Žodininkas renka žodžius
„Esu žodininkas. Panašiai kaip žolininkas, tik aš renku žodžius – žodžiais gydau ir gydausi“, – taip prisistato iš Pasvalio apylinkių kilęs, Vilniuje gyvenantis poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas.
Duoną jaunas vyras šeimai pelno dirbdamas informacinių technologijų srityje, o žodinė kūryba – jo džiaugsmas.
Pirmąsias gyvenimo pamokas jis gavo augdamas Pasvalio rajone, Dagiliškio kaimo vienkiemyje, esančiame maždaug už vieno kilometro nuo automagistralės „Via Baltica“. Toje pačioje vietovėje, tik kitoje Svalios pusėje, užaugo ir žinomas šalyje poetas Vladas Braziūnas. Jų keliai, aišku, kaime nesusikirto, nes abu skyrė nemažas gyvenimo tarpsnis. Užtat gimnazijoje moksleivis T.Taškauskas eidavo į susitikimus su retkarčiais atvykstančiu garsiu kraštiečiu.
Asmeniškai pabendrauti abiem vyrams teko sostinėje, kai T.Taškauskas jau studijavo.
O kai praėjusių metų pabaigoje jaunas kūrėjas buvo priimtas į Rašytojų sąjungą, feisbuke V.Braziūnas pranešė: „Šiandien visuotinai (bent jau valdybos, visos balsavusios „už“) pastebėta, jog Pasvalio žemėj (o dar ir mano augtiniam Dagiliškio kaime, tik per Svalią...!) išaugo dar vienas rašytojas – poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas.“
Nuotaiką namiškiams keldavo patriotiniais anekdotais
„Nors ir miglotai, dar atsimenu tuščias parduotuvių lentynas, kolchozo daržų ravėjimus, tėvų rubliais gaunamą algą. Vėliau – laikinąją valiutą – kuponus, nuvertėjusius indėlius ir bankų bankrotus, nusikaltėlių grupuočių siausmą... Lietuva iki 2000-ųjų tikrai nešykštėjo faktų, patvirtinančių, kad tikrovė pranoksta menines išmones“, – sakė rašytojas.
Jis prisiminė, kad nuo pat mažų dienų buvo kažkiek „prie meno ir kūrybos“ – jam patikdavo močiutei ir tėvams pasakoti patriotinius anekdotus.
„Be to, ir mokytis man patiko – pamenu, kaip skubėjau mokytis skaityti, kad pats galėčiau sau skaityti pasakas. Žinojau, kad lankysiu mokyklą Pasvalyje ir to labai laukiau“, – prisiminė.
Neseniai prie vaikystės juokų jaunas vyras grįžo nauju kampu – išleido kalambūrų rinkinį.
Rašė gražius laiškus
Pasvaliečio tėvai, kaip pats sakė, buvo paprasti žmonės – dirbo kolūkyje, po to žemės ūkio bendrovėje, vėliau tėvas dirbo Butų ūkyje, o motina – valytoja.
Tiesioginių jų sąsajų su literatūra būtų sudėtinga rasti, bet netiesioginių – galima.
„Mano tėtis yra labai gabus, aštraus proto. Jam patinka skaityti. Kartais pagalvoju, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas, jei būtų studijavęs universitete... Žinau, kad jo paties tėvas buvo itin kūrybingas. Jis savo mylimajai, mano močiutei, rašydavo gražius laiškus, bet neilgai trukus po santuokos ėmė ir paliko ją su dviem vaikais“, – liūdnai šypteli pašnekovas.
Neseniai tarp senų daiktų jis buvo radęs vaikystėje rašytą laišką sau. Ten rašė, kad nori tapti protingu žmogumi.
„Naivu, vaikiška, bet iš suaugusiojo perspektyvos turiu pripažinti, kad šis noras man atvėrė daug kelių“, – tęsė kūrėjas.
Įvardyti talentą ir iššūkį
T.Taškauskas į pasaulį išleido ne vieną knygą.
