Kardinolą pasveikino Vatikane
„Labiausiai prisimenu dabar jau kardinolo Rolando šypseną – kokia nuoširdi buvo paauglystėje, tokia ir liko iki šiol“, – apie kardinolu paskirtą 53 metų biržietį Rolandą Makricką kalbėjo jo vaikystės draugė, buvusi kaimynė Dalia Mikoliūnaitė.
Dabar ji jau gyvena sostinėje, nes baigusi aktorystės mokslus su vyru Žilvinu Ramanausku įkūrė „Teatriuką“ – Teatrą visai šeimai. Bet užaugo Biržuose.
Moteris apgailestavo, kad teikiant R.Makrickui Biržų rajono garbės piliečio regalijas ir jam aukojant šv. Mišias Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, ji negalės grįžti į gimtinę ir dalyvauti renginyje. Mat kaip tik tomis dienomis jiedu su vyru pakviesti rodyti spektaklio Lenkijoje esančiuose Seinuose ir Čekijos sostinėje Prahoje.
Bet pašnekovė, jos sutuoktinis ir motina Mirdza Mikoliūnienė jau pasveikino R.Makricką – Romoje, lemtingu jo karjeros momentu. Pernai gruodžio pradžioje jie specialiai buvo nuvykę į Vatikaną – ten vyko konsistorija ir biržiečiui buvo suteiktas kardinolo titulas.
D.Mikoliūnaitė papasakojo, kad vaikystės draugo kvietimą į šventę gavo elektroniniu paštu.
„Jau buvau girdėjusi naujieną apie jo skyrimą kardinolu – labai tuo džiaugiausi, suvokiau, koks aukštas tai įvertinimas. O kai netrukus atėjo laiškas, kviečiantis ir mus į ceremoniją, su vyru puolėme planuoti kelionę“, – prisiminė biržietė.
Apsauga ir jiems užtvėrė kelią
Skristi į Vatikaną D.Mikoliūnaitė pakvietė ir savo mamą. Neseniai 80 metų jubiliejų atšventusi moteris apsiverkė iš susijaudinimo – juk tris dešimtmečius niekur nekeliavusi, ar nebus našta dukrai ir žentui, ar ne per sunku bus pačiai?
Tuomet D.Mikoliūnaitė pasakė, kad svarstyti nėra ko – bilietai jau nupirkti! Beliko džiaugtis būsima kelione.
„Vėliau mama sakė, kad ši kelionė jai buvo gyvenimo įvykis. Ypatingas įvykis ir man“, – šypsojosi biržietė.
Ceremonija vyko Popiežiškojoje Šv. Petro bazilikoje. Būriavosi minios žmonių iš įvairių pasaulio valstybių, nusidriekė ilgos eilės.
Perėję apsaugos patikrinimą biržiečiai nesijaudino. Žinojo, kad bičiuliai viduje užėmė jiems vietas. Bet staiga apsauga užtvėrė praėjimą ir paaiškino, kad bazilikoje daugiau žmonių netilps.
„Be abejo, nuliūdome. Bet oras buvo nuostabus, lauke pristatyta daug kėdžių. Susėdome ir viską stebėjome dideliuose ekranuose“, – prisiminė pašnekovė.
Kardinolas biržiečiams pamojavo
Toks ramus neskubėjimas biržiečiams buvo gera pamoka. Kad rytojaus dieną tikrai patektų į popiežiaus ir naujųjų kardinolų aukojamas šv. Mišias, jie kėlėsi anksti rytą – penktą valandą.
„Jau žinojome, kad reikia greičiau bėgioti, jei nori pamatyti iš arti“, – juokėsi D.Mikoliūnaitė.
Šįkart viskas klostėsi sėkmingai. Į baziliką įleisti biržiečiai akimis ieškojo R.Makricko.
„Kardinolą Rolandą išvydome šventinėje ceremonijoje. Mūsų žvilgsniai susitiko, jis mums pamojavo“, – įspūdinga akimirka džiaugėsi moteris.
