus. Ant bokštelių stogų ištęsti trikampiai imitavo dantytą tvirtovės sienos viršų.
Rūmuose buvo 36 įvairios patalpos. Kiekvienas kambarys turėjo skirtingą interjerą. Viduriniame korpuse buvę rezidenciniai kambariai.
„Jie iškloti iš įvairiaspalvės medienos sudėliotu, kiekviename kambaryje kitokio rašto parketu, buvo su aukštomis, plačiomis koklinėmis krosnimis, vienas kitas su marmuriniu židiniu. Kelių salonų sienos buvo padengtos stiuku, o lubos – lipdytais pagražinimais. Kitur sienos buvo išmuštos apmušalais, dekoruotos aliejiniais dažais tapytais paveikslais“, – apibūdina istorikas R.Aftanazis.
Iš pirmo aukšto salės buvo galima išeiti ant Nemunėlio upės kranto.
Savo grožiu išsiskyrė antrame aukšte buvusi ovalios formos salė. Žvelgiant pro jos langus visais metų laikais atsiverdavo išskirtinis Nemunėlio upės kraštovaizdis su mažo miestelio vaizdu anapus kranto.
Sietynas tikrai iš Luvro?
R.Aftanazis savo aprašyme teigia, kad „vienas iš salonų buvo papuoštas milžinišku sietynu, pagamintu iš bronzos ir dekoruotu sidabrinėmis figūromis“. Pasak vietinių žmonių, šis sietynas, valdant Aleksandrui I, buvo paimtas iš Luvro.
Rūmų kambariuose kabėjo Kazimiero Pochvalskio tapyti šeimos portretai. Komarai turėjo rytietiškų audinių, kilimų, senovinio japoniško ir saksoniško porceliano, senovinio, meistriškai raižyto krištolo kolekcijas. Grafai didžiavosi bibliotekoje saugomais ypač vertingais Platelių dvaro pergamentais. Rytietiškos kolekcijos puošė kinišką paviljoną.
Petras Ruseckas savo sudarytoje knygoje „Baudžiava“ 1925 metais pateikia 110 metų senelio Kastėno iš Jutkų kaimo trumpą pasakojimą apie parko formavimą: „Vežant Panemunio dvaro rūmams akmenis arba kokiais kitais reikalais dvaran atvažiuojant, buvę įsakyta atvežt po kokį lapuotį medį. Juos prieš būsimuosius rūmus, kitoje pusėje upės, reikėdavę ir sodinti. Dabar toje vietoje tebeauga stori beržai ir kitokie medžiai.“
Visai netoli oranžerijos, piliakalnio papėdėje yra šaltinėlis, vadinamas Panemunio versme. Jis buvo laikomas šventu ir turinčiu gydomųjų galių. Būdavę ir tokių atvejų, kad šaltinėlį išsemdavo iki dugno, bet jis vėl prisipildydavo.
Muziejaus archyve – legenda
Dar neužmiršta legenda apie grafo Krasickio ne visai kilnų poelgį.
Pasakojama, kad atsigerti stebuklingo vandens ateidavo net žvėrys. Vieną žiemos dieną, paėmęs medžioklinį šautuvą, grafas nušovė devyniaragį briedį. Panemunyje dar buvę pagonių, briedį laikiusių šventu. Prasidėjo didelis gyventojų bruzdėjimas prieš poną. Sukilo tokia pykčio ir neapykantos banga, kad grafas Krasickis keletą dienų turėjo slėptis rūmuose nuo įsiaudrinusių panemuniečių. Pagaliau grafui pavyko su žmonėmis susitarti ir jis kaip susitaikymo ženklą prikalė devyniaragio galvą bažnyčioje virš durų. Bet grafą nubaudė lemtis: jis persišovė koją ir teko ją nupjauti.
Ši užrašyta legenda saugoma Rokiškio krašto muziejaus archyve.
Sovietmečiu šaltinėlio niekas netvarkė. Tik atgavus nepriklausomybę Alfonso Varanausko ir Algio Jakulio iniciatyva jis buvo sutvarkytas ir 1991 metų gegužės 26 d. pašventintas.
Lietuviškos spaudos draudimo metais Panemunio dvarvietėje veikė net slapta mokykla. Dvaro darbininkai ir miestelio gyventojai buvo dėkingi už tai grafienei E.Krosickai. Nors ponia pati labiau pripažino lenkų kalbą, dažnai važiuodavo į Lenkiją, ir dauguma vietos gyventojų jos nemėgo.
Amerikonas – vien tik bėda
Nuostabusis Panemunio dvaras pradėjo nykti po 1923 metų žemės ūkio reformos. Dvarą nusipirko iš JAV grįžęs Osvaldas Launciškis. Dalis žemės buvo paimta į valstybės fondą, likusi išdalinta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. 1930 metais J.P.Jakubėnas „Ūkininke“ rašė: „Rūmai apleisti, pamažu griūna. Stogas vietomis kiauras, langai išdaužyti, jau sienos pradeda trupėti. Iš keturiasdešimt kambarių tenaudojama tik keletas. Viename sudėti pakinktai, kituose ant parketo suvežti ratai, o kituose šiukšlės ir dulkės. Rūmus su piliakalniu ir stebuklinguoju šaltiniu norėję iš dabartinio savininko nupirkti jėzuitai, bet šeimininkas nesutiko.“
Naują dvaro istorijos puslapį kūrė gūdus pokaris ir ilga sovietinė okupacija. Vokiečiai patalpas paliko dar labiau nuniokotas, sovietai bemaž pribaigė.
