Enciklopedija netiksli
Kupiškio rajono Galsiškių kaime – vien dirbami laukai. Jokios žymės, kur stovėjo troba, jokio paminklinio akmens anei stogastulpio.
O juk čia prieš 150 metų gimė kalbininkas, pedagogas, žodynų sudarytojas, leidėjas, vertėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas, diplomuotas gydytojas Jurgis Šlapelis.
Maždaug už 7 kilometrų, Adomynėje, gyvena garsaus vyro giminaitis Povilas Šlapelis su žmona Laima. Korespondentei jis pasibėdojo, kad net ir enciklopedijoje nurodyta netiksli gryčios vieta.
Mūsų pašnekovui J.Šlapelis yra senelio brolis.
„Vyras vis sakydavo, kad rajone giminių nėra, bet paaiškėjo, kad atvirkščiai – kaip tik Šlapelis, taip ir giminė“, – šypsojosi L.Šlapelienė.
Tiek giminės – galva apsisuko
Tai išaiškėjo, kai vienas iš giminaičių užsimojo nubraižyti giminės medį. Jame surinko apie 2 tūkstančius artimesnių ir tolimų, įvairiais laikotarpiais gyvenusių giminaičių. Išaiškėjo, kad to paties lizdo Šlapelių gyvena ne tik netoliese – Rokiškyje, Anykščiuose, Panevėžyje, bet ir už jūrų marių – Amerikoje, Argentinoje.
Prieš 13 metų buvo sušauktas pirmasis giminės suvažiavimas, susirinko apie 300 Šlapelių.
Pašnekovai su ilgesiu prisimena Argentinoje gyvenančią J.Šlapelio anūkę, kurios svajonė buvo apsilankyti senelio gimtinėje. Ji puikiai kalba ir rašo lietuviškai.
Per pirmąjį susitikimą Šlapeliai aiškinosi, kuris iš kurios šakos, ką veikia ir kuo gyvena. L.Šlapelienė pajuokavo, kad jai net galva apsisuko. Tad po 5 metų ir vėl susitiko, po to – dar kartą.
2026-ieji Seimo paskelbti J.Šlapelio atmintinais metais, bet giminė šįkart susirinkti neketina.
Į kitus reikalus panirę ir Kupiškio rajono muziejininkai bei bibliotekininkai. Šios įstaigos J.Šlapelio metams neplanuoja renginių.
Nusprendė dirbti tai, kas naudingiausia tautai
Užtat Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Direktorė Jolanta Paškevičienė pripažino, kad šiemet jubiliejų – per akis, tik spėk per galvą verstis.
Vienas svarbiausių įvykių – J.Šlapelio 150-osios gimimo metinės.
„Tai mūsų valstybės nepriklausomybei labai svarbus žmogus. Nebuvo lietuviško leidinio – knygos, laikraščio, žurnalo, kurio kalbos nebūtų redagavęs Šlapelis, to meto didžiausias autoritetas kaip kalbos tvarkytojas, redaktorius, normintojas“, – sakė ji.
Savo knygoje apie Šlapelius ir Vladas Žukas pabrėžė, kad J.Šlapelis turėjo Maskvos universiteto medicinos mokslų diplomą, bet gydytoju nedirbo, nes veiklą skyrė lietuvių kalbai, kultūrai ir visuomenės reikalams.
Jis citavo M.Šlapelienės rašytus prisiminimus apie vyrą, kad jis apsisprendė ne mediciną, bet literatūrą puoselėti, nes troško dirbti tai, kas būtų naudingiausia visai tautai.
Panyra į Šlapelių laikus
Muziejus įkurtas tuose pačiuose namuose, kuriuos Šlapeliai įsigijo lygiai prieš 100 metų.
Po J.Šlapelio mirties dukra Laimutė su vyru diplomatu Kazimieru Graužiniu gyveno Romoje, vėliau – Urugvajuje ir Argentinoje, kita dukra Gražutė Šlapelytė-Sirutienė su vyru Aloyzu ir sūnus Skaistutis Šlapelis pasitraukė nuo sovietų valdžios į Vakarus, o namai buvo na-
cionalizuoti. Bet M.Šlapelienei leido likti gyventi dviejuose kambariuose.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, G.Šlapelytė-Sirutienė atgavo tėvų namą ir jį padovanojo Vilniaus miestui. Bet iškėlė sąlygą – kad jame būtų įrengtas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Tokia buvo jos motinos valia.
Visa tai įvyko prieš 30 metų.