Jos motina suabejojo, ar bus dalijama komunija – juk tiek žmonių, niekur nepraeisi, o ir apsauga bet kur vaikščioti neleidžia.
Bet viskas buvo iš anksto numatyta ir suderinta – dvasininkai patys ėjo prie tikinčiųjų ir dalijo komuniją. O vėliau vyko pakviestųjų priėmimas. R.Makrickas trumpai, bet šiltai pabendravo su kiekvienu iš atvykusiųjų. Penkių vaikų šeimoje užaugęs kardinolas sulaukė ir brolių, seserų su vaikais.
„Mes dovanų nuvežėme biržietiškos duonos“, – tęsė moteris.
Paklausta, ar nepajuto tam tikro pagarbaus atstumo su naujuoju kardinolu, D.Mikoliūnaitė šypsojosi, kad liko ta pati bičiulystė ir šiluma. Tik štai dabar jau kankino klausimas – o kaipgi kreiptis?
Mėtė į krepšį prie jo namų
Toli gražu ne kiekvienas biržietis ir ne kiekvienas kaimynas sulaukė R.Makricko kvietimo atvykti į vieną jam svarbiausių švenčių. Naujasis kardinolas daug dirbo, kol buvo taip aukštai įvertintas. Jis buvo išsiųstas į Sakartvelą, Armėniją, Azerbaidžaną, Švediją, Suomiją, Daniją, Norvegiją, Islandiją, Ameriką, net Afriką. Tuomet jau gavo paskyrimą į Vatikaną, tapo Popiežiškosios Švč. Marijos Didžiosios bazilikos Romoje ypatinguoju komisaru.
Tad kaip juodu per šitiek laiko išsaugojo bičiulystę?
Į tai D.Mikoliūnaitė atsakė, kad su dvejais metais vyresniu R.Makricku jiedu kartu augo, sportavo, žaidė krepšinį.
„Mus sieja vaikystės prisiminimai. Ryškiausias man – kaip mėtydavome kamuolį į krepšį prie jo namų. Žaisdavome, rėkaudavome, dūkdavome... Vėliau sutuokė mane su Žilvinu. Esame pirma jo sutuokta pora. Pakrikštijo abu mūsų vaikus“, – kalbėjo pašnekovė.
Būdamas Lietuvoje, R.Makrickas ją kviečia susitikti, pasakoja, kaip sekasi, klausinėja apie šeimą, „Teatriuką“. Toks dėmesys ir rūpestis yra malonus.
Visus papirkdavo ir azartu
„Aš ir pati kartais pagalvoju, kaip čia yra, kad gan artimai bičiuliaujuosi ne tik su Rolandu, bet ir kitais darželio, mokyklos, studijų draugais. Galbūt todėl, kad esame brandaus amžiaus ir galime pasidžiaugti vieni kitais“, – svarstė D.Mikoliūnaitė.
Tam padeda socialiniai tinklai, kai bet kurią akimirką gali imti ir pakviesti susitikti.
Iš R.Makricko ji nesitiki išgirsti kokių nors itin protingų žodžių, pamokymų ar patarimų – svarbiausia, kad, tiek daug pasiekęs, jis išsaugojo tą džiaugsmingumą, atvirumą, azartiškumą, kuriuo visus papirkdavo mokykloje.
Vaikystėje ji nežinojo, kad draugas patarnauja šv. Mišiose. Bet baigęs mokyklą jis įstojo į kunigų seminariją.
O D.Mikoliūnaitė pradėjo giedoti bažnyčios chore, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Su būreliu bendraminčių tuo metu ji pamėgo ir piligrimines keliones.
„Suradau erdvę, kuri padėjo atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus. Tiesiog tikiu, žinau, kad bet kuriuose sprendimuose sulaukiame pagalbos iš aukščiau“, – kalbėjo moteris.
