Prieglaudą jau iškrausto, laukia aukciono
Panevėžio rajono Kaimiškio kaime nebeliks net 17 metų veikusios šunų prieglaudos. Ji bus iškelta, tik dar neaišku kur.
Patalpų savininkas valstybinis Turto bankas prieglaudos vadovei Rūtai Liberienei pranešė, jog ši privalo išsikelti, nes rugsėjį baigiasi nuomos sutartis ir statiniai bus parduodami aukcione.
Pastatai, kuriuose veikė prieglauda, iki pernai priklausė Kalėjimų departamentui. Panevėžio moterų kalėjime bausmę atliekančios nuteistosios sovietmečiu čia augino kiaules, ravėjo šalia buvusius daržus.
Nepriklausomybės pradžioje situacija pasikeitė, kiaulių ferma buvo panaikinta.
Tuščius pastatus, tarpininkaujant dabar jau šviesaus atminimo politikei, pirmajai Panevėžio merei po Nepriklausomybė atgavimo Gemai Umbrasienei, buvo leista išsinuomoti privačiai gyvūnų prieglaudai.
Nuomos sutartis buvo kelis kartus pratęsta, bet šįkart nebe. R.Liberienė prieš kelias dienas skambino Turto banko atstovei ir klausė, ar rugsėjį patalpos jau bus išstatytos aukcione.
„Pasakė „ne“, daugiau nieko nežinau“, – tikino ji.
Rasti kitą vietą labai sunku
„Turėsim išsikraustyti, išsigabenti gyvūnus ir voljerus, išsiardyti tvoras, išsivežti būdas bei visą šunims skirtą mantą. Pasirašiau sutartį, kad tą įvykdysiu. Kur dėsimės, dar nežinau, bet prieglauda tikrai neužsidarys“, – patikino žinoma šunų globėja.
Paklausta, gal pati aukcione išpirks patalpas, kurios taip ilgai tarnavo žmonių nuskriaustiems naminiams gyvulėliams, vadovė papurtė galvą: to padaryti finansiškai neįstengsianti.
Gyvūnų globos draugiją R.Liberienė įsteigė prieš 28 metus, o benamiais keturkojais pradėjo rūpintis dar anksčiau. Iš pradžių ji nuomojosi patalpas mieste, paskui gyvūnus priimdavo geradarių padovanotame vagonėlyje. Kai nusipirko sodybą Bernatonyse, benamius šunis ir kates veždavosi namo. Galiausiai atsirado galimybė kraustytis į Kaimiškį.
R.Liberienė tikino, jog dėl naujos vietos neturi jokių pasiūlymų, kol kas nėra numačiusi, kur galėtų persikraustyti.
Kaimiškis buvo ideali vieta: šalia jokių gyventojų, šunų lojimas niekam netrukdė, sočiai erdvės keturkojams pavedžioti. Gyvūnai – ne baldai, išsinuomojęs sandėlį jų neuždarysi, mieste prieglaudos neįkurdinsi.
Gali tekti priimti sodyboje
Visgi planas B yra.
„Blogiausiu atveju kraustysimės į mano namus Bernatonyse, prie sodybos yra 26 arai žemės“, – ištaria.
Namų adresu moteris yra įregistravusi kitą prieglaudą „Rūtos užuovėja“. Ten apgyvendina šunis senjorus, kurių dėl seno amžiaus jau niekas nenori paimti.
Kieme įrengtuose voljeruose gyvena 28 senukai, o name kartu su žmonėmis dar 7 garbaus šuniško amžiaus uodegos.
R.Liberienė neslepia, jog labai nenorėtų prieglaudos iš Kaimiškio perkelti į savo sodybą.
„Tada visiškai nebeturėčiau asmeninio gyvenimo – ryte, vakare, net naktį važiuotų žmonės“, – kalba moteris.
Pagalbos dėl naujų patalpų ji nesikreipė nei į miesto, nei į rajono valdžią. Pernai buvo vienintelis kartas, kai Panevėžio rajono savivaldybė gyvūnų prieglaudai skyrė 5 tūkstančius eurų – už veterinarų paslaugas.
