„Kai mamai paskambinu į Latviją, ji pašnekesį dažnai baigia tokiais žodžiais: kitos penkios dukros namisėdos, o tu po visą pasaulį, sakei, kad į Ukrainą dviem savaitėms, o jau trečius metus ten. Neatkalbinėju, nes žinau, kad vis vien darysi tai, ką pati nusprendei. Saugokis, meldžiuosi“, – juokėsi 49 metų Sarmitė Cyrulė.

Karo medikė S.Cyrulė – vienintelė ne tik Latvijos, bet ir visų trijų Baltijos šalių atstovė Ukrainos armijoje. Užsieniečių padalinyje 49-ame šturmo batalione „Karpatskaja Sic“ tarnaujančiai seržantei 2023 metais latviai skyrė Metų europietės titulą.

Su Sarmite šnekėjomis dvi valandas. Susitikome vietovėje, nutolusioje 150 km už Dnipro, ten, kur latvės dalinys tuo metu ilsėjosi ir pildė gretas naujais mobilizuotais kariais. Šiuo metu ji vėl dirba fronto zonoje esančiame sužeistųjų stabilizacijos centre, į kurį atvežami mūšiuose ką tik sužeisti kariai.

Juokas – jau netikras

Pokalbio su Sarmite metu jos veidą dažnai nušviesdavo šypsena, ji imdavo juoktis. Tačiau juokas buvo kažkoks dirbtinis, nervingas. Kai jai tai pasakiau, pripažino mane teisingai pastebėjus.

„Aš esu vyriausioji rotos gydytoja, vienintelė turinti medicininį išsilavinimą. Rūpindamasi 200 vyrų sveikata, stengiuosi juos psichologiškai palaikyti, neleisti nugrimzti į liūdesį dėl mūšyje žuvusių kolegų. Siekiu juos prajuokinti, prablaškyti, todėl primenu linksmas istorijas, prašau jų pasakoti anekdotus. Tačiau pati jaučiu, kad vis dažniau šypsausi ir juokiuosi sukandusi dantis, nes esu pervargusi ir širdyje verkiu dėl daugybės žuvusių“, – kalbėjo rygietė.

Sarmitė neteko keturių savo pavaldinių, kurie privalėjo iš mūšio lauko surinkti sužeistus karius, suteikti jiems pirmąją pagalbą ir vežti į už dešimties kilometrų esantį stabilizacijos centrą. Visi žuvo per dronų atakas, nes priešas specialiai taikosi į karius gelbstinčius medikus.

Sarmitė sužeistų karių rinkti į mūšio vietą važiavo tik savo darbo pradžioje, vėliau bataliono vadas uždraudė tai daryti, bijodamas prarasti medikę, nes šių labai trūksta. Latvė vis vien patyrė dvi lengvesnes ir vieną sunkią kontūziją.

– Kodėl pasirinkai medikės profesiją, nors domiesi daug kuo?

– Vienu metu ligoninėje dirbo mama, ir man tai patiko. Be to, prižiūrėjau jaunesnes seses, jos tai susižeisdavo, tai susirgdavo, tad privalėjau gydyti. Kai avarijoje žuvo patėvis, man buvo vienuolika metų, o privalėjau tapti namų šeimininke – mamai išėjus į darbą prižiūrėti seseris, virti valgį. Kitos seserys sukūrė šeimas, rūpinasi vaikais ir vyrais, o man vis norėjosi kažko naujo.

Baigiau medicinos koledžą, vėliau mokiausi papildomai, kad galėčiau sesele dirbti Airijoje ir medike kruiziniuose laivuose. Universitete po to studijavau istoriją, filosofiją, teologiją. Dirbti teko nuo šešiolikos metų, kad padėčiau mamai ir sesėms. Talkinau vaikų namuose Latvijoje, benamių prieglaudoje Filipinuose.

– Esi vienintelė moteris iš Baltijos šalių, tarnaujanti Ukrainos armijoje. Kas nulėmė sprendimą čia atvykti?

– Mintis vykti į Ukrainą kilo dar 2014 metais, tačiau Latvijos įstatymai tada draudė tarnauti kitos šalies armijoje, o pakeisti jie buvo tik 2022-aisiais. Apsisprendimą nulėmė keli veiksniai. Visų pirma, augusi vargingoje šeimoje kaime ir patyrusi daug sunkumų išsiugdžiau gailestį silpnesniems ir neapykantą skriaudikams. Antra, tiek mamos, tiek tėvo giminės patyrė daug skriaudų iš Maskvos – buvo tremti į Sibirą, prarado žemes ir gyvybes.

