Tyla – lyg vizitinė kortelė
Panevėžiečių kompanija, kurioje buvo ir mūsų laikraščio fotografas Arūnas Švelna su žmona Milda, Tokijuje lėktuvu nusileido vėlų vakarą.
Nors ir pavargę, miegą vijo šalin – viešbutyje palikę daiktus skubėjo pasižvalgyti. Viešbutis buvo pačiame senamiesčio centre.
Pirmas įspūdis išėjus į gatvę pribloškė: mirga, marga, švyti, raibuliuoja, šviesos daugiau nei dieną. Visom varsom spindinčios reklamos ir įstaigų pavadinimai gožia pastatus, jautiesi tarsi atsidūręs nerealiame pasaulyje.
Dieną be ryškių neonų ta pati vieta atrodė visai kitaip.
Daugiamilijoninis megapolis ypač apstulbino tyla. Nei nardant siaurose senamiesčio gatvelėse, nei atsidūrus moderniausių dangoraižių rajone, į kurį vedė keliajuostės ir net „kabančios“ gatvės, skriejo traukiniai ir antžeminiai metro, nebuvo girdėti jokio transporto ūžesio.
Beveik visas transportas elektrinis.
Taigi tyla – lyg vizitinė Japonijos kortelė: niekas garsiai nekalba, negroja tranki muzika, metro ir traukiniuose vyrauja tyla, visi įlindę į telefonus, bet garsas išjungtas.
„Važiuodami mes irgi tylėjom“, – sakė iškart prisiderinę prie vietinių taisyklių.
Vaikšto gatvėmis lyg herojai
Panevėžiečiai akis plėtė senamiestyje išvydę rikšas, nė vienas nebuvo girdėjęs, kad Japonijos sostinėje tebeegzistuoja ir toks pavežėjimo būdas. Tik vežimaičiai čia prašmatnūs, labiau panašūs į karietas, o keleiviams sėdant arba išlipant, vežėjas dar surengia ir fotosesiją.
Bet atsidūrus Akihabaroje, atsirado kur rimčiau seilę pavarvinti.
Tas rajonas yra elektronikos ir animė kultūros centras, šimtai įstaigų, kur galima nusipirkti naujausių technologinių prietaisų ir retų memorabilijų: daiktų, susijusių su svarbiais įvykiais ar asmenybėmis, turinčių kolekcinę, istorinę vertę.
„Fototechnikos parduotuvė – aštuonių aukštų, ir tokios viena po kitos“, – nurodo, kur ilgiausiai žvalgėsi.
Akihabaros gatvėse pilna praeivių su tradiciniais japoniškais apdarais ir persirengėlių animacinių filmų personažais.
„Drabužius jie išsinuomoja ir persirengę vaikšto gatvėmis – tokia tokijiečių savaitgalio pramoga labai populiari“, – pasakojo pašnekovas.
Geriau nespėlioti, kiek metų
Jam, kaip fotografui, buvo smalsu iš arti pažiūrėti į japonų vestuves. Pavyko – net kelis kartus matė šventines procesijas.
„Atrodo, kad nuotaka jaunutė, o sužinai, kad jai jau 50 metų“, – šypsosi pašnekovas.
Nustatant japonių amžių galima smarkiai suklysti.
Pirmomis dienomis A.Švelna labai stebėjosi, kad gatvėse visiškai nemato senų žmonių, susidarė įspūdį, kad Tokijas išimtinai jaunimo miestas.
Net Šibuja kryžkelėje, kur yra didžiausiu pėsčiųjų srautu garsėjanti perėja, o netoliese legendinis paminklas šuniui Hačiko, laukiančiam grįžtant šeimininko, panevėžiečiui regėjosi, jog mato tik jaunimą.
Ilgėliau pavaikščiojęs po Šibuja rajoną, laikomą Tokijo mados sala, mano supratęs, kodėl taip yra: visokio amžiaus japonės itin stilingos, iš drabužių derinio nenuspėsi, ar tai mama, ar močiutė.
„Jei plaukai nepražilę, nusakydamas amžių porą dešimtmečių apsiriksi“, – tikino pašnekovas.
Nei šiukšlių, nei šiukšliadėžių
Sodai ir parkai, pasak panevėžiečio, visiškai kitokie nei Europoje. Regis, toks pat akmuo, vanduo ir medis, o vaizdas ir pojūtis su niekuo nesulyginamas, europiečiui belieka tik spėlioti, kaip išgaunama japoniška harmonija.
„Gatvėse visiškai nėra šiukšlių ir šiukšliadėžių“, – pastebėjo fotografas. Tad taip ir liko mįslė, kaip megapolyje palaikoma švara.
Lietuviams lankantis Tokijuje, sakuros dar tik krovė pumpurus, bet imperatoriškųjų rūmų sode jau žydėjo slyvos, tuo svečiai iš Lietuvos ir grožėjosi.