„Daugiau iš valdžios niekad nesu gavusi nė cento“, – patikina.
Numylėtinis neklaužada
Važiuojam į Kaimiškį pasižvalgyti po prieglaudą, kurios rudenį jau neliks.
Vos pajudinus vartų sklendę sukyla lojimas, keturkojai sutartinai praneša apie atėjusius svetimus.
Artyn atskuodžia storulis gauruotas Helsinkis ir mažas piktas juodulys Meilė. Jie gavo progą laisvai palaigyti, mat savanorės Džiuginta ir Miglė valo jų narvus.
Savanorė iš tolo šūkteli, kad nesumanytume mažosios glostyti – atrodo meili ir gerutė, bet nepažįstamiems kanda.
„Meilė šiek tiek raganaitė, visiškai neklusni, elgiasi kaip nori, svetimus griebia. Ją atvežė patys šeimininkai, atsisakė augintinės, nes išvyksta į užsienį“, – pristato juočkę.
Šiuo metu prieglaudos įžymybė ir Džiugintos numylėtinis yra gražuolis mėlynakis Barbosas. Agresyvus ir neprognozuojamas. Jo voljere čiužinys sudraskytas į skutelius, visos grindys pilnos kamšalo gabalėlių.
Net uždėjusios pasaitą savanorės nedrįsta išvesti jo už prieglaudos tvoros, nes nežino, ką tas gali iškrėsti.
Džiuginta vienintelė, kurią piktulis prisileidžia. Mums lankantis baltakailis pirmą kartą buvo išvestas iš voljero fotografuotis ir elgėsi pavyzdingai.
„Viliuosi, kad pagaliau ir jam galėsim ieškoti naujų namų“, – sako mergina.
Išsirinkęs myli besąlygiškai
Barboso istorija nekasdienė, iš ankstesnio šeimininko prieš metus jį konfiskavo policija. Gyvūnui dabar 4 metai.
Šuo kelis kartus buvo užpuolęs ir apkandžiojęs žmones. Tarp nukentėjusiųjų ir šuns šeimininko vyko teismai. Nuspręsta, kad gyvūnas nebebus grąžintas šeimininkui.
„Neaišku, kodėl jis toks, gal auklėjimo klaidos, gal aplinkiniai jį skriaudė, daug dalykų galėjo turėti įtakos šuns elgesiui“, – sako Džiuginta.
Pirmomis savaitėmis niekas prie Barboso negalėjo prieiti.
Savanorė du savaitgalius ištisai tupėjo prie narvo ir kalbino šunį. Trečią savaitgalį atidarė voljerą ir paprašė kolegių stovėti prie vartų pasiruošus gelbėti, jei bus užpulta. Šuo iš voljero nėjo.
Tik po keturių savaičių pavyko jį išvilioti pasivaikščioti, pavedžiotas jis net šiek tiek pasiglaustė. Dar po kurio laiko Džiuginta jau galėjo jį paglostyti.
„Labai daug reiškia, kai šuo ima tavimi pasitikėti, nuostabus jausmas, kai esi pripažinta, o jo agresija aplinkiniams, manau, dėl to, kad jis mane saugo“, – šypsosi pašnekovė.
Dabar ji Barbosą gali paimti ant rankų, pamyluoti, šuo jau mažiau puola ir svetimus. Jis aiškiai iš tų, kurie išsirenka vieną žmogų, jį besąlygiškai myli ir saugo.
Iš pakelių surenka klajūnus
Lauke tik vienas voljeras tuščias, jis paruoštas naujokams.
„Dabar jau retokai patys šeimininkai savo augintinius atiduoda, bet vis dar pasitaiko, kai atveža šunį ir sako, kad nebereikia, pasikeitė sąlygos, nebeturi noro ir laiko jį prižiūrėti“, – pasakoja savanorė Džiuginta.
Dažnesni atvejai, kai šuo į prieglaudą patenka mirus šeimininkui. Taip nebūna, kad neatsirastų turto paveldėtojų, o štai kartu su butu ar kitu velionio geru paimti ir šunelį retas giminaitis nori.