„Audrapaukščio monologas“, „Ilgesio tomografija“, „Amžinybės mozaikos“ bei „Graffitti“. „Begalybės fragmentus“ jis parašė kartu su savo bičiuliu kūrėju Tomu Norkaičiu.
Poetas yra ir šalies literatūros vertėjų sąjungos narys. Į lietuvių kalbą jis verčia tekstus iš prancūzų kalbos. Daugiausia jam teko dirbti su XX a. Prancūzijos poetų kūriniais.
Už debiutinį knygos „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“ vertimą T.Taškauskas gavo Dominyko Urbo premiją.
Pasvalyje mokydamasis galėjo rinktis arba prancūzų, arba anglų kalbą. Dūrė į prancūzų – tuo dabar ypač džiaugiasi.
„Gal kiek mistifikuoju, bet mėgstu sakyti, kad poezija pati mane susirado. Neplanuotai ir netikėtai. Atėjo kaip nušvitimas. Panašiai ir dabar – eilėraščiai arba trumpos mintys tiesiog atkeliauja ir nušvinta, o aš jas užrašau“, – patikino T.Taškauskas.
Ir iš kur tas noras nesustoti?
„Ego sakytų, kad tai aš, tai mano talentai, mano kūrybinė intuicija... Pažvelgus savikritiškiau man atrodo, kad Dievas visiems mums duoda talentų. Jei tiksliau, suteikia talentų paskolą, kurią turime kryptingai investuoti, kad grąžintume su palūkanomis, – aiškino pašnekovas ir tęsė: – Esu chaotiškas žmogus, tai man ir buvo, ir yra didelis iššūkis. Vienu metu galvoju apie daug dalykų, turiu daugiau planų, nei įmanoma įgyvendinti. Lengvai išsiblaškau: pradedu kažką daryti ir užmetu nebaigęs... Žinoma, palaipsniui išmokstu laisve naudotis.“
Nebijoti ir laiku sustoti
Baigęs mokyklą T.Taškauskas nedrįso rinktis lietuvių filologijos studijų, nors ir svajojo, nors ir puikią mokytoją Reginą Grubinskienę turėjo.
Nuėjo mokytis antro patinkančio dalyko – istorijos. Šioms studijoms jį įkvėpė energingas istorijos mokytojas Saulius Skardžius.
Istorijos studijų nebaigė, bet treji metai Istorijos fakultete jam buvo naudingi.
„Neslėpsiu, mesti istorijos studijas ir nuo pirmojo kurso vėl pradėti studijuoti lietuvių filologiją buvo rizikingas sprendimas, bet mano atveju jis pasiteisino, nes pasirinkau tai, ko iš tiesų norėjau. Vėliau baigiau vertimo iš prancūzų kalbos magistrantūros studijas“, – patikino pašnekovas.
Mėgstamiausią filmą – prancūzų šedevrą „Plakti mano širdis nustojo“ – jaunuolis žiūrėjo prieš mesdamas istorijos studijas. Pagrindinis filmo veikėjas staiga suvokia, kad nėra savo vietoje, ir išdrįsta keisti gyvenimą.
Aleksandro Havardo knygoje „Temperamentas ir charakteris“ yra aprašytas pratimas, kaip rasti savo gyvenimo misiją įsivardijus, kokius turi talentus ir koks yra iššūkis, į kurį nori aistringai atsiliepti. Neseniai pasvalietis atliko šį pratimą, ir tai dar kartą sustiprino jo atsidavimą kūrybai.
Tuo, ką parašo, jis dalijasi ir savo socialinio tinklo feisbuko puslapyje.
„Tikiu, kad poezija ir iš socialinių tinklų gali netikėtai įsiveržti į dažno gyvenimą, kaip įsiveržė į manąjį. Be to, mane įkvepia ir grįžtamasis ryšys – skaitytojų patiktukai, komentarai, žinutės.“
Vienas kitam sutuoktiniai skiria pasimatymus
Su žmona vaikinas susipažino dalyvaudamas skautų veikloje. O tarp skautų atsidūrė, nes norėjo įgyti pedagoginės praktikos.