Kadangi ji yra praktikuojanti katalikė, tuo labiau džiaugiasi R.Makricko laimėjimais.
Santuoka išbandymą atlaikė
D.Mikoliūnaitė prisiminė, kad tikėjimas jai itin padėjo sunkiu momentu – per kovido pandemiją renginiai buvo uždrausti ir jiedu su vyru pateko į aklavietę.
„Slėgė kiekviena diena. Kai nevaidiname, negauname ir pajamų. Abu su vyru“, – apie sudėtingą laiką pasakojo moteris.
Tai užtruko beveik dvejus metus, nes kai jau buvo leista ir renginius atnaujinti, per naktį niekas nepasikeitė. Žmonės įprato laiką leisti namuose, kai kas vis dar baiminosi koronoviruso.
„Buvo visko – ašarų, streso, pykčio... Laimė, atlaikėme santuokos išbandymą. Išties sunku gyventi santarvėje, kai nesiseka, o su sutuoktiniu dar kartu ir dirbi“, – atviravo moteris.
Dabar šis sudėtingas laikas – praeity, „Teatriukas“ su keturiais pastatytais spektakliais važinėja po Lietuvą ir užsienį.
Vaikai juokiasi, suaugusieji verkia
Seinuose ir Prahoje „Teatriukas“ rodys spektaklį „Žalia gyva“ – istoriją, pradedant nuo Gedimino laiškų, kviečiančių meistrus iš užsienio statyti Vilnių.
„Šį spektaklį žiūrėdami vaikai kartais juokiasi, o suaugusieji verkia... Norime, kad vaikus patrauktų žaismingi personažai, muzika, kad po spektaklio jie su tėvais aptartų, kas iš tiesų vyko“, – aiškino teatro įkūrėja.
O suaugusieji graudinasi suprasdami, kad pasakojama apie okupacijas, gaisrą, potvynius. Su režisiere Agne Sunklodaite jie sudėliojo siužetą taip, kad istoriją primintų įvykis po įvykio.
Dar sutuoktiniai vasaromis rengia stovyklas vaikams savo sodyboje Molėtų rajone.
D.Mikoliūnaitė prisiminė, kad augindami savus vaikus mieste pasigedo gamtos ir ramybės.
O kai sodybą įsigijo, pagalvojo, ko gi nepasikviesti ir daugiau vaikų? Veikla išsiplėtė iki tarptautinių projektų.
Sekasi gerai, bet mąstyti, veikti ir darbuotis reikia nuolat – be laisvų dienų, savaitgalių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Toli gražu ne visi norintieji tilpo į Popiežiškąją Šv. Petro baziliką, kur vyko iškilminga ceremonija, bet didžiuliuose ekranuose aikštėje buvo matyti ir biržietis R.Makrickas (centre), sėdintis tarp kitų kardinolų.
2. Biržietes sužavėjo Popiežiškosios Švč. Marijos Didžiosios bazilikos didybė.
3. Romoje M.Mikoliūnienė prisibijojo eskalatoriaus, bet greit priprato.
4. Ž.Ramanauskas, D.Mikoliūnaitė ir M.Mikoliūnienė aplankė Romos koliziejų, pavaikščiojo po aplinkinius parkus.
5. Į akis krito bazilikos pagrindinį altorių puošiančios auksu padengtos bitės.
6. M.Mikoliūnienę pakerėjo augalai. Kaktusas, ir tas – dydžiu sulig žmogumi.
7. Gruodžio pradžioje Roma jau buvo žėrinti, kalėdiškai išpuošta.
8. Kava debesyse – iki šiol M.Mikoliūnienė buvo skridusi lėktuvu tik kartą.
9. D.Mikoliūnaitė, M.Mikoliūnienė ir Ž.Ramanauskas džiūgavo, kad biržiečiui R.Makrickui patikėta vadovauti šiai bazilikai.
Asmeninio albumo nuotr.
