Šypsosi, nors sulaužyta
Nuo Rusijos karo Ukrainoje pradžios Panevėžyje su sūnumi Igoriu gyvenanti rašytoja, vertėja, fotografė Svitlana Diduch-Romanenko pastarojo meto savo nuotraukose feisbuko paskyroje dažniausiai šypsosi.
Bet viešos nuotraukos skirtos aplinkiniams, o kas iš tiesų dedasi moters širdyje?
„Šiandien mano mieste krito septynios raketos. Džiaugiuosi, kad mano sūnus ir aš esame saugūs, bet negaliu būti laiminga, nes tai vyksta. Nes ten gyvena mano artimieji ir draugai. Nes žmonės miršta. Nes kiekvieną dieną dingsta dalelė mano pasaulio“, – tikruosius jausmus išduoda toks įrašas.
Tik juoda lyg anglis katė Umbra atsigula jai ant krūtinės ir guodžia tyliai murkdama.
„Tarsi ir neprivalau šypsotis, apsimetinėti, bet žmonės nekalti, kad man blogai. Atrodo, gyveni, bandai džiaugtis, bet vis tiek jautiesi sulaužyta. Kažkas dega viduje – kaip dega namai mano gimtajame Boryspilyje“, – korespondentei sakė S.Diduch-Romanenko.
Kiekviena diena menininkei prasideda ir baigiasi naujienomis iš Ukrainos, nerimu ir baime.
„Panevėžio kraštas“ jau yra rašęs, kad rašytoja iki karo gyveno šiame mieste visai šalia Kyjivo. Ten liko jos tėvai, sesuo, dabar jau buvęs vyras, draugai.
Karo pradžioje Boryspilyje buvo palyginti ramu, bet pastaruoju metu miestas smarkiai apšaudomas. Pašnekovei širdį spaudžia, matant vaizdus iš savo miesto. Gatvėse, kuriomis daugybę kartų vaikščiota, – duobės po orkų antpuolių.
Raketa pataikė ir į kioskelį, stovintį visai šalia pastato, kuriame dirba jos motina.
Daugelis nebegali kurti
„Tavo pasaulis naikinamas, o padaryti nieko negali, tai kažkoks siurrealizmas... Keliuosi, einu, gyvenu, bet aplinkiniams nepasakoju, ką jaučiu. Kartais man sako: „O ko gi jūs taip nervinatės? Juk saugiai čia gyvenate...“ Tas, kas nepatyrė šito siaubo, vis vien nesupras“, – S.Diduch-Romanenko atviravo, kodėl dažniausiai slepia tikruosius išgyvenimus.
Paklausta, galbūt kūryba – eilėraščiai, fotografavimas – padeda sulaukti kitos dienos, pašnekovė sakė, kad karo pradžioje ukrainiečiai rašytojai daug rašė.
Tikėjosi, kad savo kūryba jie garsiai skelbs apie patiriamą siaubą, kad pasaulis susivienys ir karą sustabdys. Bet laikas ėjo, ir rašytojai suprato, kad žodžiais nieko nepakeis.
„Mes rėkiame, bet pasaulis mūsų negirdi – taip pasijutome. Todėl daugelis iš mūsų tiesiog nebegali kurti. Aš taip pat. Apie ką berašyčiau, kad ir apie meilę, vis tiek kartojasi žodžiai „namai ir karas, karas ir namai“, – kalbėjo moteris.
Ji jaučiasi lyg būtų patekusi į užsuktą nevilties ratą.
Poetė atviravo, kad būna ir kitaip. Ji liepia sau nieko daugiau neberašyti, bet kartais galva ima tiesiog ūžti. Vidinis triukšmas nenurimsta, kol neatsisėda ir neužrašo neaišku iš kur plūstančio žodžių srauto.
„Tie žodžiai būna sunkūs, skaudūs... Po to jaučiuosi kaip sudaužyta“, – tęsė pasakojimą.
Žodžiai tamsiausiu metu tampa namų ugnele
S.Diduch-Romanenko jau supranta, kas sakoma lietuviškai, bet eilėraščių kol kas neverčia.
Todėl korespondentės prašoma savo kūrybą verčia pažodžiui iš ukrainiečių kalbos.