Buvę dvaro savininkai Lauciškiai, nacionalizavus dvarą, persikėlė gyventi į atokų Zibolių kaimą. Šeima tyliai lindėjusi mažoje trobelėje, kad tik į Sibirą neišvežtų.
Albertas Medelinskas knygoje „Panemunis“ rašo, kad 1945 metais rūmuose buvo įsteigta progimnazija. Nauja švietimo įstaiga užėmė pusę pastato. Tuo metu dvare gyveno būsimoji garsi tautodailininkė Monika Bičiūnienė, nes su vyru Lionginu naktimis saugojo mokyklos patalpas.
Išlikusiuose ilgametės mokytojos Paulės Kairiūkštytės prisiminimuose rašoma, kad „prieš remontą dvaro rūmai buvo labai sunykę. Patalpas šildė kūrenamos pusiau žabais krosnys. Sienos buvo ištepliotos, labai juodos. Niekas jų neplaudavo. Šiaurinė pastato dalis neturėjo langų. Išdažytos naujai sienos neišdžiūvo nuo nuolatinės drėgmės“.
Pučiant smarkiems vėjams dūždavo stiklai, su rėmais iškrisdavo langai.
Panemunio valsčiaus Liaudies švietimo skyriaus paliepimu tuometiniam progimnazijos direktoriui P.Bieliūnui liepta dvaro teritoriją aptverti tvora. Tuo metu miestelio gyventojai kalbėjo, kad tvora buvo tveriama labai paskubomis, mietai sukalti nelygiai: vienas dangų remia, kitas kiton pusėn įsmeigtas. Valdžiai nepatiko direktoriaus sudaryta tvoros įrengimo sąmata. Joje buvo nurodyta, kad atlikti darbai kainavo 1500 rublių. P.Bieliūną apkaltino valstybinių pinigų grobstymu.
Nei patys dvaru rūpinosi, nei kitiems perleido
Nemunėlio vingyje stūksančio piliakalnio teritorija priklausė švietimo įstaigai. Pasak buvusios mokytojos Eugenijos Mironienės, jis buvo tarsi dievo sukurta rodyklė, vedanti į dvare įsikūrusią mokyklą.
1993 metais dvarą susigrąžino Lauciškių giminės palikuonys. Todėl mokykla perkelta į buvusio lopšelio-darželio patalpas.
„Nenorėjome palikti savo rūmų. Čia buvo mūsų antrieji namai, prabėgo gražiausi ir prasmingiausi pedagoginio darbo metai. Vien savitas kraštovaizdis, alsuojanti ramybė džiugino mokyklos bendruomenę“, – straipsnio autorei su ilgesiu kalbėjo buvusi mokytoja J.Vilimienė.
Paveldėtojai dvaru nesirūpino, nes neturėjo reikiamų lėšų, o parduoti neprisirengė, nes nesutarė tarpusavyje dėl kainos. Matyt, tarp jų buvo gobšuolių, nesuvokiančių šalies istorinio paveldo reikšmės.
Romantiškųjų rūmų architektūrą užgožė už žmogų aukštesnės piktžolės, net Sosnovskio barščiai, ant praminto takelio krito ir puvo nulūžusios medžių šakos, puvo ir virto patys medžiai. Kažkas susirinko kanalizacijos šulinių dangčius, kad pridavę supirkimo punkte už gautus centus nusipirktų bambalį alaus.
Iki 2016 metų gruodžio 4 d. gaisro dvaro pastatuose dar buvo galima pamatyti išlikusius kabinetų užrašus, ištrupėjusias sienas, nukritusio sienų tinko išdaužytas grindis ir susidariusias nuolaužų krūvas. Dar nebuvo galutinai suniokoti laiptai, įkritęs stogas.
Po gaisro bemaž nieko neliko. Įlūžusios stogo konstrukcijos dvarą pavertė pusiau griuvėsių krūva.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Panemunio dvaras išsiskiria dviem ypatingais bokšteliais. Ant bokštelių stogų ištęsti trikampiai imitavo dantytą tvirtovės sienos viršų, o gal ir karūną.
2. Yrančius mūrus dar labiau ardo gyvastingoji augmenija.
3. Ar belikę kokios vilties, kad dvaras dar gali atgimti?
4. Grafų Komarų herbas dar nenutrupėjęs.
5. Panemunio progimnazijos mokiniai su mokytojais nusifotagrafavo 1940 metų birželio 11 d.
6. Panemunio jaunimas, nusifotografavęs Panemunio piliakalnio papėdėje. Pirmas iš dešinės stovi J.Dabužinskas, dirbęs Panemunio spirito gamykloje pas Zaborskį. Fotografuota tarpukariu.
7. Panemunio dvare 1945 metais buvo įkurta miestelio progimnazija.
8. Virėjos namelis Panemunio dvare atrodė pakankamai ištaigingai.
9. Napoleono Oršos tapytas paveikslas „Panemunio dvaras“.
L.Kepalaitės ir Rokiškio krašto muziejaus nuotraukos
