Vien raudonos vėliavėlės
Vietnamas žvelgiant iš toli gali atrodyti kažkuo patraukli ir įdomi šalis. Taip ir yra. Čia galima aplankyti požeminius tunelius, kuriuose kare su JAV slėpėsi vietos kariai, šiaurinėje dalyje galima lankytis nuostabaus grožio kalnuose, o pietinėje laukia puikūs paplūdimiai, palyginti nebrangūs masažai, geras ir pigus maistas.
Tačiau vykstant į Vietnamą su organizuota turistų grupe, perkant paslaugų paketą, privaloma pirkti ir ekskursijas į jų ideologizuotus objektus, o ten jau vietos gidas pasakoja apie mitais apipintas komunistų pergales kovoje su imperialistiniu JAV režimu ar saviškiais pilietiniame kare.
Visi, kas lankėsi Vietname nors kartą, mena pagrindinį įspūdį – daug raudonų vėliavėlių su žvaigždutėmis arba su kūju ir pjautuvu. Vyresniems lietuviams, patyrusiems sovietų sąjungos raudonosios vėliavos atgrasumą, nemalonu ir Vietname.
Taip pat visur matomas didžiulis skurdas sugrąžina atsiminimus apie mūsų patirtą nepriteklių valdant okupantams.
Lemiamas mūšis apipintas būtinais mitais
Istoriją kartais pravartu prisiminti ir iš jos pasimokyti. Taip pat ir Vietnamo.
1973 metais Jungtinės Amerikos Valstijos pasitraukė iš šios teritorijos ir nutraukė kovos veiksmus, tačiau aktyviai ir toliau rėmė pietų Vietnamo armiją bei jos valdžią. 1975 metais JAV atsisakė toliau remti prieš komunistus kovojančią valdžią, todėl ji susikrovė daiktus ir išskrido iš šalies į JAV sraigtasparniu.
Tomis dienomis vietnamiečių komunistų kariai apsupo Saigone (dabar Hošiminas, nors daug vietinių ir toliau sostinę vadina Saigonu) rūmus, kuriuose anksčiau buvo amerikiečių remiama valdžia, dviem rusiškais tankais išlaužė metalinius vartus bei tvorą ir užėmė rūmus.
Klausiu gidės, kokių velnių reikėjo laužyti tuos gražius vartus ir tvorą, niokoti puikius rūmus, jeigu viduje nieko jau nebuvo?
Gidė kiek pamikčiojo ir paaiškino, kad rūmus reikėjo šturmuoti, nes ten dar galėjo likti kažkiek imperialistų. Ji aprodė sales, kuriose „gerdami viskį ir skaniai valgydami imperialistai ir jų vietos rėmėjai planavo savo nusikaltimus prieš paprastus vietnamiečius“.
Vėliau privačiame pokalbyje gidė pripažino, kad reikėjo pergalę kažkaip įamžinti, todėl reikėjo suvaidinti neva pergalę lėmusį mūšį. Tuo metu JAV karių Vietname jau dveji metai kaip nebuvo.
Rūmų teritorijoje tebestovi tie du tankai, ant stogo yra įrengta sraigtasparnių aikštelė, iš kurios evakavosi buvusi valdžia, o galop nusileido ir komunistų sraigtasparnis. Jo ir tankų ekipažai vėliau buvo pripažinti nacionaliniais didvyriais.
Gidės pasiteiravau: tai ar Vietnamas tame kare su JAV nugalėjo?
Ne, mano nuostabai atsakė gidė. Tame ilgame ir daug aukų (JAV neteko 58 tūkst. karių, žuvo apie 3,5 milijono vietnamiečių) pareikalavusiame kare Vietnamo armija nė vieno mūšio nelaimėjo, todėl nebuvo ir karinės pergalės. JAV kariai tiesiog pasitraukė ir Vietnamui teko vadinamoji politinė karo pergalė arba pergalė prieš savo tautiečius pietuose.
Kapai – savuose laukuose
Apie 1986-uosius, kai sovietų sąjungos ekonomika subyrėjo ir nutrūko jos pinigų srautas į Viet-namą, šios šalies komunistai suprato, kad, norint išvengti bado ir suirutės ar net naujo pilietinio karo, reikia keistis, daugiau atsiverti pasauliui. Kitaip jų režimas žlugs.