„Gyveno sau žodžiai – paprasti ir aiškūs. / Knygose mylėjosi, šokinėjo žodynan. / Šventinėmis dienomis baltai pasipuošę, / Kiekvieną pavasarį ritmą skaičiavo. / Rasdavo žmones, kuriems jie tiko, / O tiems, kuriems netiko, – laužė liežuvius. / Žodžiai augo, jiems žemės buvo maža, / Kilo į aukštį – galingi ir lengvi“, – tokia yra optimistinė eilėraščio pradžia apie tiek daug mums visiems reiškiančius žodžius.
O toliau, kaip rašytoja ir sakė, viską nutraukia trumputis „bet“ – ir prasiveržia karo, netekčių tema.
„Bet dangus nuvirto – lipni raudona antklodė, / Žodžiai taip rėkė, kad iš ausų liejosi kraujas. /
Nes visa, kas jiems brangu, sava, šviesu ir gera, / Griuvėsiuose dejavo. O pasaulis lyg apkurto. /
Baisi bejėgė įniršio jėga – nebyli ir atkakli, / Kai netekčių sraute prasmė pamažu skęsta. / Žodžiai pamiršo, kaip juoktis ir skraidyti: / Karo semantika stebuklų nepripažįsta. / Žodžiai nusitaikė, skelbė paramos rinkimą, / Puoselėjo skaičių kalbą iš pasaulio tribūnų. / Ir kiekvienas aštrus skausmas, gerklėje įstrigęs, / Juos kankino, dusino, bet kvietė į kovą“, – rašo poetė apie kraujyje skęstančius žodžius.
Vis dėlto eilėraščio pabaiga – apie jų didžiulę galią:
„Gyveno sau žodžiai. Užaugo iš naujo. / Rasdavo žmones liūdnomis akimis / Ir šnabždėdavo jiems apie šiltą namų ugnelę, / O tamsiausiu metu patys ja tapdavo.“
Saulėgrąža – meilės simbolis
Paprašyta pažodžiui išversti kitą eilėraštį – „Odė nerimui“, kad suprastume jo esmę, S.Diduch-Romanenko renka lietuviškus žodžius. Jie byloja apie tai, kad meilės ieškoma, kur nuovargis ir neviltis.
Poetė tęsia: rankoje laikai gėlės sėklas, tiesi jas praeiviams, bet niekas neima. Išeini į plyną lauką ir verki balsu dėl visų, kurių jau netekai. Sukaukus sirenai – nebesislepi, tik rankomis uždengi ausis ir susigūži.
Laikaisi už atsiminimų, už žvilgsnių, už žodžių iliuzijos. Bet nerimas lyg mažas žvėriukas iš vidaus jau tave braižo aštriais nagais, nes viskas, ką gali daryti, tai verkti ir bijoti.
Ir staiga saulėgrąža – balta, su rožiniais aušros ruožais, užaugusi ant betono. Širdis pulsuoja ir skleidžia meilę. Nežiūrėk, nieko neklausk – dalinkis.
Prie kelio augančios saulėgrąžos sveikinasi – kaip sveikinasi tie, kurie neišskiriami.
„Taip, buvo sunki naktis, kai rašiau šį eilėraštį“, – staiga prisipažino autorė.
Tiki, kad vaikai rašys eilėraščius apie meilę
Gyvendama tėvynėje S.Diduch-Romanenko leido poezijos knygas, o vieną parašė apie savo miestą, jo istoriją.
Moteris priklauso Ukrainos rašytojų sąjungai. Į ją įstojo ne tiek dėl savęs, o labiau norėdama įrodyti savo močiutei, ukrainiečių kalbos mokytojai, kad ji yra tikra rašytoja.
Karas tik įrodė, kad menas, švietimas, knygos – vieni svarbiausių valstybės pagrindų, todėl orkai į tai ir nusitaikė. Juk ne veltui jie mėgina sunaikinti ukrainietiškas knygas, o per vieną iš tokių atakų paleido dronus ir raketas į leidyklos sandėlius, sukėlė didžiulį gaisrą. Liepsnose pražuvo daugiau kaip 8 milijonai knygų.
Apie tai išgirdusi poetė sukūrė eilėraštį, kurio pabaigoje parašė, kad net slepiantis rūsiuose gimsta meilė. Kada nors gyvenimas atgims, o vaikai ir vėl rašys knygas apie meilę.
