Padegdavo karių mašinas
Mama turėjo filmuoti, o vikrus paauglys skubiai aplieti mašinas benzinu ir padegti, mat pinigus buvo žadama sumokėti gavus nufilmuotą degančią mašiną.
Atsitiktinai pro šalį važiavę policininkai moterį sulaikė ir laiku užgesino ugnį.
Moteris planavo tą naktį padegti bent penkias mašinas, po to panašius nusikaltimus vykdyti kituose didmiesčiuose.
Policijos teigimu, per šiuos metus šalyje jau padegta daugiau kaip du šimtai automobilių, o sulaikyti pavyko tik keliolika įtariamųjų. Šių amžius nuo keturiolikos iki penkiasdešimties metų.
Karo ekspertas Ivanas Stupakas žiniasklaidai pareiškė, kad Rusija tokiu būdu siekia ne tik pakenkti Ukrainos kariuomenei, bet ir kelti chaosą visuomenėje, skleisti žinią, neva žmonės nebenori karo ir tokiu būdu ragina derėtis dėl taikos.
Kolaborantai – kaip kolorado vabalai
Tokie nusikaltimai tapo dideliu skauduliu kariams, mat automobilių fronte labai trūksta. Vien per pavasarį Odesoje supleškėjo 22, Charkive 14, o Kyjive 8 automobiliai. Pasipiktinęs dėl sudegintos 3-iosios šturmo brigados mašinos, vienas iš jos vadų Olegas Romanovas išplatino specialų kreipimąsi internete, kuriame savo pavaldiniams davė nurodymą tokius niekadėjus šaudyti.
Vadas minėtus kolaborantus pavadino kolorado vabalais, paragino juos naikinti ir priminė, kad sudeginta mašina buvo fronto medikų mašina, o jos netektis gali reikšti sužeistųjų mirtis, nes nebus laiku nugabenti į ligoninę.
Paaiškėjo, kad padegimo vykdytojų Maskvos agentai dažniausiai ieško socialiniame tinkle „Telegram“. Spėjama, kad pasitelkiant specialias programas agentai nustato, kurie „Telegram“ vartotojai mėgsta Kyjivą kritikuojančią informaciją. Iš pradžių su jais užmezga draugišką ryšį, o vėliau pasiūlo talkinti dėl idėjinių sumetimų arba už atlygį.
Ukrainos karinė žvalgyba atskleidė, kad Rusija šantažu kolaboruoti verčia nelaisvėn paimtų karių giminaičius arba okupuotų teritorijų gyventojų artimuosius kitoje Ukrainos dalyje. Nesutikus kolaboruoti buvo gąsdinama nužudyti suimtus giminaičius ar šeimos narius.
Šantažu užverbuoti asmenys buvo verčiami fotografuoti karinius ir energetinius objektus, pranešti apie karių bei šaudmenų, technikos dislokavimo vietas. Tuo tarpu mašinas padegti yra gundomi darbo netekę, prasiskolinę asmenys, narkomanai, nuotykių ieškantys nepilnamečiai.
Maskvos agentai – didžiausi kenkėjai
Didžiausi kenkėjai visgi yra slaptieji Maskvos agentai, užverbuoti per karą arba atsiųsti prieš kelis dešimtmečius ir įsiskverbę į strategines įmones, ministerijas. Neformaliai bendraujant su teisėsaugininkais bei kariūnais, šie į problemą patarė žiūrėti giliau. Buvo priminta, kad sovietmečiu Ukrainoje rusifikacija buvo pasiekusi tokį lygį, jog net aukštosiose mokyklose viskas, išskyrus ukrainiečių kalbą ir istoriją, buvo dėstoma okupantų kalba.
Nepriklausomoje Ukrainoje rusiškus pasus turintiems asmenims ilgai nebuvo draudžiama užimti atsakingas pareigas, tai palengvino Maskvai kurti platų agentų tinklą. Įtariama, kad greitą kai kurių vietovių užėmimą karo pradžioje bei vėlesnių operacijų žlugimą nulėmė kolaboruojančių karininkų sprendimai.
Viena didžiausių išdavysčių yra laikoma kelio į Chersoną išminavimas karo išvakarėse bei 2023 metais suplanuoto ukrainiečių kontrpuolimo atskleidimas. Sužinojusi, per kurią vietą ukrainiečiai ruošiasi pulti, Maskva įsakė susprogdinti Kachovkos užtvanką, o ištvinęs vanduo Kyjivą privertė atšaukti operaciją.
Kolaborantų paiešką Maskvai palengvina tai, kad fronto linija yra nusistovėjusi Rytų Ukrainoje, besiribojančioje su Rusija ir kur rusifikavimas buvo ilgesnis bei gilesnis, o daugybė žmonių yra atvykėliai iš minėtos šalies.
Labiausiai rusakalbis yra Donbasas, mat 1932–1933 metais dirbtinai sukėlusi badą ir numarinusi milijonus ukrainiečių, Maskva į angliakasių regioną prikvietė rusakalbius iš SSSR gilumos.