Kita prieglaudinukų kategorija: pabėgę, pasiklydę, neberandantys namų ar tiesiog mėgstantys „keliauti“.
Būna, žmonės skambina, jog kelkraščiu bidzena iš pažiūros įmitęs bei prižiūrėtas vilkšunis, kitas nedidukas rudis po pievas laksto arba keliu maskatuoja visa keturkojų kompanija.
Savanoriai važiuoja tokių keliautojų paimti, juos fotografuoja ir deda skelbimus į socialinius tinklus. Neretai klajūnų šeimininkai atsišaukia. Jei ne, klajūnas gauna viešbutį su „viskas įskaičiuota“: atskirą erdvų voljerą su įrengtu minkštu guoliu bei būda, sotų maitinimą, veterinaro apžiūrą, skiepus ir, jei to nebuvę šeimininkų padaryta, kastraciją.
Tada jie jau laukia šanso būti pastebėtam ir keliauti į naujus namus. Šiandien naujų namų laukia 17 prieglaudinukų.
Įkandęs į kulną ir kitus pakrikštijo
„Mano numylėtinis Laukis“, – rodo į voljerą aštuonmetė Alantė.
Džiuginta – jos sesė, o savanorė Miglė – mama. Visa šeima yra nuolatinė prieglaudos talkininkė.
Mergaitė pasakoja mažo ručkio vardo kilmę: Laukis todėl, kad buvo rastas laukuose.
Veda prie narvo, kur gyvena Arkliukas. Jam 10 metų, nedidelis aklas šunelis. Atvežė kaip nebereikalingą. Viena akimi matęs jis greit visai apako. Gal ir nuo streso.
Gauruotasis Helsinkis klaidžiojo Rožyne, paskambinę gyventojai prašė paimti. Čia jis jau du mėnesiai, šeimininkai neatsišaukia.
„Vardai gimsta ekspromtu. Sugalvoji, pašauki, jei šuo atsisuka, vadinasi, naujas vardas tinka“, – aiškina Džiuginta.
Helsinkis visiškai taikus, o ir nestoras, tik kailio daug, veterinarų manymu, jau nugyvenęs apie 9 metus.
Pufas irgi gauruotas, tik piktesnis. Į prieglaudą atkeliavo prieš mėnesį mirus šeimininkui. Gyveno prie būdos, bet sąlygos buvo geros, buvo prižiūrėtas ir pamaitintas.
Pagal kaimynų signalą penkiamečio Pufo paimti važiavo dviese, mat tas aršiai gynė savo valdas.
„Kolegė bandė nukreipti šuns dėmesį, o aš tykinau iš kitos pusės. Ji man rėkia: „bėk!“, bet Pufas buvo greitesnis, įkando į kulną. Užtrukom pusantros valandos, kol jį pagavom“, – prisiminė nuotykį.
Šuniui nuo streso sutriko sveikata, kiekviena kelionė pas veterinarą prilygo kančių keliui. Kad galėtų suleisti vaistus, jį reikėjo laikyti apsimovus storiausias pirštines.
Pamiršo pririšę prie krautuvės
„Vakar naktį paėmiau šuniuką nuo „Stumbro“, visą dieną buvo pririštas prie parduotuvės. Vėlai vakare internete pamačiau skelbimą, kad prekybcentris užsidarė, o šuniuko niekas nepasiėmė“, – apie naujausią įvykį pasakoja Miglė.
Šiandien ryte prisistatė šuniuko šeimininkas, teisinosi pamiršęs augintinį.
Dvimetė trumpakailė Čipa – laimingoji, prieglaudoje pagyvenusi tik mėnesį, ryt su nauja šeimininke išvažiuos į Daniją. Svetur gyvenanti lietuvė Čipos nuotrauką pamatė socialinių tinklų paskyroje – ir ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio.
Moteris atvyko pati, atvežė prieglaudai lauktuvių, o pasimatymo metu pasirodė, jog meilė abipusė, šuo prie jos tiesiog prilipo.