J.Paškevičienė pasakojo, kad muziejaus svarbiausioji jėga – M.Šlapelienės saugoti, dukters Gražutės ir anūkės Mildos Graužinis dovanoti autentiški šeimos daiktai, knygos, dokumentai ir ikonografinė medžiaga. Ir viskas pateikta taip, kad lankytojai pasinertų į XX amžiaus pirmosios pusės atmosferą.
„Vos peržengę mūsų slenkstį žmonės pasijunta taip, tarsi būtų patekę į Šlapelių laikus. Pas mus galima atversti bet kurią skrynią, pavartyti bet kurią knygą. Norime, kad lankytojai visa tai perleistų per jausmus“, – aiškino muziejininkė.
Dalyviai juokiasi ir verkia
Lankytojų dėmesio netrūksta, o muziejaus vizitinė kortelė – arbat-vakariai. Tai profesionalių aktorių ar muzikantų sukurti spektakliai apie to laiko asmenybes ir jų gyvenimus. Pasirodymai – pagal istorinius faktus, dokumentus. Jų sukurta apie dvi dešimtis.
Pas Šlapelius tokie arbatvakariai nevykdavo, užtat jie vykdavo pas kitus šviesuolius, kur svečiai prisiekdavo, kad viską saugos paslaptyje. Mat rinkdavosi ne tik žolelių arbatos gerti, bet lietuviškai pasikalbėti, padainuoti.
Lietuviškos spaudos draudimo metais tai buvo nelegalūs susibūrimai. O ir vėliau carinė valdžia nenorėjo, kad lietuviai burtųsi.
Per muziejininkų rengiamus arbatvakarius dalyviai vaišinami arbata ir tampa pasirodymų dalyviais.
Pavyzdžiui, vienas iš tokių spektaklių – „Gyvo žalio“ pagal smetoninėje Lietuvoje buvusį žaidimą. Kai vienas iš dalyvių pasako „gyvo žalio“, kiti turi suskubti ištraukti iš kišenės kokį augalėlį. Bet aktorė šmaikštuolė ima ir paslapčiomis pavagia kurio nors iš žiūrovų augalą. Tuomet jis turi atlikti juokingą užduotį – gal pakukuoti kaip gegutė, gal pasilypėti ant kėdės iškėlus ranką. O gal – išlenkti degtinės klebonišką burnelę.
Pašnekovė tikino, kad tam pasirenkami patys drąsiausieji, labiausiai į žaidimą įsitraukusieji. Drovūs dalyviai paliekami stebėti iš šalies.
„Per tokius arbatvakarius žiūrovai ir ašarą nubraukia, nes istorijos apie tremtį, represijas paliečia dažnam lietuviui itin jautrias stygas, ir ligi soties prisijuokia“, – kalbėjo direktorė.
Bet arbatvakariai vyksta kamerinėje aplinkoje, retokai, tad sudėtinga gauti bilietus.
J.Šlapelio jubiliejui skirtas spektaklis apie basakojį kanauninką Motiejų Valančių.
Kaip brangiausias vaikas
Prieš 120 metų Šlapeliai netoliese nuo namų, Dominikonų gatvėje, įkūrė knygyną. Pavadino jį Marijos Šlapelienės lietuvių knygynu, nes ji buvo bajoraitė, o J.Šlapeliui leidimo caro valdžia nebūtų davusi.
Šis knygynas buvo vienas pirmųjų, prekiavęs lietuviška spauda.
„Jis tapo pagrindu kuriant nepriklausomą valstybę, nes čia rinkdavosi ir idėjomis dalydavosi šviesuomenė. O patys Šlapeliai yra rašę, kad knygynas jiems – kaip brangiausias vaikas“, – pabrėžė J.Paškevičienė.
Skaitant amžininkų prisiminimus, į akis krinta tai, kad Šlapeliai yra bendravę su to meto tautos žiedu: Antanu Smetona, Vincu Kudirka, Jonu Jablonskiu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Juozu Tumu-Vaižgantu. O pora susipažino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvarelyje.
J.Paškevičienė prisiminė, kad besimokydami Mintaujos gimnazijoje patriotiškai nusiteikę J.Šlapelis ir A.Smetona su kitais gimnazistais atsisakė prieš pamoką rusiškai sukalbėti maldą.
Vėliau daugelis palūžo, bet keturi atkakliausieji, tarp jų J.Šlapelis ir A.Smetona, buvo pašalinti be teisės grįžti.
Tad ir Šlapelių įkurtame bei 40 metų be pertraukos veikusiame knygyne sklido kalbos apie nepriklausomybės idėjas, o jo savininkai atlaikė okupacijas, kratas, represijas, įkalinimus.