Praėjus 40 metų matome: Saigono upe plaukiančiame turistiniame laive muziką šokiams parenkantis didžėjus vilki marškinėlius su JAV simbolika, šalyje pilna milijonierių, statomi viešbučiai, turtingųjų socialinis sluoksnis ryškiai išsiskiria iš vargingųjų minios.
Žemės ūkyje dirbantys žmonės visiški skurdžiai, jų visi bodisi, tad kiek labiau prakutę vietnamiečiai dengia savo odą nuo saulės, kad neįdegtų ir neatrodytų lyg laukuose sunkų darbą dirbantys žemesnio sluoksnio žemdirbiai. Laukuose vietnamiečiai ne tik sunkiai dirba, bet ir čia pat laidoja mirusiuosius, vėliau jų palaikus ištraukia iš žemės, kad kapavietė būtų panaudota kitiems šeimos nariams. Tikrų kapinių yra, bet jose laidoti labai brangu.
Važiuodamas per Pietų Vietnamą taip ir matai – kone kiekviename žemės ruoželyje išdygęs kapas su antkapiu ar net keli vienoje vietoje.
Tvyro kartų konfliktas
Buvusiems karo su JAV veteranams dabar 70 ar daugiau metų. Prieš 40 metų prasidėjus permainoms jie buvo pačiame jėgų žydėjime – 30-mečiai vyrai ir vyresni. Ir ką jie mato?
Jaunuoliai vaikšto su JAV simbolika, nors karo metu JAV kariai ant Vietnamo džiunglių buvo išpylę milijonus litrų cheminio ginklo „Agent Orange“, pasekmės dėl sukeltų susirgimų iki šiol atsiliepia.
Turtingieji, jų vertinimu – kapitalistai ir imperialistų pakalikai, važinėja naujais visureigiais, gyvena prabangiuose namuose, o jų vaikai mokosi užsienyje arba privačiose mokyklose.
Gidė neslėpė, kad visus tuos 40 metų šalyje tvyro kartų konfliktas, nes karo veteranų vaikų karta garbina tai, prieš ką kovodami vietnamiečiai paguldė milijonus gyvybių.
Tačiau unikalu – kai kurie karo veteranai dėl valdžios diegiamos atsargios politikos rinkos ekonomiką laiko karo iškovojimu, savo pergale ir ant jaunimo pyksta tik dėl to, kad šis mažai domisi karo istorija ir pernelyg aklai perima Vakarų popkultūrą.
Kita vertus, dėl istorinių, o ir šių dienų politinių peripetijų tikriausiai lemiamą vaidmenį vaidina tai, kad Vietnamo gyventojai grėsmes iš Kinijos mato kur kas didesnes nei iš JAV.
Rusų daug, kalba nežavi
Vietnamas garsus motoroleriais, gatvėse jų – jūra, važiuojančių ir prieš eismą, ir šaligatviais, ir dar kažkaip. Tik va, kažkaip ir tų avarijų daug nebūna.
Vietname policija griežtai baudžia tuos, kurie sėdo prie vairo apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų. Savo akimis mačiau, kaip motorolerių sraute stovintis policininkas griebia pirmą pasitaikiusį ir uosto jo burną. Tąkart griebė ir vieną dviratininką, apuostė ir paleido.
Vietnamiečiai jau atvirai kalba, kad jiems daug problemų kelia girti motorolerius vairuojantys rusai. Romūs vietnamiečiai su rusais elgiasi atsargiai, tačiau kartais trūksta ir jų kantrybė.
Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire gyvenantiems rusams Vietnamas palyginti yra labai arti, čia šilta, pigu gyventi, todėl kai kuriuose kurortuose ši kalba gatvėse skamba dažniau nei vietinė. Bet vietiniai gyventojai rusiškai prastai kalba, nebent vyresnieji, gidė skundėsi, kad jaunimas labai tingus, nieko nenori mokytis, bet jei mokosi kalbos už pinigus, tai tik anglų.
Netoli paplūdimio sutikome dvi vyresnio amžiaus moteris, žaidžiančias badmintoną. Prisijungiau. Viena jų kažkiek kalbėjo rusiškai, sakė, kad jaunystėje buvo sovietų sąjungoje kažko mokytis. Jai 80 metų, bet duotum 60 ar mažiau – liekna, kaip ir dauguma vietos moterų.
Būtina mylėti du lyderius
Į autobusą viename mieste pietų Vietname įlipa jaunas gidas. Linksmas, kalba nesustodamas. Klausinėju, ar jiems leidžiama kritikuoti valdžią.