Kažkiek turbūt lėmė ir tai, kad patėvis Genadijus, trijų jaunesnių seserų tėvas, buvo ukrainietis. Jis gimė Latvijoje, tačiau ukrainiečių šeimoje. Sprendimas čia atvažiuoti visgi buvo sąmoningas – pagalvojau, kad turiu didelės darbo patirties, tad galėčiau pasitarnauti Ukrainai. Juolab kad esu baigusi ir karinės medicinos kursus, nes to reikėjo įsidarbinant kruiziniame laive.

– Kodėl į Ukrainą atvykai ne karo pradžioje, o po pusmečio?

– Susirgau kovidu, ir labai sunkiai. Per pandemiją ligoninėje prižiūrėjau būtent tokius ligonius. Nors tada nesirgau, bet kilus karui surietė. Apsikrėčiau antrą Rusijos įsiveržimo dieną, 2022 metų vasario 25-ąją, kai Rygoje buvo surengta speciali dainų šventė Latvijos vienybei ir Kyjivui paremti. Dainų švenčių tradicija pas mus siekia šimtmečius, todėl tą dieną, nepaisant pandemijos, vyriausybė leido Kongresų rūmuose, esančiuose priešais Rusijos ambasadą, surengti dainų vakarą. Skambant istorinei dainai apie Latvijos šaulius daug kam tada akyse žibėjo ašaros, nes niekas nebuvo tikras, ar užpuolusi Ukrainą Maskva netrukus nesiverš ir pas mus. Tą vakarą apisprendžiau vykti į Kyjivą, tačiau susirgau.

– Ar dveji metai kare pakeitė tave?

– Taip. Tapau šiurkštesnė ir nepakanti tuščioms kalboms, nuo įtampos pasenau. Ypač pikta girdėti, kaip civiliai vyrai linksmai čiauškia kavinėje, užuot prisijungę prie armijos. Nemėgstu lankytis Kyjive ir regėti, kad žmonės gyvena taip, tarsi karo nėra. Kai pernai nuvykau į sostinę atsiimti Šv. Panteleimono medalio, nuo tų vaizdų man kilo vidinis šleikštulys, maniau, prarasiu sąmonę. Bendražygiai įvedė į cerkvę, ten atsitokėjau.

Artimieji jaudinasi, primena, kad išvykusi nebaigiau rašyti magistrinio darbo, kad nukėliau ateitin visus gyvenimo planus, tačiau man visiškai negaila. Užtat labai gaila anapilin išėjusių dalinio vaikinų. Maniškiai siunčiami į pačias karščiausias vietas ir iš 200 karių dalis negrįžta, o visus juos pažinojau, prižiūrėjau. Kariai mane net praminė „mamyte“. Nepykstu, kitąmet man sukaks 50, o daliai vaikinų nėra nė 30. Kariai vieni kitiems nekalba apie baimes, išgyvenimus, tačiau į mano kabinetą atėję nebijo ir paverkti.

– Koks momentas kare tau buvo sunkiausias?

– Kai žuvo pavaldinė vokietė, slapyvardžiu Snake. Buvome vienintelės dalinio moterys, susidraugavome. Ji studijavo mediciną, tačiau metė mokslus. Ketino likti gyventi Ukrainoje, jai čia patiko. Žuvo rusų dronui specialiai numetus sprogmenis į medikus.

– Ar iš Lietuvos gaunate paramą?

– Ne, bet girdėjau, kad lietuviai labai daug padeda kitiems batalionams. Mums užtat daug ką atveža latviai. Aš beveik visą medicininę įrangą ir vaistus gaunu iš tautiečių, ne iš Kyjivo. Nesiekiau populiarumo, bet po to, kai Ryga ėmė apie mane rašyti, gauname gerokai daugiau paramos. Dėl Ukrainoje gajos korupcijos žmonės bijo paramą vežti neaišku kam, o manimi pasitiki. Vos prasitariu, kad trūksta kokių vaistų, tuoj kažkas atveža. Atgabena ir mašinų, dronų, antidronų. Kai ateina šie siuntiniai, jaučiu pasididžiavimą savo tautiečiais. Mes, kaip ir lietuviai, nesame turtinga šalis, bet daug padedame. Nes suprantame, kad Ukrainos kova yra labai svarbi ir mūsų likimui.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Sarmitė moko karius, kaip suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems.

2. Medikė su choru „Ausma“ nuolat vyksta į Dainų šventes.

3. Sarmitė neslepia džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad daugiausia paramos jos daliniui atveža tautiečiai.

E.Butrimo nuotraukos