Trečia bitininkų karta
„Tėvai mane dar visai mažytį prie bičių veždavosi. Nežinau kodėl, gal neturėdavo kur palikti? Taip ir įpratau. O dabar, kai ūkis jų jau sukurtas, man daug lengviau, belieka plėstis“, – kalbėjo 42 metų vaškietis Laimis Beinoravičius.
Mūsų pašnekovas – jau trečia bitininkų karta. Bičių spiečius laikė ir jų suneštą medų suko dar seneliai. Iš jų pomėgį perėmė Kazimieras ir Julija Beinoravičiai, Laimio tėvai.
O dabar Laimio ir Eglės Beinoravičių ūkis vienas garsiausių.
Prieš penkerius metus jis buvo tarp pažangiausiųjų šalyje. Pasvalio rajone – irgi tarp pirmaujančių pagal technologijas.
Šeima augina tris sūnus. L.Beinoravičius šypsojosi, kad jauniausiasis sūnus Tajus dar visai mažiukas, neaišku, kokie bus jo pomėgiai. Bet vyresnieji 15 metų Arminas ir 10 metų Gustas jau domisi bitininkyste.
Jie dalyvauja jaunųjų bitininkų sąjungoje „Gintarinis spiečius“, jos rengiamuose konkursuose ir mokymuose.
„Arminas su manimi kaime praleidžia visas vasaras. Gustas bičių truputį baiminasi, bet žada, kad tikrai tikrai bitininku bus. Dėl to džiaugiuosi: seneliai stengėsi dėl mano tėvelių, jie – dėl manęs, o aš su Egle – dėl savo sūnų“, – šypsojosi vyriškis.
Norėjo bitę gelbėti
L.Beinoravičius su šeima gyvena Pasvalyje. Taip paprasčiau dėl vaikų, kad būtų ir mokykla arti, ir būreliai. Eglė augina jauniausiąjį sūnų. Balandžio pradžioje jam sueis 3 metai.
Bet tariantis dėl susitikimo vyras tikino, kad atvažiavę į Vaškus mes ten jį ir rasime. Kasdieną važinėja pas tėvus, dabar jau į savo ūkį. Be bitininkystės, dar dirba žemę, augina grūdines kultūras.
Taip ir atsitiko, Laimį radome jo tėvų namuose. Eglė neatvyko, nes sirgo sūnūs.
Paklaustas, ar pamena, kada jam pirmąkart įgėlė bitė, L.Beinoravičius sakė, kad tai vienas ryškiausių jo pirmų prisiminimų. Galėjo būti trejų ar ketverių metų.
„Tėvukai nuvažiavo pažiūrėti kolūkio bičių. Mane paliko sėdėti automobilyje. Buvo nuobodu, bet laukiau. Jie sugrįžo. Padėjo tinklelius ir pravėrė mašinos duris. O tuomet pro jas įskrido bitė. Bandžiau ją pagauti, kad paleisčiau vėl į lauką ir taip išgelbėčiau. Bet prispaudžiau prie stiklo, ir bitė man įgėlė į lūpą“, – pasakojo L.Beinoravičius.
Taip elgiasi ir jo vaikai. Niekad netrenks per bitę, atidarys langą, kad ji lauk skristų.
Trys vaikai po tris vaikus
„O prisimenate, kaip su pusbroliu bandėme bites gydyti?“ – juokdamasis klausė L.Beinoravičius tėvų.
Mama linktelėjo galvą, kad taip, tuomet sūnų labai barę, o tėvas tyliai šypsojosi.
„Ką ten barėte... Prisižiūrėjau, kaip tėvukas dūmydamas bites gydo. Su pusbroliu atsinešėme pompą, pradėjome seansą – ir užpuolė bitės. Sulėkėme į kambarį. Pamenu, pusbrolis jau verkia, aš dar laikausi“, – pasakojo vaikystės nuotykius.
J.Beinoravičienė kalbėjo, kad sūnus apie avilius ropodavo ropomis, ieškodamas ko pakrapštyti, į landą pagaliuką kaišiodamas.
Gal kaip tik todėl pomėgiu bitininkauti Laimis ir užsikrėtė, vaikystėje gavęs pirmą bičių krikštą. Dvi jo seserys turi kitokius užsėmimus.
Užtat kaip smagu būna, kai per Kūčias visi susirenka!
„Visi trys mūsų vaikai augina po tris vaikus. Per šventes ištiesiame stalą, susėdame, užsidegame pačių gamintas žvakeles. Natūralus vaškas labai kvepia“, – kalbėjo J.Beinoravičienė.
Perdėtai bičių bijo
Visi trys Beinoravičiai, kalbėdamiesi su korespondente, labai stebėjosi, kad žmonės perdėtai bijo bičių. Dar nieko, jei vaikščiodami po kiemą jų nepamato.
Laimis prisiminė, kaip kartą žmogus iš Kupiškio atvežė kuro. Užlipo ant statinės ir iš aukštai jis pastebėjo skraidančias bites.
