Iš keturių draugų gydytojai tik jo neišbrokavo
„Pensiją jau duoda, bet sėdėti namuose nesinori. Kažką reikia veikti, visą dieną dviračiu juk nevažinėsi“, – sako 67 metų panevėžietis Antanas Grinskis.
Aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis vyras net ir sulaukęs pensinio amžiaus tebedirba komercijos direktoriumi vienoje Panevėžio įmonėje, užsiimančioje krovinių pervežimu.
Prieš porą metų A.Grinskis nutarė prisijungti prie šalies kariuomenės ir tapo Karo komendantūrų valdybos kariu. Davus priesaiką jam buvo suteiktas jaunesniojo eilinio karinis laipsnis.
„Su draugais pakalbėjom ir nutarėm pabandyti tapti kariais, kad ištikus bėdai žinotume, ką reikia daryti. Trys mano draugai, kurie taip pat yra jau senjorų amžiaus, neperėjo medicininės patikros, o manęs gydytojai neišbrokavo. Taip ir tapau kariškiu“, – kalbėjo pašnekovas.
Neseniai A.Grinskis su Karo komendantūrų valdybos kariais iš visos šalies Marijampolėje dalyvavo dvi savaites trukusiuose baziniuose kario mokymuose.
„Norėjau pasitikrinti savo dabartinę fizinę kondiciją. Žinoma, nebesu toks, koks buvau jaunystėje, bet bėdos atveju dar galėčiau būti kažkuo naudingas“, – neabejojo panevėžietis.
Per šiuos mokymus A.Grinskis teigė prisiminęs tarnybą sovietinėje armijoje ir pajutęs, kad Lietuvos kariuomenėje požiūris į karį yra visiškai kitoks, čia jis labiau vertinamas.
Sunkiausia buvo šliaužti
A.Grinskiui pratybos Suvalkijos sostinėje patiko, tačiau jis nesiėmė vertinti mokymų, į kuriuos susirinko skirtingo amžiaus bei sudėjimo kariai, ne tik vyrai, bet ir moterys.
„Mokėmės elementarios tvarkos, kiekvieną dieną būdavo rikiuotės pratimai ir žygiavimas, kasdien atlikdavom rytinę mankštą. Po paaiškinimų, kaip elgtis su ginklu, eidavom į šaudymo pratybas, paskui visokie gynybos ir puolamieji veiksmai. Mokė, kaip sulaikyti komendanto valandos reikalavimų nesilaikantį žmogų ar kokį kontrabandininką“, – pasakojo A.Grinskis.
Iš visos kareiviškos ekipuotės liekno kūno sudėjimo vyrui sunkokas pasirodė šalmas. Dviratį dažnai minantis panevėžietis patikino, kad dviratininko šalmas yra nepalyginamai lengvesnis.
„Fiziškai nebesu labai pajėgus, turiu problemų dėl nugaros, todėl man sunkiausi buvo įvairūs šliaužimo veiksmai. Per mokymus nušliauždavom nedaug – kokius 15 metrų, bet jeigu žygio metu pamačius priešą reikėtų šliaužti daug ilgesnį atstumą, tikrai būtų reikalų“, – kalbėjo karys.
Buvo pagerbtas už didelę motyvaciją
Pašnekovas teigė, kad karo atveju Karo komendantūrų valdybos kariai į frontą nebūtų siunčiami, o būtų grandis tarp civilių ir kariškių. Jų užduotis būtų saugoti svarbius objektus ir palaikyti tvarką, jeigu būtų skelbiama komendanto valanda, taip pat įrengti patikros postus ir kontroliuoti juos kertančius gyventojus.
Todėl ir mokymai nebuvo tokie, kuriuos patiria specialiųjų pajėgų kariai. Komendantiniai kariai supažindinami su įvairiais judėjimo miške kovos būdais, dronų valdymu, išmokomi mėtyti granatas, šaudyti iš automato, kasti apkasus ir kitų kariškų paslapčių, tačiau pagrindinis tokių karių darbas – padėti fronte esantiems daliniams, kad jie būtų ramūs dėl užnugario teritorijų.