Paklausta, ką ji dabar laiko meile, pašnekovė atsakė jau kito savo eilėraščio eilutėmis: „Meilė neturi adreso, tačiau visada turi namus. / Namus, kurių neįmanoma nei sunaikinti, nei atimti. / Vilties namus – švyturį ant audringų vandenų.“
Pašnekovė stebėjosi, kad skaitydama prieš daug metų rašytus eilėraščius tik dabar supranta, apie ką jie. Pavyzdžiui, paauglystėje ji rašė: „Brangioji, svetimoje šalyje nereikia istorijų apie miestą, iš kurio tave atplukdė tavo laivas.“ Jis juk apie dabartį!
Nuotraukose – šviesioji pusė
Paklausta, kur dabar jos namai – jau Panevėžyje ar vis dar Ukrainoje, S.Diduch-Romanenko atviravo labai keistai besijaučianti. Susiruošia pas artimuosius ir draugus į Boryspilį, sako vykstanti namo.
Bet ten visus aplanko, pabūna ir vėl sako važiuosianti namo, tik šįkart jau į Panevėžį. Matyt, namai ten, kur gyveni.
Čia artimiausiai bendrauja su tautiečiais, nes jų patirtys panašios, jie taip pat perėję vandenį ir ugnį. Draugai čia tampa nauja šeima.
„Daugelis iš mūsų Ukrainoje buvome baigę aukštuosius mokslus, turėjome tam tikrą socialinį statusą, darbus, verslus, atsakingas pareigas, aukštas kompetencijas. O čia turime viską pradėti nuo pradžių“, – kalbėjo pašnekovė.
Atsisakyti įprasto gyvenimo, palikti viską ir ne savo noru, o dėl karo, išvykti iš šalies labai nelengva, tai prilygsta artimojo netekčiai. Šito nepatyrusiems lietuviams sunku suvokti, kaip jaučiasi daugelis atvykusiųjų.
„Atvyksta ir labai kūrybingų, atsakingų, darbščių ukrainiečių. Pradėjau juos fotografuoti, kad nuotraukomis atskleisčiau šviesiąją pusę, kad parodyčiau – daugelis mūsų taip pat sugeba mylėti, globoti, rūpintis silpnesniais“, – sakė pašnekovė.
Ji jau surengė tris fotografijų parodas.
Vandeniu dalijosi su kate
S.Diduch-Romanenko prisiminė, kaip kartą išvydus manekeną jai lyg kas pirštais galvoje spragtelėjo – kilo parodos „Fantominės tikrojo karo šeimos“ idėja apie žmones, kurie liko Ukrainoje.
Šeimos dažniausiai priverstos išsiskirti, kad išsaugotų tai, kas jiems brangiausia, – savo vaikus. Atvykęs kažkas be proto ilgisi tėvų, brolių, seserų, vaikų, mylimųjų, giminių, bičiulių. Fiziškai jų kartu nėra, bet mintyse jie visuomet šalia – lyg nematomi fantomai.
Moteris, kurios prarado galimybę jausti vyro apkabinimą, nuotraukose apglėbė manekenas.
Mama ir dukra nuolat mąsto apie vyrą ir tėvą – jo čia nėra, todėl glaudžiasi prie fantominio jo pakaitalo.
Fotografė susipažino su kenčiančiomis šeimomis, išklausė jų istorijas, kartu liejo ašaras.
Vienos šeimos istorija yra ypatinga – mariupoliečiai net 43 paras slėpėsi rūsyje. Šeimos narių – penki ir jų katė.
„Dienai šeima turėjo vienintelę stiklinę vandens. Visi juo dalijosi, taip pat ir su kate“, – pasakojo kūrėja.
Ši šeima dalyvavo ir kitame jos projekte – apie iš Ukrainos atsivežtus gyvūnus. Paroda vadinosi „Draugų nepaliekam“.
Tai nuotraukos ne apie gyvūnus, o apie žmones, apie tai, kas verčia juos taip skirtingai mąstyti ir taip skirtingai elgtis.
Vieni paliko gyvūnus, kiti žuvo juos gelbėdami
Pašnekovė aiškino, kad karas iki atviros žaizdos apnuogino silpnąsias ir stipriąsias žmogaus savybes. Ji netiki, kad žmogus, kuris skandina kačiukus, gali mylėti žmones.