„Vajė, kiek pas tave bičių!“ – baimingai nusistebėjo.
Laimis linktelėjo galva ir išsitarė, kad čia tik jų dalis. Žmogus perbalo – o jeigu jos įgelsiančios? Juk jis alergiškas.
„Sulig šitais žodžiais – tik cakt bitutė!“ – gūžtelėjo šeimininkas.
Žmogus tuoj pat sėdo į automobilį, kad sveikas gyvas spėtų grįžti į namus. L.Beinoravičius dar pasiteiravo, gal palydėti iki Kupiškio, juk maža kas.
Vyras pagalbos atsisakė. Vėliau papasakojo, kad iš karto važiavo į ligoninės priimamąjį. Ten medikai suleido vaistų.
Skausmas praeina
J.Beinoravičienė pasidžiaugė, kad niekas iš šeimos nėra alergiški bičių įgėlimui.
Moteris prisiminė, kaip jaunystėje, viešėdama vyro gimtinėje, suko medų. Tuomet bitė jai caktelėjo į lūpą. Ši ištino kaip paršiukas. Tuomet ji sunerimo tik dėl to, kaip kitą dieną į darbą reikės eiti.
Daugiau tokių tinimų nebepasitaikė.
„Nebejaučiu skausmo. Kiti, vos tik įgelti, viską meta žemėn ir lekia toliau nuo bičių. O aš darbą pabaigiu, net jeigu gelia. Pabaigusi nubraukiu, ištraukiu geluonį“, – pasakojo šeimininkė.
Tik štai kai į panages pataiko, jau saldu būna. Bet ir tai iškenčiama.
Į panages?! Tokia korespondentės reakcija kelia Laimiui šypseną.
Vyras paaiškina, jog imant iš avilio rėmelius pasitaiko, kad netyčia kurią prispaudžia. Tik tuomet bitė gelia. Galėtum dirbti labai atsargiai ir nė vienos neužkliudyti, jei tai būtų tiktai savo malonumui ir kokie penki aviliai. Bet gyvenant iš bitininkystės ir turint 500 avilių reikia spėriai suktis.
„Labiausiai gaila, kad bitės nelieka, įgėlusi ji žūva. O skausmas... Patrini ir praeina“, – lygino J.Beinoravičienė.
Spiečius sulipo ant rankos
Bitininkai pasakoja, kad būna tokių dienų, kai neįgelia nė viena bitė. Bet gali įgelti ir dvi dešimtys.
„Vasarą, kai karšta, darbuojuosi su šortais ir marškinukais. Tinklelį užsidedu tik saugodamasis, kad į akį neįgeltų“, – aiškino L.Beinoravičius.
Vyras sakė, kad dažniausiai jam ir žymės nelieka. Nebent pataiko į akies voką.
„Grįžtu namo, Eglė žiūri, kur čia man įkando. Kad nieko nematyti“, – kalbėjo Laimis.
Gal skausmingiausia vyrui buvo, kai bitė įgėlė į pakinklį.
Tuomet iš Pasvalio į Vaškus Laimis atmynė dviračiu. Dviračiu ir į namus grįžo. Dar nuvažiavo nusimaudyti. Po to sumanė užsukti į degalinę saulėgrąžų.
Bet kai grįžo į namus, nieko, net tų saulėgrąžų, nebesinorėjo. Jau laiptinėje pajuto skausmą.
O yra buvę, kai spiečių laikė rankose. Pačios sulipo. Ir nieko! Laimis turi ir nuotrauką su spiečiumi rankoje.
J.Beinoravičienė pasakojo, kad neretai bitės nutupia ant rankos. Nieko nedarysi, ir ji pati nuskris. Galima ir atsargiai papūsti. Svarbiausia – nemosuoti rankomis.
Bitės – ne liūtai
„Žmonės bičių bijo, tarsi kokie liūtai būtų“, – juokavo Laimis.
J.Beinoravičienė antrino, kad suvažiuoja anūkai, visur laksto, dūksta. Eina prie tvenkinio, prie aviečių. O ten – keliasdešimt bičių šeimų.
„Pasitaiko, kad įgelia. Uždedame šaltą kompresą, spiritu patriname, ir vaikas vėl į lauką lekia. Mokau anūkus, kad jeigu bitės ima zyzti, reikia ramiai pabūti, kad jos dar labiau nesusierzintų“, – kalbėjo šeimininkė.
K.Beinoravičius jai pritaria.
O kuomet bitės pyksta, susierzina?
Išgirdęs tokį klausimą Laimis juokiasi.
„Nueikite, avilį paspardykite ir pamatysite“, – atsakė. O rimčiau pridūrė, kad bitės turi savo reikalų, ir žmonės nelabai joms rūpi. Eisi taku, bitės tiesiog praskris pro šalį. Ypač per medunešį neturi laiko pykti, dėl ko nors erzintis.
