Miestietėms labai įdomu
Rokiškio rajone, Audronių kaime, esančios dailininko Justino Vienožinskio memorialinės sodybos klojime net 5 savaites taukšėjo audimo staklės. Pasikeisdamos prie jų triūsė jau patyrusios ir dar tik pradedančios audėjos.
Stovyklą „Audimas nuo amato iki meno“ organizavo muziejaus įkūrėja, J.Vienožinskio anūkė Nijolė Šiaučiūnienė, o gausų audėjų būrį technologinių bei kūrybinių gudrybių mokė vienas garsiausių šalies audėjų, Dailės akademijos tekstilės laboratorijos vedėjas Vladas Daškevičius.
Kartu jis atvežė ir savo kūrinių parodą, ji buvo eksponuojama klojimo erdvėse.
Audimo plenerui einant į pabaigą, šalia sudėtingų profesionalo darbų jau kabėjo ir stovyklautojų kūriniai.
Iš Panevėžio krašto – Rokiškio, Biržų ir Kupiškio atvyko mažiau audėjų, dauguma iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno.
Nei kartoja, nei kopijuoja
Žodis „audimas“ asocijuojasi su liaudies menu, su nuostabiomis senoviškomis lovatiesėmis, raštuotais lino rankšluosčiais ir pusę trobos užimdavusiomis staklėmis.
Pravėręs klojimo duris plenere matai visai kitokį vaizdą – nėra tų didžiųjų staklių. Staklytės sustatytos ant stalų, audimo siūlų spalvos įvairiausios, nieko bendro neturinčios su tautiniais deriniais, o išausti audiniai – tai ne lovatiesės ar staltiesės. Jie labiau panašūs į šalius, gan modernūs – nė užuominos į tautodailininkų kūrybą.
N.Šiaučiūnienė aiškina, kad toks ir buvęs audimo rezidencijos tikslas: ne atkartoti ar kopijuoti senovę, o austi taip, kaip norisi.
Prieš 3 metus iš Rokiškio krašto kilusi garsi audėja Palmyra Damijonaitienė Rokiškio muziejui padovanojo 200 juostų, o N.Šiaučiūnienei – net ketverias savo stakles. Unikalias, jos vyro sukurtas.
Liaudies meno pasaulyje tautodailininkė P.Damijonaitienė žinoma kaip ypač originali kūrėja, jos kūriniai eksponuoti daugelyje pasaulio šalių, juostomis pagerbti svarbūs mūsų šalies ir užsienio asmenys, prezidentai. Jos kūryba prigijo ir kaip interjero detalė.
„Nuo to momento ir aš pati susidomėjau tekstile, vasarą P.Damijonaitienė kelis kartus po savaitę pabuvojo mūsų sodyboje ir mane bei dar kelias moteris mokė austi“, – pasakojo N.Šiaučiūnienė.
Bendraujant tautodailininkė jai papasakojo, jog dėl savo juostų kitoniškumo nuolat susilaukdavo kritikos – kad jų spalvos ir motyvai ne tautiški, kad neatkartoja močiučių raštų.
„Mes irgi pasukom laisvos kūrybos keliu“, – aiškino pašnekovė.
Audinio tipą padiktavo staklių dydis, todėl pasirinko kurti šalikus.
Pabandė ir nebegali mesti
„Vilna vietinė, iš čia pat sūnaus auginamų avių. Jas nukirpom, vilną išplovėm, atidavėm verpti. Stovyklautojos gavo į rankas baltas sruogas ir pačios rinkosi, kaip dažyti“, – sako N.Šiaučiūnienė.
Vilnietė Inga Jurgaitienė rodo savo audinį: net kelių pavasarinio žalumo atspalvių šaliką. Tikina, kad jį nešios. Moteriai tiek patiko austi, kad atbuvusi savaitę nutarė pasilikti dar vienai pamainai.
„Su kūryba niekaip nebuvau susijusi, dirbu teismų sistemoje. Pirmąkart pabandžiau austi Arklio muziejuje ir iškart patiko“, – pasakoja.
Vilną dažė japonišku stiliumi, kai siūlai kišami iš karto į kelias spalvas, taip išgavo raibuliuojančius tonus.
Dažymo procesas buvo egzotiškas ir ekologiškas. Dažė specialiais, tik natūraliems gyvulinės kilmės pluoštams skirtais dažais, puodai su nuspalvintu vandeniu kunkuliavo kieme ant laužo.
Į karštą viralą pamerktus siūlus reikėjo palikti nakčiai. Ryte vanduo puode būdavo skaidrus, visą spalvą sugėrę siūlai.
Suvažiavo iš didmiesčių
Stovykloje pabuvojo 5 audėjų grupės, kiekvieną jų sudarė 7 moterys, grupės keitėsi kas savaitę.
„Norinčiųjų buvo gerokai daugiau, bet už projektui skirtas lėšas tik tiek pajėgiau priimti, aprūpinti staklėmis bei medžiagomis“, – kalbėjo N.Šiaučiūnienė.
Pirmas audimo pleneras buvo surengtas pernai ir sulaukė gausaus dalyvių būrio, todėl buvo nuspręsta renginį daryti tęstinį.
Per savaitę stovyklautojos pajėgė nusiausti 3 metrų ilgio šalikus. Kai kurios audė dekoratyvinius takelius.
N.Šiaučiūnienė pasakojo, kad audimas – gerokai primirštas gan meniškas amatas, jam reikia kantrybės, ištvermės, kruopštumo, spalvinių tonų pajautimo bei gebėjimo sudėlioti raštus. Audime negali būti skubos, nėra greito rezultato, bet per daug valandų ištaukšėtas audinys tvirtas ir ilgalaikis, galintis pergyventi kelias kartas.
Promočiutės audė, močiutės audė, mamos jau nebelabai... Dabar gi audimas atrandamas iš naujo, gal tik kitaip, ne iš poreikio turėti ilgai tarnausiantį audeklą, o kaip galimybę išmokti lėtumo skubančiame pasaulyje, kaip meninę meditaciją, laiką sau.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. 3. Į rezidenciją susirinko visokio lygio audėjos, vienos dar tik mokėsi, kitos jau turėjo puikių audimo amato įgūdžių.
4. 5. 6. Taip atrodo moderniai austi šaliai.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