Kalaitė dabar gražuolė, o į prieglaudą pateko prastos būklės. Šeimininką ištiko ūmi liga, jis buvo paguldytas į ligoninę, šuo visą savaitę bute išbuvo vienas, nei į lauką vestas, nei šertas. Buvo neskiepytas ir nečipuotas.
Šeimininkas skambino, žadėjo šunį pasiimti, bet taip ir neatvyko.
Rezidencija atskira ir su dvigubomis grotomis
„Taip, Elzė daugelio akį traukia, maža, daili, atrodo labai draugiška, bet kiek žmonių ją bandė paimti, nieko neišėjo. Elzytė pyksta, draskosi, kanda, nepavyksta net priartėti. Bandė ją jaukintis ilgametė savanorė, bet niekaip“, – Džiuginta rodo tolimiausią narvą, vadinamą Elzės rezidencija.
Jis atskirai nuo kitų, daug erdvesnis, bet kažkodėl su aklinom dvigubom grotom.
Šunelį prieš dvejus metus atvežė Specialaus autotransporto darbininkai. Mažylė kurį laiką glaudėsi prie „Moki – veži“ parduotuvės, darbuotojas ją vis pamaitindavo. Prieiti arčiau ar paimti niekas negalėjo, buvo labai pikta.
Pirmomis dienomis prieglaudoje jos niekas nelietė, tad atrodė eilinis šuo. Charakteris atsiskleidė pabandžius paglostyti: visus savanorius dantimis pakrikštijo. Kanda kur sugriebus: į koją, ranką, kelnes, net į batus.
Atskirai nuo kitų šunų apgyvendinta ne šiaip sau, ji alpinistė – laisvai lipa stačia dvimetrine voljero siena iki plyšio pastogėje ir taip nukeliauja pas kitus šunis. Kiaurai sienas pereina per visus voljerus, užpuldinėja gentainius.
Kvies į atvirų durų dieną
Savanorės sakė žinančios, jog prieglaudos gyvavimas Kaimiškyje eina link pabaigos, bet, pasak jų, galvoti apie ateitį ne jų, o vadovės reikalas.
Savanorių galvos dabar užimtos smagesniais reikalais – artėjančia gyvūnų diena.
Renginys vyks pievoje šalia prieglaudos rugpjūčio 22-ąją. Kviečiami žmonės su augintiniais ir visi, mylintys šunis.
Bus dresūros demonstravimas, visokie konkursai.
„Norim parodyti, kad taures ir medalius gali laimėti ir neveisliniai šunys. Dar tiksliai nenuspręsta, kokius konkursus organizuosime, bet tikrai bus gražiausio, paklusniausio, protingiausio keturkojo rinkimai“, – žadėjo savanorės.
Kas neturi šuns, bus gera proga susipažinti su prieglaudos gyventojais ir galbūt išsirinkti ištikimą draugą.
Prieglaudos atvirų durų diena vyks jau šeštą kartą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prieglaudos vadovė R.Liberienė suka galvą, kur reikės dėtis su augintiniais.
2. Beveik du dešimtmečius puoselėta gyvūnų prieglauda tuoj bus išstatyta aukcione pardavimui, jos gyventojai privalės išsikraustyti.
3. Neklaužada į skutus sudraskė antklodę, tad jo narve didelė netvarka.
4. Mažylė Elzė apgyvendinta atskirai nuo gentainių, jos rezidencija – su dvigubomis aklinomis grotomis.
5. Savanorei Džiugintai pavyko prisijaukinti piktąjį Barbosą.
6. Išsivedę iš narvo sunkiai sutramdomą gražuolį savanorės jį vedžioja tik po aptvertą teritoriją.
7. Su mama į prieglaudą atvykstanti Alantė turi savo numylėtinius.
8. Rudakailis gavo Laukio vardą, nes rastas laukuose.
9. Šuneliai trokšta žmogaus draugystės, nori būti vedžiojami ir glostomi.
10. Šiuo metu visi narvai pripildyti, kiekvienas jų gyventojas laukia galimybės būti pastebėtas ir iškeliauti į naujus namus.
A.Švelnos nuotraukos