Jis išdeda valdžią į šuns dienas, sako, ten labai daug korupcijos, dabartiniai valdantieji nemoka valdyti ir turėtų trauktis. Dar prideda įvairių smulkmenų apie blogą valdžią, vien komunistų.
Maniau, kad sutikau jauną grynuolį, nekenčiantį komunistų. Ekskursijos pabaigoje jis atsistoja ir pareiškia, kad atsisveikindamas norėtų mums padainuoti savo mėgstamiausią dainą. Ir tokiu dirbtinai patriotiniu ritmu užtraukia komunistinę dainą apie jų karo politinį lyderį Hošiminą.
Vėliau mūsų nuolatinė gidė paaiškino, kodėl taip. Pasirodo, apie dabartinę valdžią gali visaip kalbėti, gali turėti savo nuomonę įvairiais klausimais, tačiau komunistų legenda Hošiminas (kaip Leninas Rusijoje) bei karo vadas generolas Giapas yra visiems vienodai šventi, mylimi ir nekritikuojami. Generolas pasižymėjo dar 1954 metais, kai sutriuškino prancūzų kariuomenę garsiame mūšyje, o 1969-aisiais mirus Hošiminui perėmė vadovavimą kariuomenei ir gynybos ministerijai.
Spaliukai – tikri bambukai
Kelionei baigiantis gidė jau atvirai su dideliu apgailestavimu balse pareiškė, kad štai jums irgi teko gyventi panašioje santvarkoje, dabar jūs laisvi, o štai mes taip gyvename ir gyvensime.
Ir tikrai gyvens, bus spaliukai, ten vadinami bambukais, bus komjaunuoliai, bus ir komunistai, o į jų gretas patekti nebus taip paprasta – priims tik geriausius.
Norinčiųjų visada atsiras, nes tik komunistai patenka į valdžią ir gali susikurti turtingą gyvenimą.
Taigi ir toliau plazdės daug raudonų vėliavyčių – gatvėse, net masažo salonuose greta vaizdinės reklamos, nufotografuoto masažuojamo kūno gali kabėti raudonų vėliavyčių rinkinys. Net ir naktiniuose klubuose, kur, galima įtarti, yra siūloma kažko daugiau nei kūno masažas.
Susidaro įspūdis, kad visi gyvena pagal savo taisykles, kažkaip uždarbiauja, net nesvarbu kaip, tačiau būtina išsikabinti raudoną vėliavėlę – ir valdžiai į akis nekris jokia tavo veikla.
Štai toks tas Vietnamas. Jame turistui nebus blogai, tačiau kitą kartą rinkčiausi nebent šiaurinę jos dalį aktyviai ir nesudėtingai pakeliauti kalnų takeliais – šiaurėje daug įspūdingesnė gamta. Istoriniai ir religiniai objektai čia nėra tokie įspūdingi, kaip, tarkime, Šri Lankoje, Tailande.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pakeli akis į naktinį dangų ir matai ne žvaigždes, o raudonas vėliavėles.
2. Visas komunistinis laimingumas Vietname baigiasi, kai Saigono centre pamatai elgetaujantį vaiką.
3. Hošimine pirmoji ekskursija privalomai bus surengta į buvusios proamerikietiškos valdžios rūmus, ten gidė pasakos apie neva gėdingą jos kapituliaciją ir panišką pabėgimą prisigriebus liaudies turto.
4. Šiame pastate ant stogo demonstruojamas ir sraigtasparnis, su kuriuo neva atskrido tautos „vaduotojai“, užėmė rūmus ir išvalė iš jų „kapitalistinę smarvę“.
5. Paplūdimyje įgudusi prekiautoja nesunkiai įsiūlo „firminių“ akinių rusams.
6. Kepti blynus gatvėse ir pardavinėti dar šiltus praeiviams – populiarus varguolių versliukas.
7. Ši liekna ir vikri „tik“ 80 metų moteris vakarais ateina į parką prie paplūdimio su draugėmis pažaisti badmintono.
8. Reklama ant Drakono vaisiaus – žinia, kad jis čia visa ko pagrindas.
9. Vietnamiečiai šventyklas įkuria savo namuose. Ši labai jau nekukli, liudijanti apie šeimininko turtus.
10. Supermarkete mergina kaištuku užrakina rankines, kad nieko nepavogtum.
11. Net grožio salonuose prie šiuolaikinės reklamos išvysi žvaigždę ir kūjį su pjautuvu.
E.Rangelio nuotraukos
