Užkariautojai jo nepasiekė
Nepalo sudėtyje esantis Mustangas vadinosi karalyste iki 2008 metų, kai po neramumų buvo panaikinta ir paties Nepalo karalystė.
Čia pat už sostinės Montango matosi kalnų ketera, už kurios prasideda Tibetas. Kai pastarąjį okupavo ir jo kultūrą pradėjo naikinti Kinija, Tibeto kovotojai per perėją eidavo į Mustangą, čia buvo įkūrę savo kovos prieš Kiniją centrą.
Kinija pyko, rašė protestus Nepalui. Regionas turistams buvo uždarytas.
Vis dėlto Mustango budistai pagal kultūrą ir papročius yra artimesni Tibeto budizmo tradicijai nei Nepalo religinei bendruomenei.
Mustango teritorija išties unikali. Žemė čia nederlinga, gyventojai neturtingi.
Jie išvengė Kinijos okupacijos ir todėl išsaugojo kultūrą, nors gretimoje Tibeto teritorijoje ją naikino svetimšaliai.
Kultūriškai jie visiškai tokie pat tibetiečiai, net jų namuose iškabinti ir gėlių girliandomis išpuošti Dalai Lamos portretai.
Atsivėrė, bet už mokestį
Daug dešimtmečių lankytis Mustango karalystėje turistams buvo draudžiama. Prieš 35 metus ši teritorija kažkiek atsivėrė. Todėl į šią šimtmečius menančią karalystę išsiruošėme ir mes.
Kad šis nuostabiai gražus kraštas nebūtų nutryptas turistų, vienam užsienio keliautojui nustatytas 500 JAV dolerių mokestis vien tik įvažiuoti į Mustangą. Būti jame galima tik 10 dienų, o už kiekvieną papildomą dieną vienam keliautojui teks pakloti dar po 50 JAV dolerių.
Dabar žvyro ir nesibaigiančių duobių keliu iš Tibeto pusės į Nepalą nuolat zuja nauji kiniški elektromobiliai. Taip uždarbiauja automobilių prekeiviai.
Klimatas čia labai sausas, patys vietos gyventojai savo kalnuotą kraštą vadina dykuma. Į akis krenta tai, kad čia slėnių žalumos lopinėliai išnaudojami daugiausia sodams – rudenį čia vyksta intensyvi prekyba obuoliais.
Yra daug veikiančių vienuolynų, į juos galima užsukti ir susitarus net dalyvauti unikaliose maldų ceremonijose.
Vargingame Mustange net tradicijos pritaikytos prie skurdo. Čia mirusiųjų kūnai nešami aukštai į kalnus ir paliekami paukščiams bei žvėrims. Ir tai nelaikoma žiaurumu. Manoma, kad kūnas yra tik laikina stotelė žmogaus sielai apsigyventi.
Net kalnai kažkokie kitokie
Įėję į Mustango slėnį keliavome juo 10 dienų. Pėsčiomis pasiekėme ir sostinę Mantangą. Aplankėme gana vargingus karaliaus rūmus, jie nė iš tolo neprilygsta Katmandu matytiems rūmams.
Esu daug kalnų matęs, jais keliavęs, tačiau Mustange jie kitokie. Kažkokie pastelinių spalvų, slėnis platus, daug takelių, atstumai nuo kaimo iki kaimo dideli, net vandens atsigerti ne visur rasi.
Kalnai kažkuo panašūs į matytus filmuose apie indėnus. Regis, tuojau pat koks vienas ir pasirodys.
Per dieną pėsčiomis eidavome apie 6 ar net 11 valandų, dažnai reikėdavo pakilti į daugiau nei 4000 metrų aukščio perėjas, tada šiek tiek nusileisti ir vėl pakilti. Kai miegojome beveik 4 kilometrų aukštyje, ne vienam pasireiškė kalnų ligos požymiai – pykino, skaudėjo galvą, purtė baisus šaltis, net šilčiausia striukė nesušildė. Vėliau organizmui apsipratus su aukščiu, šie blogumai dingo.
Didelį įspūdį darė kabamieji tiltai per kanjonus. Atrodydavo, kad kitame gale – tik stačios uolos, o kai pereini tiltą, pamatai per uolas vingiuojantį takelį.
Pakilus aukštai vienoje pusėje atsiveria iki 8 kilometrų aukščio siekiantis Anapurnos snieguotas kalnynas, o kitoje – Daulagyri viršūnė.
Nepale yra aštuonios iš dešimties pačių aukščiausių pasaulio viršukalnių, taip pat ir aukščiausioji – beveik 9 kilometrų aukščio Everestas, bet jis yra ne Mustango rajone.
Įsitaisėme prieraišų palydovą
Vieno kaimelio nakvynės namuose pamatėme į Tibeto mastifą panašų jauną šunį. Nemaitinome, nes baiminomės, kad pradės sekti paskui mus, užtat paglostėme. To pakako.
Kitą rytą išėjome beveik kartu su vokiečių grupe. Į juos šuo nereagavo, bet mums pajudėjus ėmė sekti. Visą dieną ėjo iki kito kaimo, nakvojo prie mūsų durų ir vėl kartu keliavo.
