Miesto centre esančioje dėvėtų drabužių parduotuvėje nauja siunta. Per pietų pertrauką pirkėjų tiršta.
Kiekvienam, atsinešusiam prie kasos išsirinktą daiktą, paimdama pinigus pardavėja gan linksmai sučiauška: „Gal norite paremti Ukrainos vaikus?“
Kol stoviu eilėje, matau ir girdžiu, kaip pirkėjos nejaukiai išsisukinėja nuo tokiu būdu reikalaujamos paramos.
Būtent – nejaukiai. Nes pardavėja tą frazę taria, sakyčiau, garsiau, ir esantys parduotuvėje iškart sužiūra į mokančią pinigus pirkėją. Visiems juk smalsu – prisidės ar ne? Štai skudurus perka, o ar atseikės nuo karo kenčiantiems mažyliams?
Viena pirkėja atsiprašinėja, jog štai tik tiek turi piniginėje monetų, kiek kainuoja išsirinktas šalikėlis. Kita užsikirsdama sako, jog jau nemažai parėmė per žinomus fondus, trečia miksi, jog ką tik pervedė pinigų bairaktarui, ketvirta dar kažkaip aiškinasi.
Kloju ant stalo savo pirkinį – džemperį anūkui – ir išgirstu tą patį džiugų klausimą: ar nenoriu paremti Ukrainos vaikų?
Prie kasos guli apvalūs popierėliai, nuspalvinti Ukrainos vėliavos juostom, užrašas „savanoris“ ir 5 eurai. Suprask, davęs 5 eurus, gausi tą popierėlį kaip liudijimą, jog paaukojai.
Klausiu paremti įkalbinėjančios pardavėjos, kaipgi tie suaukoti pinigai pasieks ukrainiečių vaikus?
Klausimas ją labai sutrikdo, kuriam laikui atima žadą. Atsitokėjusi ji mosteli į sieną, kur kabo nieko nesakantis plakatas: ukrainietiškos vėliavos spalvų fone užrašytas raginimas paremti Ukrainos vaikus. Kampe dar įkomponuotas dėvėtų drabužių prekeivių firmos pavadinimas. Esą žiūrėkite štai čia, viskas parašyta.
Kad ir kaip atidžiai skaitau užrašus, niekur nematau jokios informacijos, kur ir kaip bus pervesti pinigai, kas paramos gavėjas ir per kieno rankas toji labdara kažkur keliaus.
Pardavėjos dar kartą klausiu, tai kaip toji kaulijama iš kiekvieno pirkėjo parama pasieks Ukrainos vaikus? Moteris visiškai sutrinka, sako esanti niekuo dėta, tiesiog jai nurodyta pirkėjus raginti paremti Ukrainos vaikus.
Mano nugarą ir piniginę varsto smalsuolių akys: ar remsiu, ar būsiu skūpena ir laikysiu užspaudusi eurus?
Pardavėjai sakau, jog neremsiu, nes šios įmonės savininkas ir čia akivaizdžiai rezgama jo machinacija man nekelia pasitikėjimo. Toji lengviau atsikvepia ir kaltai šypsosi, esą kuo aš čia dėta, juk man taip liepė...
Išeinu su itin bjauriu jausmu, kai aiškiai supranti, jog esi apgaudinėjama ir jauti gėdą už tokį aferizmą.