Žmogus irgi neturi kreipti į bites dėmesio, vaikščioti ten, kur jam reikia. Net jei įsivelia į plaukus – ramiai išimti ir paleisti.
Trimis vaikais bitei nepasigirsi
Bitininkai aiškino, kad kiekviena bitė turi savo pareigas. Motinėlė deda kiaušinėlius, kitos neša medų, valo avilį, jį saugo. Nebūna taip, kad kuri nuspręstų patinginiauti. Prie tinginių – tiktai tranai, bet juos rudenį iš avilio išvaro ir daugelis pražūva.
Žiemą bitės šildo viena kitą ir palaiko temperatūrą avilyje. Tam jos spiečiasi į kamuolį. Sušilusios viduryje, jos juda į kraštus, o iš kraštų – į vidurį.
Spiečiuje būna įvairus skaičius bičių – iki keliasdešimties tūkstančių. Motinėlė yra pagrindas.
„Aš turiu tris vaikus, ir mūsų šeima – jau daugiavaikė. Būtų gėda bitėms tai pasakyti“, – juokėsi L.Beinoravičius.
Net ir žiemą bites reikia prižiūrėti, saugoti nuo įvairių pavojų, ypač ligų, ir bado.
Nuo bado gali žūti visas spiečius, jei šeimininkai to nepastebės.
„Ką galiu papasakoti?“
Kokie pagrindiniai bitininkų darbai? Koks procesas, kol medus patenka ant stalo?
„O jau šitą paaiškinti užvis sunkiausia. Atsidarai avilį – ir matai, kas negerai, ko trūksta. Tuoj sušils orai, vis dažniau rodysis saulė. Apžiūrėsiu, bet atsargiai, nekilosiu aukštai rėmelių. Ką aš galiu papasakoti?“ – trūktelėjo pečiais L.Beinoravičius.
Jis pasiūlė apžiūrėti iš suomių pirktą ir jų statytą įrangą. Linija suka iš karto 56 rėmelius.
Ši įranga – specialiai statytame priestate.
„Aš labai šių įrenginių norėjau, buvau užsibrėžęs juos įsigyti. Kai jau pradėjome naudoti, mama rudenį pasakė, kad net nepajuto, kaip medų išsukome. Su darbu rankomis nėra ko lyginti“, – kalbėjo.
Kai būna prasti metai, šeima parduoda apie 6 tonas medaus, o kai geri – ir iki 20 tonų. Parduoda statinėmis.
Po stalu – kibiras medaus
Labiausiai vaškiečiai mėgsta liepų medų. Dėl jo kvapo, skonio. Reikia valgyti peršalus. Ypač – su karštu pienu.
Geras ir rapsų medus. Bet šis neturi prekinės išvaizdos, nes toks baltas, kad panašus į taukus. Jis gerai gydo žarnyno bėdas.
„Galima sakyti, kad medaus nebevalgau. Bet taip sakau tik lygindamas save su tėvais. Jie po stalu laiko medaus kibirą“, – juokėsi Laimis.
Jis medaus pasiima, kai žmona iškepa blynų.
Tik kad tų blynų pavalgo grįžęs tik vakare. Jei šeštadienį ar sekmadienį būna laisvas, tai namuose jau šventė.
Gimsta ir miršta su bite
Laimio žmona E.Beinoravičienė džiaugtųsi, jeigu sūnūs taptų ketvirtąja bitininkų karta.
„Arminas anksčiau paaugliškai sakydavo: nekiškit man tos bitininkystės. O dabar su ūpu ir kaime padeda, ir į mokymus važiuoja“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovė prisimena, kad jai po pirmo bitės įgėlimo labai skaudėjo. Po to organizmas apsipranta.
„Ir sutindavau, ir pykdavau. Bet vis tiek prie avilių ėjau. Dabar irgi skauda, bet nebe taip. Kai cakteli į akies voką, aišku, kad sezonas atidarytas“, – kalbėjo ji.
Iš uošvių išmoko ir švelniai nubraukti bitę, kad neįgeltų.
Viena didžiausių uošvio jai duotų pamokų – kad bitės, kaip ir žmonės, miršta.
Uošvis jau pasakė, kad bites reikia ypatingai gerbti, nes žmogus ir gimsta su bite, ir su bite miršta.
Ir paaiškino – kai krikštija naujagimį, dega vaško žvakė. Kai miršta, vaško žvakė dega ir prie karsto.
Autografas
„Gyventi taip, kad nebūtų gėda prieš vaikus.“ (E.Beinoravičienė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gustui ir Tajui rūpi traktorius. Galbūt jie bus ūkininkai?
2. J.Beinoravičienė galėtų valandomis pasakoti apie bites ir medų.
3. K.Beinoravičius prie bičių dirbdavo pasiraitojęs rankoves.
4. L.Beinoravičius su Gustu ir Arminu prie jūros.
5. E.Beinoravičienė tikisi, kad sūnūs iš jų perims ūkį.
6. K.Beinoravičius bitininkystės paslapčių išmoko iš mamos. A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 03 31