Teko išgirsti ir labai liūdnų, skausmingų pasakojimų, pavyzdžiui, apie savanorius, kurie bandė gelbėti pražūčiai paliktus gyvūnus, bet patys žuvo.
Viena mergina atsigabeno savo šunį, nors buvo net keli persėdimai, autobuso vairuotojas pareikalavo didelės pinigų sumos, tik taip sutiko jos augintinį priimti į autobusą.
Merginai net mintis nekilo palikti savo keturkojį draugą, nors buvo ir tokių, kurie paliko šunis pririštus prie namų, pasmerkdami juos ilgai ir kankinančiai mirčiai.
Tai skaudu girdėti, bet fotografė įsitikinusi, kad šviesa vis tiek stipresnė.
„Visame šiame siaube yra ir žmogiškumo, pasiaukojimo, meilės – būtent tai išgelbės pasaulį“, – įsitikinusi ji.
S.Diduch-Romanenko sujaudino ir lietuvio ryžtas atsigabenti savo šunį. Jis turėjo verslą Ukrainoje, bet karui prasidėjus gyvūno išsivežti negalėjo dėl nesutvarkytų dokumentų. Tuokart augintinį paliko pas draugus, bet netrukus vėl grįžo jo pasiimti.
Fotografės katė Umbra – taip pat iš Ukrainos, iš karo zonos. Ją atsivežė kaimynė, su kuria dalijosi patalpomis vos tik atvykus. Juoda gudruolė perprato, kad atpėdinusi į svečius gaus ko nors skanaus.
Kaimynė susirado nuomai butą, bet šeimininkai nesutiko, kad moteris apsigyventų su kate. O S.Diduch-Romanenko nuomojamo buto savininkai dėl to neprieštaravo. Taip Umbra su ja ir liko.
Vienos pirmųjų nuotraukų buvo apie autistus vaikus
Dar viena fotografės paroda vadinosi „Pritapti Lietuvoje. Ukrainos moterys“. Šiomis nuotraukomis ji skatina tautietes nenuleisti rankų, ieškotis darbo, per nesėkmes bandyti įsitvirtinti.
Viena iš tokių moterų dirba paramą Ukrainai renkančioje organizacijoje. Kita – masažuotoja, pirmą sykį bėgusi iš Donecko, vėliau iš Kyjivo.
Yra ir geografijos mokytoja dirbanti ukrainietė. Ji atvyko pas lietuvę močiutę dar iki karo. Ji mokė ir S.Diduch-Romanenko sūnų Igorį.
Vaikinas mokosi lietuviškoje mokykloje, dalyvauja ukrainiečių vokaliniame ansamblyje „Červona kalina“ ir Lietuvą jau laiko savo namais.
Ukrainoje viena pirmųjų pašnekovės parodų buvo apie vaikus, turinčius autizmo sindromą. Igoriui jis taip pat buvo vaikystėje nustatytas, ir moteris troško nuotraukomis visiems parodyti, kad tai nėra kokia užkrečiama liga, kad šie vaikai taip pat juokiasi ir taip pat verkia.
Prieš porą dešimtmečių apie autizmą daugelis dar neturėjo jokio supratimo.
Fotoaparatu užfiksavus svarbų, įdomų gyvenimo momentą, S.Diduch-Romanenko nori juo pasidalinti su kitais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Diduch-Romanenko su sūnumi Igoriu mokosi lietuvių kalbos, švenčia mūsų šventes.
2. Iš nuotraukos sklindanti motinos ir jau užaugusio sūnaus ramybė liudija jų itin artimą ryšį.
3. Nuotraukos iš parodos „Fantominės tikrojo karo šeimos“ – apie išsiskyrimą su artimaisiais ir skaudų ilgesį.
4. Parodos „Pritapti Lietuvoje. Ukrainos moterys“ nuotraukos skatina nenuleisti rankų, ieškotis darbo, per nesėkmes bandyti įsitvirtinti.
5. Autorė nusifotografavo su kate parodai „Draugų nepaliekam“.
6. Mariupoliečių šeimos stiprybė ir gerumas graudina iki ašarų.
A.Švelnos ir asmeninio archyvo nuotraukos