Mokymų laikotarpiu kariai buvo apgyvendinti gerai įrengtame konteineriniame name, o pasistiprinti nemokamai galėjo skaniais ir sočiais patiekalais.
„Namie visada valgau kukliai, o ten patiekalų buvo kaip per balių. Pavalgęs sriubos galėjai rinktis iš keturių skirtingų antrų patiekalų, dar gaudavom vandens buteliukuose“, – maistą gyrė panevėžietis.
Po bazinio kurso mokymų vyko iškilminga priesaikos ceremonija, kariams buvo suteikti kariniai laipsniai, o panevėžietis A.Grinskis buvo iškviestas pas vadą ir prieš rikiuotę buvo pagerbtas kaip vyriausias to šaukimo kursų klausytojas.
Pats vyriausias iš visų įvairiu metu vykusių klausytojų buvo 75 metų vyras.
Karius mokę seržantai pastebėjo, kad karo komendantūrų kariai nuo šauktinių skiriasi geresne nuovoka, gyvenimo patirtimi ir labai didele motyvacija.
Nenorėjo maišytis po kojomis
Jaunystėje A.Grinskis studijavo tuomečiame Kūno kultūros institute Kaune (dabar – Lietuvos sporto universitetas) ir mėtė ietį. Tarp jo varžovų buvo pajėgiausio dabar šalies ieties metiko Edžio Matusevičiaus tėvas Edmundas Matusevičius.
„Tada buvau gerokai stambesnis negu dabar, ietį numesdavau apie 74 metrus, buvau kandidatas į šalies lengvosios atletikos rinktinę. Tačiau susirgau širdies raumens uždegimu ir baigiau profesionaliai sportuoti“, – prisiminė pašnekovas.
A.Grinskis mėgėjiškai žaidė ir krepšinį, Panevėžio miesto pirmenybėse atstovavo kelioms komandoms, dukart tapo trijulių krepšinio miesto čempionu.
Tvirtai sudėtą jaunuolį, žaidžiantį „Mokslo“ komandoje, pastebėjo tuometis „Lietkabelio“ treneris Vidmantas Paškauskas ir pakvietė į reprezentacinę miesto ekipą. Tada Panevėžio klubas žaidė Sovietų Sąjungos I lygos čempionate, o jam atstovavo Gintaras Leonavičius, Virginijus Dambrauskas, Alfredas Gineika, kiti žinomi miesto krepšininkai.
„Kokius tris mėnesius palankiau, paskui pajutau, kad visiems maišausi po kojomis. Kai komanda žaisti į Vladivostoką iškeliavo be manęs, nuo tada nebegrįžau į „Lietkabelį“, – prisiminė jis.
Atsipeikėjęs pajuto, kad sėdi ant asfalto
Pradėjus kamuoti nugaros skausmams, A.Grinskis nebegalėjo ir mėgėjiškai žaisti krepšinio. Tada, kaip pats sako, jam prilipo dviratis.
„Kažkokį fizinį krūvį norisi palaikyti, o važiuojant dviračiu nugara yra stabilioje padėtyje. Be to, ištvermės reikalaujančios sporto šakos man visada patikdavo“, – kalbėjo panevėžietis, per dieną sportiniu dviračiu numinantis nuo 30 iki 70 kilometrų.
Anksčiau sportiškas vyras rungdavosi ir varžybose, yra tapęs šalies atskiro starto lenktynių čempionu 50 metų ir vyresnių sportininkų grupėje.
A.Grinskio dalyvavimą varžybose užbaigė prieš 13 metų nutikęs griuvimas per lenktynes Birštone. Tada prieš finišą jis krito ir smarkiai nusibrozdino alkūnes, kelius, laimei, kaulų lūžių išvengė.