Gidas nuramino, kad viskas jam bus gerai, šunimis vietos gyventojai labai rūpinasi. Kelionėje įsitikinome, kad ir ėda jie labai mažai. Kelis kartus gavo virto kiaušinio, o į kitą maistą reagavo vangiai. Girdėme iš delno.
Kai įėjome į paskutinį kelionės Mustange tašką – šventomis vietomis garsėjantį Muktinato kaimą – ir įsiliejome į pagrindinės gatvelės šurmulį, šuo nubidzeno prie motociklininkų ir atsigulė greta jų. Apsidžiaugėme, kad nebereikės skausmingo atsisveikinimo. Prie viešbučio pas mus jis nebeatėjo.
Kitą rytą išėjome aplankyti šventyklos, kurioje budistai nusiplauna visas nuodėmes. Reikėjo į kalną lipti gražiais laiptais. Greta jų pastebėjome keletą dirbtinai iškastų urvų, panašių į šuns būdas. Iš vieno tokio urvo iššoko mūsų šuo ir vėl ėmė mus lydėti. Tie urveliai specialiai padaryti šunims.
Gal jų instinktai taip išlavinti, kad žino, jog išsiskyrus reikia laukti prie į šventyklą vedančių laiptų?
Po kiek laiko šuo vėl kažkur pasimetė tarp žmonių. Tai jau buvo galutinis mūsų atsisveikinimas.
Prisimena pamaldų vienuolį
Budistų vienuolynuose visuomet galima sutikti ne tik vienuolių, bet ir vaikų. Juos čia atveža tėvai iš atokiausių kaimų. Palieka mokytis, nes vienuolynai atstoja pradžios mokyklas.
Yra ir moterų vienuolynų, priglaudžiančių mergaites. Tik per atostogas vaikai grįžta namo.
Aplankėme vieną šventą vietą sunkiai pasiekiamoje kalnų vietovėje. Ten nuolat gyvena du ar trys vienuoliai. Apie tą vietą sekama graži legenda.
Pasakojama, kad prieš kelis šimtus metų vienas budistų vienuolis ėjo iš Kinijos į Indiją, tačiau pastaroji jo neįsileido. Tada jis grįžo į vietos karalystę, susirado didelę nišą aukštai uoloje ir joje keletą metų meditavo.
Žmonės atnešdavo maisto, o vėliau jis iškeliavo, tikriausiai į Indiją.
Dabar čia atvažiuoja daug žmonių autobusais, bet iki tos vietos reikia dar nemažai eiti kalnais, kilti stačiais laiptais iki pat tos nišos. Vyresniems žmonėms pasiekti tą vietą sunku ar net neįmanoma.
Mums lankantis, melstis pradėjo viena atvykėlių grupė. Pagal ritmą iškart pajutome, kad katalikų „Tėve mūsų...“ čia visai tinka, gali lietis kartu su jau skambančia malda – lyg kokia visus raminanti ir jėgų teikianti upė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Čia – dar ne Mustango teritorija, čia daugiau turistų, nes kraštovaizdis svaigina tarsi ranka pasiekiamomis aukščiausių pasaulio kalnų Himalajų viršūnėmis.
2. Net nepagalvotum, kad čia augalas. O jis kuo puikiausiai prisitaikęs prie dykumos peizažo.
3. Šis kalnas mums buvo svarbus, nes būtent nuo jo viršaus mes nusileidome sudėtingais vingiais per kelias valandas.
4. Mustango dykumų keliais zuja motociklininkai – ir vietiniai, ir kinų turistai.
5. Nusileisti stačiu tarpekliu nuo kalno – užduotis ne iš lengvųjų.
6. Mustango sostinėje – yra karaliaus rūmai, bet į juos dar neįleidžia lankytojų, viduje dar tik remontuojami.
7. Durys į vieną senamiesčio pastatą Montange – tikras meno kūrinys.
8. Šventyklose ir gyventojų namuose visad išvysi ir Dalai Lamos portretą.
9. Visai netoli Kinijos sienos yra turistus viliojantis objektas – kalnuose susidariusios olos – vienuolių būstas.
10. Tokioje vaizdingoje panoramoje – nepaprastas džiaugsmas fotografuotis kiekvienam keliautojui.
11. Per dieną įveikiant nemažai kilometrų, reikėjo spėti gaudyti ir nuostabius vaizdus.
12. Svečių namų kambarys – itin kuklus, nors yra tualeto klozetai ir kai kur dušai su dažniausiai šaltu vandeniu.
13. Tokių naujų, metalinių tiltų per tarpeklius – daug, jais eiti bijojo tik šuo.
14. Salamandra irgi prisitaikiusi prie gamtos – ją vos gali įžiūrėti.
15. Gatvės skulptūra – spalvingas ir išraiškingas čiabuvio atvaizdas.
16. Šuo, tapęs mūsų kelionės palydovu.
17. Tokie margaspalviai stulpai – perėjų ženklai.
18. Retai čia pamatysi smulkiažiedę gėlę.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