A.Švelna šypsosi, kad pirmas žygis į restoraną pavakarieniauti buvo su stresu, mat nedavė stalo įrankių, tik lazdeles, be to, teko prašyti padavėjo, kad parodytų, ką daryti su patiekalu, kuris kunkuliavo ant ugnies vidury stalo. Paaiškėjo, kad maistas dar tik verda, patiems reikia jį maišyti, kol baigs virti.
Muziejuje brido basomis per veidrodžių erdves
A.Švelna sakė, kad nerealiausius potyrius parsivežė iš skaitmeninio meno muziejaus.
Per aštuonerius metus jis pelnė pasaulinę šlovę, nuolat sulaukia milžiniško lankytojų srauto. Dabar tai viena populiariausių pramogų Tokijuje, tad lietuviai bilietus rezervavo iš anksto internetu.
Buvo keistoka, kai einant vidun reikėjo nusiauti batus ir nusimauti kojines, ekspozicijų salėse vaikščioti basomis, o kai kuriose zonose teko bristi per vandenį ir veidrodines erdves.
Fotografas tikino net negalįs perpasakoti ką matė, kūnas buvo tarsi panardintas į kompiuterinių projekcijų vaizdus, juose ir pats žiūrovas kūrė vaizdą, net atrodė, kad nebėra sienų tarp realybės ir vaizduotės.
Jautėsi tarsi nuostabiame sapne.
Miesto plakatuose veidai daugiausia europietiški – tai liudijo, kad japonų grožio idealas – ne jie patys.
Ten ir be galo daug lošimo salonų – stovi ilga eilė lošimo automatų – ir visi užimti.
Lietuviai tik šypteldavo, kai tvarką visur mėgstantys japonai stengėsi ir juos, atvykėlius, perauklėti.
„Stovim prie perėjos pakrikę, tuoj koks nors vietinis prieina ir paėmęs už rankų mus surikiuoja po du. Tas pats, jei einam išsibarstę, tuoj atsiranda norintis mus surikiuoti“, – prisimena.
Japonų kultūringumas, paslaugumas ir santūrumas visus tiesiog kerėjo.
Taip, auksas tikrai akina
Panevėžiečiai pasižvalgė ir Kiote.
Iš Tokijo į Kiotą grupė vyko greituoju traukiniu, 500 kilometrų įveikusiu per 2,5 valandos.
Kiotas – senovinis miestas su 400 šventyklų. Nors kelių neaplankyti tiesiog negali.
Neįsivaizduojama grožybė – auksinė šventykla. Ji iš tiesų padengta auksu.
„Saulėtą dieną neįmanoma į ją žiūrėti, blizgesys akina“, – sako fotografas, jam gaila, kad to grožio nuotraukos neperteikia.
Kiote yra išlikusių daugybė senovinių medinių tradicinių japonų namų.
Žvalgantis po Japonijos didmiesčius, panevėžiečius pribloškė dar vienas dalykas – kainos. Tokijuje maistas ne brangesnis nei Lietuvoje. Daugelis ne maisto prekių taip pat kainuoja panašiai kaip pas mus, bet kokybės skirtumas milžiniškas ir ne mūsų naudai.
Nėra jokių kiniškų pigienų, o prekių pakuotės stulbina estetika.
Buvo ir šiek tiek kartėlio
Fotografas prisiminė vienintelį nesusipratimą, kuris, atrodė, apkartins viešnagę Tokijuje.
Kai po ilgo skrydžio nuvyko į viešbutį, kuriame visa kompanija internetu buvo rezervavusi kambarius, paaiškėjo, kad būtent A.Švelnai su žmona nėra kambario – rezervacija neužfiksuota.
Darbuotojai skėsčiojo rankomis, rodė paskyrą, tikrai vieno kambario trūksta. Nieko kito neliko, tik kambarį pirkti iš naujo.
„Naktis ant nosies, kur dėtis, neieškosi gi kur pigiau. Sumokėjau už dvi naktis 300 eurų, ir tiek“, – pasakojo pašnekovas.
Vėliau paaiškėjo, kad išankstinė rezervacija patvirtinta, tik sistema to kažkodėl nerodė. Viešbutis lietuvio labai atsiprašė ir su kaupu grąžino išlaidas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kiote, vienoje iš seniausių šalies sostinių, labai daug šventyklų, bet įspūdingiausia – auksinė šventykla.
2. 3.Akihabaros gatvėse pilna praeivių su tradiciniais japoniškais drabužiais.
4. Tokijo senamiestyje dar galima pasivažinėti rikšomis.
5. Daugiamilijoninis megapolis tamsiuoju paros metu mirga marga nuo šviesų ir įvairiausių reklamų.
6. Visoje Japonijoje labai populiari transporto priemonė yra dviratis.
7. Labai įdomios būna japonų vestuvių ceremonijos, žavi jaunosios apdarai.
8. Tokijuje įrengtas seniausias ir didžiausias šalies laikrodis traukia turistus.
9. Nerealius potyrius galima patirti skaitmeninio meno muziejuje.
A.Švelnos nuotraukos