Šių dauguma nesidomėjo nei ukrainiečių kalba, nei kultūra. Ukrainoje dabar kovojančiam lietuviui, slapyvardžiu Raimis, įstrigo, kad Charkivo kaimų parduotuvėse pasisveikinus ukrainietiškai išgirsti tokį pat atsaką, o Donecko srityje atšauna rusiškai.
Laukia ateinančių rusų
Pafrontės vietovėse dažnai tenka išgirsti pasakymą, kad nesvarbu, ar čia bus Ukraina, ar Rusija, tenori, kad pasibaigtų apšaudymai. Taip dažniausiai šneka pensininkai, nemokantys ukrainiečių kalbos ir idealizuojantys sovietmečio laikus, kai buvo skiriami nemokami butai, o vaistai kainuodavo kapeikas.
Ukrainiečių kariai tokius pensininkus, kurie atsisako evakuotis net priartėjus fronto linijai, vadina „žduny“ – laukiančiais rusų atėjimo – ir įtaria, kad būtent jie išduoda pozicijas.
„Per žvalgybinę operaciją tokius sutikęs iš akių matau, kad laukia ne mūsų, ir žinau, kad netrukus atlėks į mus bombos, nes kas nors iš „ždunų“ praneš rusams“, – pasakojo 3-iosios šturmo brigados karys slapyvardžiu Paša.
Akivaizdžiu dviveidystės įrodymu tapo viena pensininkė Avdijivkoje. Ji Ukrainos televizijai teisinosi, kad iš apsupto miesto išvykti nenori todėl, nes sunkiai serga, o po savaitės jį užėmus rusams, šiuos pasitiko su gėlėmis šaukdama: „Pagaliau jūsų sulaukėm!“
Skirtumo, kur gyventi, nemato
Tai, kad bambagyslės su Maskva nėra nutraukusi daugybė žmonių, teko pačiam įsitikinti prieš kelias dienas Charkive. Ruošdamas radijo reportažą apie gelbėtojų dienos proga trims žuvusiems ugniagesiams atidengtą memorialinę lentą, kalbėjausi su tragedijos liudininku.
73 metų pensininkas Jurijus J. gyvena tame name, prie kurio šių metų balandžio 4-ąją sprogo bomba ir prie kurio suvažiavo ugniagesių mašinos. Po keliolikos minučių okupantai antrą bombą nutaikė tiesiai į tas mašinas ir užmušė 31, 41 ir 53 metų gelbėtojus.
Jurijus J. gyveno tolimesnėje namo laiptinėje ir kartu su žmona atsipirko vien nubrozdinimais bei kraujosrūvomis, nors vienas kaimynas tapo neįgalus. Pensininkas labai gyrė gelbėtojų darbą, sakė buvęs prislėgtas degančio automobilio vaizdo. Karu Jurijus J. džiaugėsi, kad duktė su trimis vaikais persikėlė į Rusiją ir jai nebetenka patirti sprogimų. Vyriškis paaiškino, kad karo pradžioje duktė išbėgo į Čekiją, bet jai ten nepatiko, todėl nuvyko į Rusiją.
Kai nustebęs paklausiau, kaip ji galėjo važiuoti į šalį užpuolikę, pensininkas pasipiktino tokiu priekaištu: „Koks skirtumas, kur gyventi, svarbu, kad saugu, be to, mes iš ten kilę, tame mieste mano pusseserė gyvena, o valdžia dukrai suteikė nemokamą bendrabutį ir nemokamą maitinimą tris kartus per dieną. Rusija labai remia atvykėlius iš Ukrainos.“
Toks atsakymas pritrenkė, tad neatsisveikinęs nuėjau kalbinti gelbėtojų. Šie maloniai nustebino, nes visi stengėsi atsakinėti ukrainietiškai. Pagalvojau, per karą Charkivas visgi akivaizdžiai keičiasi – vis daugiau skamba tautinė kalba, gatvės pervadinamos karo didvyrių vardais, o čionykščiai kariai bei gelbėtojai yra priskiriami prie drąsiausių bei ištvermingiausių. Jie tautos atmintyje išliks didvyriais, o kolaborantų vardai ištirps niekingoje užmarštyje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Mama į savo niekingą planą padegti mašinas įtraukė ir 14-metį sūnų.
2. Šis vyriškis, spėjama, vadovavo devynių kolaborantų grupei, sprogdinusiai geležinkelių bėgius.
3. Charkive atidengta lenta kare žuvusiems ugniagesiams.
4. Į Kramatorską gyventi prieš 50 metų iš Rusijos atvykusi moteris teigė, kad jai nesvarbu, kas karą laimės, svarbu, kad būtų ramu.
5. Jurijus J. nemato nieko blogo, kad duktė su vaikais persikėlė gyventi į Rusiją, nes ten saugiau.
6. Kyjive kolaborantai sudegino net aštuonias karių mašinas.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