„Nuo smūgio sutrūko net šalmas, iš pradžių nesupratau, kas įvyko, atsipeikėjęs pajutau, kad sėdžiu ant asfalto. Pradėjo svaigti galva, pamaniau, kad į smegenis išsiliejo kraujas. Santaros klinikose pagulėjęs savaitę atsigavau, bet pamaniau, kad į varžybas gal nebereikia lįsti“, – pasakojo vyras.
Nors varžybose A.Grinskis nebedalyvauja, tačiau malonumo važinėti dviračiu neatsisako. Panevėžietis su sūnumi Žygimantu triskart dalyvavo Švedijoje kasmet vykstančiame didžiausiame pasaulyje mėgėjiškame dviračių žygyje „Vatternrundan“. Vakare startavę žygio dalyviai visą naktį 300 kilometrų važiuodavo aplink didžiulį Veterno ežerą ir finišuodavo paryčiais.
Prieš penkerius metus jis iš Vilniaus į Klaipėdą dviračiu numynė per 13 valandų. Atstumas tarp šių miestų yra maždaug 306 kilometrai.
Gimė Sibiro tremtinių šeimoje
A.Grinskis yra kilęs iš Pasvalio rajono, šalia Daujėnų esančio Barklainių kaimo. Pedagogo specialybę turintis vyras jau 32-us metus dirba vienoje krovinių pervežimo įmonėje Panevėžyje.
Prieš tai jis 8 metus dirbo Panevėžio profesinėje mokykloje (dabar – Mokymo centras), paskui – kūno kultūros mokytoju 18-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Minties“ inžinerijos gimnazija).
A.Grinskio artimieji pokariu smarkiai nukentėjo nuo sovietinės okupacijos. Jo tėvą ir senelius rusai ištrėmė į Sibirą vien už tai, kad jie buvo pasiturintys žmonės, turėjo nemažai žemės.
Šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį, Taišeto rajono Širokij Logo kaimą. Ten A.Grinskio tėvas susipažino su būsimąja savo žmona, taip pat tremtine.
Baigiantis tremčiai pora susituokė, Rusijoje susilaukė pirmagimio sūnaus Juozo. Į tėvynę jiedu grįžo 1958 metais, o dar po metų Barklainiuose gimė antras sūnus Antanas.
Senelius perlaidojo gimtinėje
Tremtinių vaikas A.Grinskis pasakojo, kad iš Sibiro grįžę jo tėvai apsigyveno vienkiemyje giminaičio sodyboje, nes jų namus Daujėnų miestelyje okupantų valdžia atėmė ir juose įkūrė kultūros namus.
Iš keturių A.Grinskio senelių trys buvo ištremti į Sibirą, ten visi mirė ir buvo palaidoti. Sibiro išvengė tik jo motinos tėvas, kadangi mirė prieš pat tremtį.
1985 metais A.Grinskis kartu su broliu Juozu, tėvu ir dėde buvo nuvykę į tremties vietą.
„Mums su broliu buvo įdomu pamatyti, kaip jie ten gyveno. Vaizdas buvo niūrus, iš kaimo nieko nelikę, viskas apaugę dilgėlėmis ir aviečių krūmais.
Man labiausiai įsiminė traukinių maršrutai geležinkelio stotyje, rodantys tik dviem kryptimis – į rytus ir į vakarus“, – pasakojo pašnekovas.
Dar po ketverių metų į Irkutsko sritį su artimaisiais nuvykęs A.Grinskis senelių palaikus parvežė į gimtinę ir čia palaidojo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Grinskis Panevėžyje gerai žinomas kaip puikus sportininkas ir verslininkas. A.Švelnos nuotr.
2. Karo instruktoriai atidžiai stebėjo, ar kariai taisyklingai meta granatą.
3. A.Grinskis su sūnumi Žygimantu ne kartą dalyvavo varžybose.
4. A.Grinskis miške mokėsi atlikti įvairias taktines užduotis.
5. Mokymų metu A.Grinskis demonstravo, kaip reikia teikti pirmąją medicinos pagalbą sužeistam kariui.
B.Matelio nuotraukos