„Aš aukštaitis, ji žemaitė. Aš labiau meniškas, ji puiki vadybininkė. Aš iš vienkiemio, ji gimė Telšiuose ir gyveno Klaipėdoje. Galima sakyti, mūsų pora yra priešybių vienovės pavyzdys“, – aiškino pašnekovas.
Jie abu turi ir bendrų pomėgių. Vienas jų – prancūzų kalba ir kultūra.
Vasaros savaitgaliais šeima keliauja po Lietuvą. Vienas kitam sutuoktiniai vis dar skiria pasimatymus, kad pabūtų dviese bei galėtų netrukdomi pasikalbėti.
„Laikas kartu – laimės sinonimas“, – teigia sentencijų kūrėjas.
„Mano dukrai Tomai dabar penkeri, bet su žmona kartais juokaujame, kad nepamatysime, kaip sukaks aštuoniolika. Skatinsiu ją daryti metų pertrauką po mokyklos, kad geriau pasirinktų, ką iš tiesų nori studijuoti arba veikti gyvenime. Kaip dauguma vaikų, ji labai kūrybiška asmenybė – mėgsta žaisti ir žodžiais“, – pasakojo kūrėjas.
Prancūziškai kalbančio rašytojo emigracija nesuviliojo. Nors prisipažino, jog po to, kai studijų metais būdamas Erasmus programos dalyviu išvyko į Prancūzijos Orleano miestą, kilo visokių pagundų.
Lyg elektra nutrenkė
Savo knygoje „Amžinybės mozaikos“, epitafijų cikle „Raudų siena“ , T.Taškauskas pagerbia 33 Lietuvos partizanus.
Jis pastebėjo, kad karas Ukrainoje partizaninio pasipriešinimo temą grąžino į visuomenės dėmesio akiratį.
„Didžiulį įspūdį padarė folkloro ansamblio „Kupolė“ albumas „Lietuvos partizanų dainos“ – iki šiol beveik visą atsimenu atmintinai. Atradau ir pasvaliečio partizano Broniaus Krivicko eiles, jas analizavau savo bakalauro darbe“, – aiškino kūrėjas.
Ciklas „Raudų siena“ jam prasidėjo netikėtai – vieną dieną eidamas pro buvusį KGB kalėjimą (dabar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejų) peržvelgė ant sienos surašytus vardus, pavardes, slapyvardžius. Lyg elektros srovė perėjo mintis – kokie jauni jie buvo!..
„Pastaruoju metu mane domina bajoriškasis Lietuvos laikotarpis, Abiejų Tautų Respublikos istorija. Pamažu brandinu idėją kūrinio, skirto Mykolui Kleopui Oginskiui“, – išsitaria ir prisipažįsta, kad turi šiek tiek bajoriško kraujo. Jo močiutės iš tėvo pusės tėvai buvo Besekirskai. Tai viena iš lenkų „šlėktų“ giminių.
Močiutė gamindavo skanų naminį vyną. Iš to gimė T.Taškausko sentencija: „Tėvynė yra ten, kur mūsų tėvų ir protėvių vynas.“
„Žydų mistikė Etty Hillesum yra pasakiusi, kad patys turime būti sau tėvyne. Man šie žodžiai reiškia, kad turime puoselėti intensyvų vidinį gyvenimą, kad ir kur begyventume. Menas, knygos padeda tai daryti“, – su tokiomis mintimis atsisveikino pašnekovas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. T.Taškauskas, ir V.Braziūnas vaikystėje bėgiojo tose pačiose pievose, tačiau skirtingu laiku.
2. Šį savo kalambūrų rinkinį T.Taškauskas apibūdina trumpai – tai, anot jo, dopamino bomba.
3. Daugelis T.Taškausko kūrinių trumpi.
4. Nors T. Taškauskas dar jaunas, jis parašė ne vieną knygą. Jis neseniai tapo ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
5. Su žmona Greta T.Taškauskas susipažino įsiliejęs į skautų veiklą, o dabar augina pirmagimę dukrą Tomą.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