Iki rankų virpulio
Kiekvienas naujas lietuvių kalba išspausdintas žurnalas ar knyga, nesvarbu, kur ir kokiu tiražu bebūtų išleistas, bent trumpam pakliūdavo į Šlapelių knygyną.
J.Paškevičienė pasakojo, kad žmonės skaityti labai norėjo, bet daug kam knygos buvo neįperkamos.
Tuomet J.Šlapelis sugalvojo būdą, kaip padėti lietuviams šviestis: leisdavo knygas skolintis. Žmogus tik palikdavo knygynui užstatą. Pats perskaitydavo, dar giminėms ar kaimynams duodavo – ir knygą grąžindavo.
„O tos knygelės – mažulytės, kai kurios delno dydžio, yra po 4 ar 8 puslapius. Jose rašoma, kaip ūkininkui kiaulę užauginti ar vaikus prižiūrėti, maldynėliai... Bet žmonėms labai trūko šviesos, lietuviško žodžio“, – pasakojo pašnekovė.
Įvairius daiktus būsimam muziejui saugojusi M.Šlapelienė išsaugojo ir knygyne naudotų daiktų, pavyzdžiui, skaitiklių, degtukų dėžučių, mat jomis prekiavo.
Sovietai knygas jau buvo sukrovę į sunkvežimį ir rengėsi vežti į šiukšlyną, bet žmonės vertingiausias sugebėjo išgelbėti. Vėliau dukra šeimos dokumentus, knygas, nuotraukas perdavė bibliotekoms ir taip išsaugojo nuo sunaikinimo.
„Bibliotekose yra milžiniški dar netyrinėti lobiai – galėtum kiekvieną dieną eiti studijuoti dokumentų ir nežinia, kiek metų tam prireiktų“, – šypsojosi J.Paškevičienė.
Ji pirmoji, ėmusis domėtis dukters Gražutės konspektais – su užrašais paraštėse ir piešiniais.
„Jaudinančios akimirkos – iki rankų virpulio. Skaitau ir atrodo, kad vis labiau pažįstu žmogų, kuris visa tai užrašė“, – atviravo ji.
Padovanojo muziejui naktinius marškinius
O muziejuje – pačios M.Šlapelienės branginti ir aprašyti daiktai: nuo baldų iki smulkmenų, pavyzdžiui, nuotraukų rėmelių. Visa tai ji rengė būsimam muziejui.
Po sofos turėklu ant seno gobeleno šeimininkės ranka parašyta, kad tai jų pirmoji sofa, kad tokie buvo pamušalai ir kad ją reikia išsaugoti, nes yra vertybė.
„Nerasi daiktelio, apie kurį nebūtų nieko parašyta. Jei spinta, tai užkištas raštelis su meistro pavarde, dar pažymėta, iš kur jį pažinojo“, – aiškino muziejininkė.
Tad ir tą pačią aplinką sukurti nebuvo sudėtinga – tuo pasirūpino viską kaupusi M.Šlapelienė.
Muziejininkai tik džiaugiasi sulaukdami vis naujų eksponatų – dar atsiranda, kas padovanoja atvirukų, knygų su šių šviesuolių parašu ar nuotraukų.
O viena moteris atidavė naktinius marškinius. Juos vestuvių proga jai padovanojo M.Šlapelienė. Moteris drabužį taip vertino ir saugojo, kad nė karto nedrįso apsirengti.
„Viską turime, kad sukurtume to meto atmosferą. Trūksta tik pačių Šlapelių“, – liūdnai šypsojosi pašnekovė.
Ji patikino, kad tokių šviesuolių namuose neįmanoma dirbti atmestinai, o darbuotojos jaučiasi, lyg būtų giminaitės – Šlapelytės ar Šlapelienės.
„Sveikos, šlapios pelytės, šlapelytės!“– juokauja į muziejų užsukusios bičiulės.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus veikia pačiame Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, ten, kur šviesuoliai gyveno.
2. Spektaklio „Gyvo-žalio“ žiūrovai tampa jo dalyviais.
3. J.Paškevičienė sakė, kad muziejui trūksta tik pačių Šlapelių.
4. Memorialiniame kambaryje – šviesuolių asmeniniai daiktai, baldai.
5. Arbatvakariai, per kuriuos kalbama apie Šlapelius ir kitas garsiausias asmenybes, yra muziejaus vizitinė kortelė.
6. Savo knygyną Šlapeliai vadino brangiausiu vaiku.
Muziejaus archyvo nuotraukos
